Knyga: Edward St Aubyn "Patrikas Melrouzas"

Esward St Aubyn. „Patrikas Melrouzas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 448 p.

Sveiki, skaitytojai,

Vienas rimčiausių šios vasaros pabaigos verstinės literatūros grynuolių yra britų rašytojo Edward St Aubyn (g. 1960) romanų trilogija Patrikas Melrouzas (angl. Patrick Melrose), kurį sudaro trys romanai Tiek to (1992), Bloga žinia (1992), Šiek tiek vilties (1994). Po to sekė ir dar keli romanai tęsiniai, o Motinos pienas (2005) buvo nominuotas net Man Booker premijai. Į lietuvių kalbą trilogiją išvertė vienas mano mėgstamiausių rimtosios literatūros vertėjų Laimantas Jonušys. Britanijoje ši trilogija jau tapo šiuolaikinės literatūros klasika, pagal jį pastatytas penkių dalių serialas, kuriame nusifilmavo visiems puikiai žinomas aktorius Benedict Cumberbatch.

Sumurtas, arogancija, traumos, seksas, pinigai... Tokius dalykus mes dažniausiai regime kokiuose nors prabangiuose britų ar amerikiečių filmuose, kur dažniausiai vyksta kokie nors kriminaliniai įvykiai, tačiau verstinėje grožinėje literatūroje aristokratų, „mėlynojo kraujo“ turinčių turčių gyvenimo bjaurastis retai prasibrauna iki mūsų skaitomų romanų. Romanas pasižymi sodriu ir įtikinamu pasakojimu, kuris pagrįstas paties autoriaus biografiniais faktais.

Pats rašytojas, kaip ir jo knygos prototipas Patrikas Melrouzas, gimė pasiturinčiojo aristokratiškoje šeimoje, kurio tėvai gyveno tai Londone, tai Prancūzijos viloje. Pats rašytojas taip pat, kaip teigia, yra patyręs iš savo tėvo seksualinę prievartą, kai jam buvo 5–8 metai, todėl vėliau baigęs psichoterapeuto mokslus, metęs heroiną, jis išanalizavo savo gyvenimą ir autentiškas patirtis perteikė šių romanų cikle.

Mums, skaitytojams, dažniausiai užgintas britų aristokratijos gyvenimas, nelabai žinome, kas iš tikrųjų vyksta jo „gelmėse“ ir kasdieniniame gyvenime. Rašytojas atskleidžia tamsų, niūrų, arogancijos, apkalbų ir dviveidiškumo kupiną aristokratų gyvenimą šeštame-septintame-aštuntame dešimtmečiuose, kada aristokratija iš esmės ėmė patirti dekadansą, moralinį ir prestižinį nuosmukį, kurį pamasino dvasinės krizės ir nesibaigiantis alkoholis, narkotikai bei švaistūniškas gyvenimas.

Iš tikrųjų autoriui pavyko sukurti lokalios visuomenės kupolą, tam tikrą turtingųjų atskirtų nuo likusio pasaulio visuomenės modelį, kurių gyvenimai dažnai sukasi apie pasimatymus, pobūvius ir narkotikus. Pirmoji trilogijos dalis vadinasi Tiek to, kuri skirta Patriko Melrouzo vaikystės traumai atskleisti. Būtent pirmoji romano dalis mane labiausiai ir paveikė – Patriko tėvo Deivido požiūris į savo atžalą, iš kartos į kartą kaip skiepas perduodamas blogio, (bet aristokratiško auklėjimo!) užkratas – tėvas smurtu auklėja vaiką, siaubingai elgiasi su žmona ir t. t., nes būtent patį Deividą šitaip auklėjo jo paties tėvas. „Vaikai yra silpni ir nemokšiški miniatiūriniai suaugusieji, ir juos reikia visaip akinti taisyti savo silpnumą ir nemokšiškumą. Kaip ir didysis zulų karalius Čaka, kuris savo karius versdavo įtrypti dygliuotus krūmus į žemę, kad sukietintų padus, nors kai kuriems tuo metu tokios treniruotės tikriausiai nepatiko, jis buvo pasiryžęs sukietinti savo sūnaus nusivylimo nuospaudas, kad išgydytų įgūdį atsiriboti. O ir ką gi daugiau gali jam pasiūlyti? (p. 67).“ Tam tikri socialiniai elgsenos modeliai yra perteikiami kaip tradiciniai aristokratijos požymiai: jeigu išgyvenau aš ir tapau tokiu „nuostabiu“, vadinasi, ir mano sūnus turi tai patirti, kad taptų mano įpėdiniu.

Pirmoji romano dalis pulsuoja seksualiniai nukrypimais. Nepaisant, kad tėvas prievartauja Patriką tarp visų tuo nuostabiai trapių ir prabangių vilos gobelenų, vazų, senovinių lovų ir t.t., bet dar vaizduojami ir psichiškai pakrikę Deivido ir jo žmonos santykiai, kurie atmiežti sadistiniais ir mazochistiniais elgesio būdais, todėl tiek daug visokiausių tablečių, streso ir toksiškų santykių niuansų. Figų valgymas nuo žemės ir nuolankumas tik iš dalies gali priminti Penkiasdešimt pilkų atspalvių, tačiau jie pagrįsti iš kartos į kartą perduodamais elgesio šablonais, traumomis, patriarchalinės brutalios šeimos modeliais.

Vienas esminių aristokratijos požymių yra perdėtas cinizmo demonstravimas ramioje aplinkoje, siekiant diskusijos būdu kuo labiau vienas kitą pažeminti, reiškiant rafinuotai ir šaltai kuo dagiau paniekos, pvz., Bridžita klausia, ar Deividas pritaria mirties bausmei, o jis atsako: „Ne, nes tai nustojo būti viešas renginys. Aštuonioliktame amžiuje korimas būdavo tikrai gera dienos iškyla (p 123)“. Kas vidurinėje klasėje suprantama kaip blogos tonas, aristokratijoje tai tampa galios rodiklis; kuo daugiau arogancijos ir pasipūtimo, tuo atrodai labiau aristokratiškas ir vertas pagarbos. Tą suponuoja moterys, kurios dažniausiai bando per lovą ir santuoką įsilieti į aristokratų gyvenimą, atmesdamos bet kokias savo moralines nuostatas.

Edward St Aubyn

Prabangios aristokratiškos aplinkos įspūdį sustiprina rašytojo gebėjimas perteikti hedonistinės prabangos elementus. Gurmaniškas požiūris į prabangą ir pasimėgavimą unikaliais dalykais yra neatsiejama turtuolių kasdienybė, pavyzdžiui, geriant kad ir brangų vyną: „Jis jautė, kaip ilgi gysloti vynmedžio ūgliai tempia jį į sunkų paraudonavusį dirvožemį. Per gomurį nuvilnijo geležies ir akmens, žemės ir lietaus prieskoniai, viliojantys lyg krentančios žvaigždės. Butelyje seniai suvystyti pojūčiai dabar išsivyniojo kaip pavogto paveikslo drobė (p. 176).“

Antroji romano dalis Bloga žinia yra apie 22 metų Patriką, kuris sužino, jog mirė tėvas, todėl reikia sutvarkyti laidojimo reikalus. Šioji romano dalis skiriasi savo emociniu valentingumu, Patrikas paniręs į gilią depresiją, vartoja ir nuolat galvoja apie narkotikus, važinėja po Niujorką, nuolat rizikuodamas savo gyvybe. Akivaizdu, jog šioji romano dalis fokusuojasi ties veikėjo asmenybės bedugne, norą sumaišyti skausmą su malonumu – visa tai kilo iš nemeilės, tėvo prievartos ir motinos šaltumo, todėl Patrikas stengiasi visa tai „užlopyti“ narkotikais. Teksto sodrumas! Nesunku patikėti, kad pats autorius gerai išmano narkotikus ir jų poveikį, amžiną jų troškulį, sukeltą euforiją ir čia pat nepasakomą alkį, narkotikų sukeltus baisius padarinius... Šioji romano dalis nuolat man priminė F. Dostojevskio Nusikaltimas ir bausmė, kada Raskolnikovas ištiktas potrauminio šoko ir kaltės jausmo vaikšto gatvėmis ir dreba dėl kiekvienos aplinkos detalės, kuri galėtų jį išduoti nusikaltus. Panašiu emociniu užtaisu ir „užaštrintais“ psichiniais elgsenos modeliais bei būsenomis perteiktas absoliučiai sutrikusio ir dvasiškai sužlugdyto, nuolat savo silpnumą pateisinančio vyruko subyrėjęs gyvenimas.

Trečioji romano dalis Šiek tiek vilties vaizduoja Patriką trisdešimties. Romanas labiau fokusuojasi į Sonio rengiamą kaimišką pobūvį, į kurį ateina ir Patrikas, ir princesė Margaret ir veikėjai iš ankstesnių romano dalių. Fragmentiškame pasakojimo koliaže kaip niekad veriasi aristokratiškos bendravimo manieros, cinizmas, nuolatinis noras pažeminti. Ypatingai didelį įspūdį paliko princesės Margaret ir ambasadoriaus bendravimas, kada princesė liepia ambasadoriui išvalyti nuo padažo jos suknelę. Vėlgi turime nuolankiojo ir sadistės elgesio modelį, kuris suponuoja, koks visgi svarbus pasiskirstymas tarp aristokratijos galios ir valdžios galimybėmis: aristokratas aristokratui nelygu.

Tai esminis Patriko gyvenimo lūžis, kadangi šis jau išsivadavęs iš narkotikų, tačiau didžiausia staigmena buvo toji, kad jis pamažu išsivaduoja iš tėvo paliktų traumų. Ir vėlgi autorius remiasi aristokratų dvilypumu. Pavyzdžiui, Ana vienu metu kritikuoja vakarėlį: „Jėzau, kokia nyki kompanija. Tau neatrodo, kad juos laiko užšaldytus kaip tipinių vaidmenų atlikėjus ir atitirpdo didelėms progoms? (p. 434)“ Ir čia pat po cinizmo kauke prasiskverbia žmogiškumas, kaltės jausmas, kuris kaip antitezė tame puikybės pokylyje: „Daug metų jaučiau kaltę, kad nieko nepadariau, kai vieną vakarą per vieną iš tų baisingų pobūvių, kuriuos rengdavo tavo tėvai, tu laukei ant laiptų, ir aš pasakiau, kad pakviesiu mamą, bet man nepavyko... (p. 434)“.

Būti aristokratu reiškia priimti tam tikrą elgesio modelį, iš kartos į kartą perduodamą naštą, kuri arba sunaikina tave, arba paverčia „mėlynuoju“ t. y. šaltu ciniku. Visoje šioje trilogijoje esti viskas, kas man geroje literatūroje patinka: intelektualus ir rafinuotai sukaltas tekstas, kuris atskleidžia žmogaus dvilypumą, socialinių vaidmenų ir žmogiškosios prigimties prieštarą, kuri kelia ir šypsnį, ir siaubą. Stiprus literatūros perlas, kuris retai leidžia dirstelėti į taip siekiamą (arba bent pasvajojamą) visuomenės grietinėlę, kurioje galioja saviti elgesio modeliai ir visavertiškumo rodikliai, kurie mums, dirbančiųjų vidutiniokų klasei, dažnais atvejais atrodo moraliai iškrypę, o juos demonstruojantys veikėjai verti begalinės užuojautos.

Jūsų Maištinga Siela