Sveiki, filmų gerbėjai,
Dar viena amerikietiška komedija su šiomis dienomis
labai iškilusia ir populiaria komike aktore Amy Schumer, kuri pasirodo juostoje
„Aš graži“ (angl. I Feel Pretty) (2018). Filmas pasakoja apie
plius kūno dydžio moterį, kuri trokšta būti ir patraukli, atitikti modelių
standartus, pritraukti vyrų dėmesį, tačiau pasaulis nuo jos nusigręžia, nes ji
nepasitiki savimi... Dėl to, kad apkūni, dėl to ji apgailėtina; dėl to, kad
apgailėtina, todėl visos jos pastangos nors kiek pasijausti gražia filme
pateikiamos kaip nesėkmingos iki lemiamo momento, kai moteris sporto salėje
susitrenkia galvą...
Pradėkime nuo to, kad kai žiūrėjau šį filmą, ėmiau
nejučia lenkti pirštus, ką jis man priminė? Taip, priminė „Ir velnias dėvi
Pradą“, taip, priminė ir amerikietišką serialo versiją „Gražuolė Betė“, šiek
tiek „Parduotuvių maniakės išpažintį“, šiek tiek visus kitus filmus, kur
šiuolaikiniame Niujorke grožio standartus neatitinkanti mergina išgyvena
absurdišką kovą, kol galiausiai ateina akimirka ir ji priima save tokią, kokia
ji yra...
Didelio originalumo filme tikrai neįžvelgsite, kaip ir
kiek lėkštame ir skystokame scenarijuje, kur esti tipažiniai veikėjai, kurie
atlieka standartinius kvailus vaidmenis, o filmo pabaigoje staiga visi kažkiek
įgauna proto, todėl apsikabina ir beveik apsiverkia. Gerai, filmas vietomis
išties šmaikštus ir pakeliantis nuotaiką, apie tuos paaugliškus standartus, iš
kurių bent daugelis lietuvių, mano akimis, išauga gana greitai ir tampa
pilnapročiais suaugusiaisiais, tik va, nežinia, kaip ten už Atlanto žmonėms su
proteliu...
Visgi filme man labai patiko vienas idėjinis dalykas
apie savo pasitikėjimą ir savivertę: nesvarbu, kaip tu atrodai, bet jeigu be tabu
sau elgtis teisingai ir laisvai, natūraliai trauki žmones ir esi patrauklus dėl
savo vidinių savybių. Atrodo, receptas labai paprastas ir seniai jau žinomas,
tačiau vis save patį asmeniškai pagauna limituojant, kaip aš čia vienokiu ar
kitokiu atveju atrodysiu, ar ne per kvailai... Filmas sako, kad reikia
atsipūsti, reikia gyventi laisvai ir nevaržomai pagal poreikį jaustis
laimingam, nepaisant mitybos, nepaisant genų ir kultūrinių subtilybių ir tik
laimingi žmonės pritraukia laimingus žmonės – tai gi Visatos dėsnis. Visa toji
mintis perteikta, sakyčiau, labai paaugliškai, vietomis pernelyg tiesmukai,
netgi lėkštai neįtikinamai, todėl visuminis vaizdelis atrodo, kad toji mintis,
kurią galėjo žiūrovas susiformuoti, atrodo, netausojant plastiko, įvilkta į
pusfabrikačių maišelius. Kažin, ar toks filmas įkvėps iš tikrųjų taip gyventi,
kaip pagrindinė veikėja, nors visuminis sumanymas galėjo ir būti toks, o tai
juk kilstelėtų filmo kartelę gerokai aukštyn...
Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 48/100
IMDb: 5.5
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą