Filmas: "Vienuolės istorija" / "The Nun's Story"

Sveiki, skaitytojai,

Apie senus gerus filmus ir jų bazę mano kompiuteryje reikėtų ilgo ir varginančio straipsnio: kaip jie rikiuojasi suklasifikuoti ir tik retais atvejais išvysta dienos šviesą. Šįkart nuskilo filmui „Vienuolės istorija“ (angl. The Nun‘s Story) (1959). Žinau, kaip skausmingai kartais kai kurie reaguoja, kai kritikuojami seni retro filmai, kurie laikomi šedevrais, apipinti mitais ir nepajudinami – nė velnio. Turiu šiai „Vienuolės istorijai“ nemažų priekaištų...

Filmas pasakoja apie jaunąją ir naiviąją Gabrielę, kuri visada norėjo tapti vienuole ir galiausiai griežtos vienuolių regulos prispaudžia naiviajai uodegą ir verčia abejoti savo pašaukimu. Gabrielė nusiunčiama į Kongą, kur pradeda pasyvų simpatijų dvikovą su vietiniu mačistinio temperamento daktariūkščiu... Dieve mano, pirmoji filmo pusė tiesiog priminė nuobodų dokumentinį filmą apie vienuolystės „profesiją“ – daug scenų, kurios vaizduoja vien ceremonijas, įšventinimus, „piešiama“ konservatyvi ir griežta vienuolyno tvarka ir jei ne Gabrielės reti krūpčiojimai, kurie parodo personažo abejonę (nors tai jau aišku dar jai nė neįžengus į vienuolyną), tai žiūrovas būtų pasmerktas paskęsti savo pufike nuo tų „egzotiškų“ tvarkos taisyklių vaizdavimų, kai kurie net kelia dabar šypseną, kaip garsus savo nuodėmių skaitymas iš nuodėmių užrašų knygutės: absoliučiai visos copie paste kartoja tą patį.

Nepaisant vėžliškos pirmosios valandos, kažkaip pavyksta susigyventi su Gabriele, aplinka ir jos abejonėmis ir geiduliais. Žavioji Audrey Hephurn jau seniai tapusi kino ikona, tikriausiai džiugins retro fanatikus, tačiau pats filmas tik kruopščiai ceremoningas patosas, o tikroji veikėjos drama man liko labiau sterili ir neperteikta – nežinau, ar čia aktorės kaltė, ar režisieriaus, bet esu linkęs kaltinti režisierių. Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, filmo nerekomenduočiau žiūrėti, nes ją nustelbtų kur kas aštresnės ir labiau provokatyvesnės dramos, kad ir senoji geroji Deni Didro „Vienuolė“ ekranizacija, kur sadistinis smurtas vienuolyne ar Meryl Strep „Abejonėje“ apie pedofilą kunigą, jaudina kur kas labiau, nei ši saldoka peizažinė drama, kurią verta žiūrėti nebent dėl „teisingo“ moralinio laipsnio ir sentimentų senajam kinui.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žmogžudystės anatomija" / "Anatomy of a Murder"

Sveiki,

Taip retai lepinuosi kino klasika, nes taip norisi neatsilikti nuo šiandienos kino konteksto, kad tiesiog apmaudu, kad gamta nedavė atskiro gyvenimo žiūrėti vien tik kiną. Viena iš paskutinių senųjų klasikų buvo Otto Premingerio kriminalinė istorija „Žmogžudystės anatomija“ (angl. Anatomy of a Murder) (1959). Filmas tapęs tikra detektyvų ir bylos nagrinėjimo kine klasika ir jeigu Jums patiko „12 įtūžusių vyrų“, tai beveik net neabejoju, kad ir ši kino klasika gali tapti tikru delikatesu.

Filmas daugiau nei pustrečios valandos nė kiek nenuvargino, kaip kada būna su ilgais epiniais filmais, kurių pabaigą jau žinai, vos tik jie prasideda. „Žmogžudystės anatomija“ iš esmės iliustruoja šešto dešimtmečio amerikiečių teisminę sistemą, jos spragas, advokatų ir prokurorų darbą. Filmas planiškai skyla į dvi dalis. Pirmojoje daugiau pasakojama advokato Paulo gyvenimas, jo namų aplinka ir t. t. Vėliau užuomazgos į kriminalinį nusikaltimą ir galiausiai viską vainikuoja teismų rūmų procesas. Retro spalvomis nufilmuota juosta žadina nostalgišką žiūrovo ilgesį tokioms juostoms, kai aktorių biografijos dar nebuvo „išmėsinėtos“ žiniasklaidos, kai kine ir jo kūrimo laikotarpyje gyvavo kiek kitokios vertybės ir kitokios mados bei suvokimas apie pasaulį. Žiūri į aktorius ir galvoji, kad nė vieno nebeliko gyvo, o štai jų būvimas kadre išliko iki šių dienų...

Nuoseklus ir taupus istorijos pasakojimas, kur scenos „sukaltos“ kiek preciziškai teatrališkai, bet ir dėl to gražu. Flirtuojanti moteris, kuri sau prisišaukia bėdos, vyras advokatas – tos stereotipinis dar nuo Agatos Kristi laikų sukurptas lyčių kriminalinis pasaulis, kai vyras dėl žmonos nužudo meilužį ir todėl jis nepakaltinamas, dėl savo efekto būsenos, dabar tokių net romanų neberašo, o kad neberašo – tai čia dar geriau, nes kiekvienai erai savitos temos ir jos raiška.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela