Knyga: Ann Patchett "Bel Canto"

 Ann Patchett. „Bel Canto“ – Vilnius: Jotema, 2013. – p. 384.

Sveiki, mielieji skaitytojai!

Į vasaros kelionių krepšį įsimečiau kokius penkerius metus mano knygų lentynoje pradūlėjusią garsios amerikiečių rašytojos Ann Patchett (g. 1963) romaną Bel Canto (angl. Bel Canto), kurį į lietuvių kalbą išvertė Janina Masaitienė. Pastarąją įsigijau už kelis eurus mugėje. Nedaug Lietuvoje knygų sulaukia perleidimų, tačiau šioji visgi sulaukė. Leidykla Jotema pirmąkart lietuviškai šią knygą pristatė kietu viršeliu 2004 metais, o kišeniniu ir minkštu viršeliu perleido 2013 m., pastarąją aš ir skaičiau, nes puikiai tinka formatas ilgose kelionėse, nors kišeninio formato nemėgstu ir beveik niekada neskaitau.

Visgi Ann Patchett mano akiratyje atsidūrė ne dėl kišešinio formato, o dėl to, kad man patinka, kaip ji rašo. Kol kas geriausias jos kūrinys man asmeniškai tebėra Olandų namas (Baltos lankos, 2021), labai patiko ir kitas kūrinys – Vieningieji (Baltos lankos, 2017). Namų lentynoje tebėra ir kitas, dar neskaitytas romanas Nuostaba (Baltos lankos, 2018). Taigi Ann Patchett verčiama ir skaitoma lietuvių skaitytojų, tad tikėtina, kad ateityje turėtų pasirodyti ir prieš kelerius metus pasirodęs angliškai bene geriausiai vertinamas autorės kūrinys Tomas Leikas. Raginu leidyklas suklusti ir įsigyti šios knygos vertimo ir leidimo teises, nes girdėjau daug gerų jutuberių atsiliepimų.

Ann Patchett – garsi šiuolaikinė amerikiečių rašytoja, knygyno savininkė ir laikoma įtakinga literatūros pasaulio asmenybių, garsėjanti gebėjimu jautriai narplioti sudėtingus šeimos bei bendruomenės santykius. Ji išgarsėjo tarptautiniu bestseleriu Bel Canto, kuris originalo kalba pasirodė 2001 metais ir beregint tapo itin populiarus. Beje, šią knygą 2018 metais ekranizavo režisierius Paul Weitz, o pagrindinį vaidmenį sukūrė mano mėgstama aktorė Julianne Moore. Tiesa, filmas įvertintas pusėtinai, tad ekranizacijos peržiūrą nusprendžiau pažiūrėti po perskaitytos knygos. Autorė išsiskiria tuo, kad jos knygose nėra tradicinių piktadarių – ji fokusuojasi į paprastų žmonių gerumą, atjautą ir tai, kaip jie elgiasi netikėtose gyvenimo krizėse. Be to, ji yra aktyvi nepriklausomų knygynų gynėja: kovodama prieš Amazon dominavimą, savo gimtajame mieste ji atidarė sėkmingą knygyną Parnassus Books. Įdomu ir tai, kad jos knygų audioversijas su malonumu garsina tokios Holivudo legendos kaip Tom Hanks ir Meryl Streep.

Pasirodo, romano siužetas įkvėptas tikrų 1996 m. įvykių Peru (įkaitų krizės Japonijos ambasadoje). Knygos veiksmas vyksta neįvardytoje Pietų Amerikos šalyje, kur prabangioje viceprezidento rezidencijoje vyksta vakarėlis japonų magnato garbei. Šventės „vinis“ – magnato dievinama garsi operos solistė Roksana Kos. Vakarėlio įkarštyje pastatą užgrobia vietiniai teroristai-ginkluoti sukilėliai, daugiausia iš jų džiunglėse apmokyti neišsilavinę jaunuoliai ir paaugliai. Planuotas greitas politinis išpuolis virsta kelis mėnesius trunkančia įkaitų drama. Uždaryti nuo išorinio pasaulio, nemokėdami vieni kitų kalbų (tarp įkaitų yra japonų, italų, prancūzų, rusų), įkaitai ir teroristai pradeda bendrauti per universalią kalbą – muziką ir meną. Roksanos dainavimas tampa tiltu, kuris pamažu ištrina ribas tarp nusikaltėlių ir aukų, sukuriant netikėtus draugystės ir meilės ryšius.

Visą romaną sudaro 10 skyrių ir epilogas. Tai įkaitų istorija, bet ji nepaprastai viltinga ir graži, nors Ann Patchett nestokoja ir įtampos, dažniau psichologinės, nei veiksmo. Pagrindinis veikėjas – japonų verslininkas Hacumi Hokosava, kuris dievina operą, todėl jo 53-čiojo gimtadienio proga jam specialiai nusamdoma dainininkė Roksana Kos ir rengiamas vakarėlis. Deja, viskas baigiasi kelių mėnesių apgultimi, per kurią veikėjai ne tik užmiršta gyvenimą išorėje, bet ir atranda ilgai užgniaužtus talentus, įsiplieskia meilės istorija tarp teroristės Karmen ir vertėjo Dženo, tarp operos solistės Roksanos ir verslininko Hokosavos. Vaizduojamos ir paralelinės istorijos, kurios autorei leidžia atskleisti sudėtingą daugiasluoksnį kosmopolitinį atskirą pasaulį. Jungiamasis veikėjas Dženas, poliglotas vertėjas, padeda susikalbėti ne tik teroristams, bet verčia liguistiškus ir kiek komiškus meilės prisipažinimus. Gal ne viskas įtikina ir istorija labiau komponuojama kaip koks būsimo filmo scenarijus, tinkantis masinio kino adaptacijai, bet skaityti vis vien smagu. Dženas ne tik rūpinasi komunikacija, bet ir pats įsimylį teroristę beraštę Karmen, kurią naktimis slaptai sandėliuke ima mokyti rašto ir kalbos. Auka moko budelį, o tai primena nuspėjamą Tūkstantis ir viena naktis naratyvą, kai meilė užsiplieskia dėl kuriamo intelektualiai pagarbaus mokinio ir mokytojo santykio. „Tavo mylimoji kaskart pasideda ginklą šalia mėlynos laivelio formos padažinės, kad galėtum mokyti ją skaityti. Į savo gyvenimą ji atėjo pro ventiliacijos angą, o kaip išeis – tai klausimas, neleidžiantis tau užmigti tas kelias laisvas akimirkas (p. 248).“

Ann Patchett

Bene svarbiausias romano idėjinis matmuo yra tai, kad pakitus gyvenimo sąlygoms veikėjai suvokia savo buvusio gyvenimo beprasmiškumą ir dirbtinumą. Gyvendami įkaitų gyvenimą, jie staiga suvokia, kad visą gyvenimą norėjo rūpintis ne savo verslu, o labiau ravėti sodą ir auginti pomidorus, klausytis visą laiką operos, darinėti ir kepti viščiukus. Veikėjų butaforiniai gyvenimai griūva, vedę vyrai įsimyli naujas pasijas, pamiršta žmonas ir verslus, svajoja apie laisvą ir tikrą gyvenimą. Pavyzdžiui, taip Hokosava apmąsto savo santuokinį gyvenimą su žmona: „Matė ją skaitančią romanus, bet ji niekada apie juos nekalbėjo. Žmona mokėjo gražiai užrašyti atvirukus. Puikiai auklėjo dukras. Staiga jam parūpo, ar pažinojo savo žmoną. Ar ji kada nors jautėsi laiminga? Jis laimingas jausdavosi būdamas atskirai nuo jos, kai grįžęs iš priėmimų atsisėsdavo prie grotuvo. Laimę jam suteikdavo (jei jis teisingai suprato tą žodį) tai, ką patirdavo klausydamasis muzikos. Ir dabar laimę jis patyrė per muziką. Skirtumas tik tas, kad tą muziką atlikdavo gyvas asmuo (p. 204).“

Nepaisant to, kad Ann Patchett stengiasi šiame kūrinyje atskleisti teroristų gerąsias savybes, vis dėlto kūrinys paklūsta trilerio būdingoms taisyklėms. Man regis, tai schematiškiausias skaitytas Ann Patchett romanas, kuris mažiausiai patiko iš visų jos kūrinių. Bet neapsigaukite, romanas įtraukia, jį skaityti lengva, autorė gerai žanriškai plėtoja įkaitų vyksmą, sugretina iš pirmo žvilgsnio prieštaringus veikėjus, bet daugiau ar mažiau jie pasirodo trafaretiški, įrėminti socialinių standartų ir kaukių, o romano tikslas tampa parodyti, kad galima suabejoti savo gyvenimu, kai tos socialinės kaukės, įsipareigojimai, sukurti patogūs ir inertiški gyvenimai ima eižėti ir skilinėti.

Skaitytojas yra nuolat paliekamas su klausimu: o kas nutiks, kai šis įkaitų vakuuminis pasaulis suskils? Ar veikėjai vėlei grįš į įprastinius savo vaidmenis ar iš tikrųjų leisis į nuotykį, į pasaulį, kurį mano susikursią po visko iš naujo? Tam tikra prasme pats geriausias romano psichologinis aspektas yra apie teroristų ir įkaitų iliuzijų susikūrimą ir tų iliuzijų trumpalaikiškumą. Ar tie keli mėnesiai, praleisti prabangiuose namuose, buvo tikresni už visą tai, ką jie patyrė laisvame gyvenime? Kur toji išsilaisvinimo riba? Patchett atskleidžia paradoksą: kartais nelaisvėn patekęs žmogus yra kur kas laisvesnis, nei būdamas socialiniame įsipareigojimų ir vaidmenų pasaulyje, tad įkaitų naujoji aplinka tampa tarsi komuna, kurioje iš dalies nebelieka teroristų ir įkaitų vaidmenų, toje terpėje kuriasi nauja tiesa ir tikrovė. Tiesa, šiek tiek viskas holivudiška, o kai kurie siužetiniai sprendimai labai neįtikina, pvz., staiga sopranu pragydęs ir gaidų nežinantis (vien iš klausos imituojantis Roksanos Kos balsą) berniukas Cezaris, ar vien tik šachmatų žaidimą stebėjęs Izmaelis, kuris sėdasi ir pradeda puikiai žaisti šachmatais. Keista, kad visi neišsilavinę teroristai žavisi kaip kokie inteligentai operiniu dainavimu, o ne kokiomis vietinėmis kaimo folklorinėmis dainelėmis. Kur kas labiau įtikina jų aistra žiūrėti muilo operą apie Mariją per televiziją. Atrodo, kad tie paaugliai tiesiog vaikščiojantys vunderkindai, niekada neturėję potencialo realiame gyvenime, tačiau visus juos autorė bando dirbtinai paryškinti esant ypatingus. Visi veikėjai su kažin kokiais ypatingais gebėjimais, turintys išskirtinumo ir primenantys ekspozicinius egzempliorius, todėl ir pati istorija, nors ir įtraukiai skaitoma, dvelkia schematiškumu. Knyga lengvesniam skaitymui, tinkanti atostogoms, tarp rimtosios ir populiariosios literatūros.

Maištinga Siela

Knyga: Ann Patchett "Olandų namas"

 Ann Patchett. „Olandų namas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – 352 p.

 

Sveiki, knygų gurmanai,

 

Skaitydamas naujausią rašytojos Ann Patchett (g. 1963) knygą Olandų namas (angl. The Dutch House) prisiminiau visas tas sudedamąsias geros amerikiečių grožinės literatūros dalis. Tai ketvirtoji rašytojos knyga, kurią išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, o pastarosios vertimų jau kuris laikas labai laukiau, tačiau niekaip nepasitaikydavo geras kūrinys. A. Patchett – garsi amerikiečių romanistė, kuri ne tik rašo, bet ir valdo nuosavo knygyno verslą Tenesio valstijos sostinėje Našvilyje. Kol kas tai antrasis rašytojos romanas, kurį perskaičiau su malonu ir su šiokia tokia nostalgija prisimindamas, kokia autorė puiki buvo pasakotoja romane Vieningieji. Panašios šeimyninės dramos atšvaitai, netobulų yrančių ir vėl susijungiančių šeimų teminiai atšvaitai yra ir naujausiame romane.

 

Olandų namas – tai istorija apie besąlyginę brolio meilę seseriai, nusidriekusi iš vaikystės iki pat senatvės. Pirmuoju asmeniu istoriją pasakoją Danis Konrojus, jauniausias iš Sirilo pirmosios santuokos sūnus. Neturtinga šeima iškart po karo smarkiai praturėjo iš nekilnojamojo turto ir tėvas šeimai nuperka Olandų namus – trijų aukštų, itin prabangiai lyg rūmus įrengtus namus. Ponia Konroj, kuri visą savo gyvenimą praleido skurde, tiesiog negali pakęsti šio namo, todėl ima elgtis itin keistai. Ji palieka vyrą, vaikus ir išvyksta į Indiją padėti skurstantiems. Neilgai trukus Sirilas sudaro kitą santuoką, o vaikai didžiuliame paslaptingame name, stebimi buvusių šeimininkų portretų, kuria savo pasaulį, kurį apkartina atšiauri pamotė Andrėja ir dvi jos dukros. Galiausiai tėvas numiršta ir visas namas su didžiuliu verslu pagal testamentą atitenka ne biologiniams Sirilo vaikams, bet būtent Andrėjai su dukromis. Vaikai netenka visko ir jie yra priversti susikurti skurde savo gyvenimą, kuris, žinoma, kuo puikiausiai pavyksta, tačiau kaskart jie sustoja su mašina prie buvusių savo Olandų namų ir kalbasi apie praeitį, mena ten likusius daiktus, svarsto, kas nutiko namų interjerui, jų slaptavietėms, paveikslams, pamotei ir jos dukroms. Beveik tris dešimtmečius brolis ir sesuo turi šią tradiciją t. y. rūkyti ir stebėti šį namą iš automobilio, perkratant atmintyje užstrigusias detales, jas pertransformuojant ir galiausiai sukuriant savo vaikystės ir netekusios šeimos mitą.

 

Nuostabus romanas, jau perkopęs 50 puslapių, galėjau pasakyti, kad kūrinys pribloškiamai talentingai parašytas. Iš pažiūros lyg melodramatiškas pasakojimas apie vaikus, kurie netenka namų ir tuos namus „nešiojasi“ savo prisiminimuose, tačiau tai kartu pasakojimas apie brolio ir sesers troškimą susigrąžinti pavogtą gyvenimą. Kas jį pavogė, iš tikrųjų vienareikšmiško atsakymo nėra. Tai gali būti ir juos palikusi motina, vaikams nė cento nepalikęs tėvas, juos išvariusi pamotė, o galgi net iš dalies jų susikaupusios nuoskaudos ir pyktis. Tai tarsi savotiška Jonuko ir Grytutės istorija, tik kur kas gyvybingesnė ir realesnė, apimanti JAV šešto, septinto, o vėliau kitus dešimtmečius istorija, todėl romane juntami kontekstiniai šios šalies istoriniai, kultūriniai, industriniai virsmai.

 

Kaip ir romano pavadinime, taip ir pačiame pasakojime, didžiulį vaidmenį vaidina nuolat didingai perteikiamas namas. Žinoma, namas yra ir Danio bei sesers Meivės šeimos tragedijos simbolis. Autorė kruopščiai nuolat pabrėžia jo nepadorią prabangą. „Plokštės buvo išdrožinėtos Italijoje trečiojo dešimtmečio pradžioje, tada dėžėse atgabentos ir sumontuotos Vanhubekų namo apatiniame tualete. Kiek savo gyvenimo metų kas nors paskyrė toms sienoms išraižyti kitoje šalyje? Pakėliau pirštą ir paglosčiau vieną kregždutę. Ar tai turėjo galvoje motina? Jutau, kaip visas namas slegia mane tarsi kriauklė, kurią turėjau tampytis ant kupros visą likusį gyvenimą (p. 95-96).“ Daniui namai reiškė ne tik prabangius rūmus, didingą dekorą, bet ir metafizinę būties naštą, tą didžiulę nesustabdomą šeimos griūtį. A. Patchett išmoningai „suriša“ veikėjus su jų gyvenamąją vieta, panašiai, manau, kaip su mūsų išeiviais ir pabėgėliais, kurie negalėjo grįžti į tėvynę, į savo prisiminimų ir vaikystės žemes, nes ten kur kas daugiau nei žemė, ten visi buvo gyvi ir kitokie.

Ann Patchett

 

Danis dėka užsispyrėlės sesers tampa gydytoju, nors visada norėjo daryti tą, ką darė tėvas – supirkinėti pastatus ir juos nuomoti. Kerštaudami Andrėjai, Meivė verčia brolį išeikvoti vaikams skirtą studijų fondą patiems prabangiausiems mokslams. Tam tikra prasme, pyktis ir paspirtis kaip nors atkeršyti veda veikėjus į keistus gyvenimiškus sprendimus, kad ir kaip beskambėtų paradoksaliai, tai padeda broliui ir seseriai atsitiesti ant kojų. O kieno nors lietuvių giminėje nėra buvę turtinių nesutarimų ir vaidų? Tai taip atpažįstama, todėl tie sprendimai daugeliui iš mūsų savaime suprantami.

 

Vienas svarbiausių knygos paveikimo būdų yra pasakoti apie nuolat kintančius prisiminimus. Pasakojime atsiranda naujų perspektyvų, naujų spalvų, naujų įvykių versijų, o per tai imama jausti, kaip keičiasi veikėjų dvasinė būklę, kaip jie pamažu sensta, pamiršta, vėl atsimena, bet jau kiek kitaip. Tekančio laiko ir viską keičiančio žmoguje motyvas apskritai amerikiečių romanistikoje itin svarbus, jis suteikia įspūdį, jog skaitydamas nugyveni svetimus gyvenimus. Panašiai jutau, kai paskutinįkart skaičiau amerikiečių šiuolaikinio klasiko Philip Roth Kiekvienas žmogus (Vaga, 2019), kuriame taip pat pirmuoju asmeniu bandoma aprėpti kintančios atminties perspektyva patį gyvenimą. „Ji suplakdavo Pūkės istorijas apie pokylius ir šokius su savo vaikystės prisiminimais. Kartais pasakodavo, kad gyveno virš garažo su Pūke, ir jos gerdavo išsivadėjusį šampaną, o kitais kartais būdavo tolima Vanhubekų giminaitė ir užmigdavo nuostabiame kambaryje su sėdima palange, apie kurį tiek būdavo girdėjusi. Dievagodavosi, kad prisimena (p. 252).“

 

Vienas keisčiausių ir daugiausia klausimų palikęs personažas yra Meivės ir Danio motina, kuri visgi reikšmingai kaip paklydėlė sugrįžta (kaip iš dalies ir tikėjausi) į vaikų gyvenimus. Ką autorė norėjo pasakyti apie ponią Konroj? Kodėl ji nekentė namo, pabėgo nuo vaikų, o galiausiai iki savo gyvenimo galo liko Olandų namuose? Kaip turtai ir skurdas susuka ir paveikia žmonėms galvas? Ar motina buvo šventoji? Kad ir kokia motina buvo vaikų vaikystėje, ji gyvenimo pabaigoje, nors ir nepraradusi keisto altruizmo, žymį esminį pokytį. Gyvenimas nebevertinamas pagal namų prabangą ir veikėja ištaria tuos žodžius, kad jai jau neberūpi, kas turtingas, o kas ne.

 

Galiausiai Danis apmąsto tuos 30 metų našlaitystės, kai jiedu su sese sustodavo prie Olandų namų ir tiesiog panirę dūmuose stebėdavo jį iš toli „Savo nelaimę pavertėme fetišu, įsimylėjome ją. Man darėsi bloga supratus, kad taip ilgai ją kurstėme, o ne kad nusprendėme liautis (p. 367).“ Galiausiai Danis, jau būdamas senukas, regi savo dukroje sesers Meivės panašumus ir pratęsia savotišką iliuzinį ryšį. Kyla esminiai klausimai, ar tas ryšys žymi nuostabiausius ir tauriausius brolio ir sesers bendrystės jausmus, padėjusiems kažkada jiems išlikti, o gal tai perdėtas prisirišimas prie praeities, kai mažoji Meivė slaugydavo mažąjį broliuką ir jautė pareigą atstoti jam motiną? Į šiuos klausimus nėra lengva atsakyti, tai A. Patchett sukurtas literatūrinis stebuklas, patirti tą nepaaiškinamą ir iš daug niuansų, įsitikinimų, nuostatų ir aplinkybių sulipdytą pasaulį, kurį gaubia didingi ir kartu baisūs savo prašmatnumu Olandų namai. Knyga, aprėpianti gyvenimo kintamumo esmę, todėl ji šiek tiek liūdna ir dėl to be galo graži.

 

Jūsų Maištinga Siela