Filmas: "Tylus balsas" / "A Silent Voice" / "The Shape of Voice" / "Koe no katachi"

Sveiki,

Kai norisi tam tikro įkvėpimo gyvenimui ir ramiam, atpalaiduojančiam vakarui, žinau, kad beveik niekada neapvils japonų animaciniai filmai, kurie savitai moka pateikti ir perteikti mintį, kuri tinka tiek suaugusiems, tiek vaikams, todėl daugelis mus pasiekiančių filmų skirti visai šeimai ir kaip pramoga, ir kaip tam tikras auklėjimo būdas. Japonų animacija turi senas ir gilias savo tradicijas, atmetus tuos smurtinius kovų menų paženklintus animacinius serialus, filmų idėjinė kokybė išties skiriasi nuo amerikietiškosios tradicijos ir dažniausiai nėra tokie primityviai naivūs kaip kai kurie Volto Disnėjaus kampanijos filmai.

Štai filmas „Tylus balsas“ (jap. Koe no Katachi) (2016), kuriame pasakojama vienos neįgalios mergaitės, turinčios klausos sutrikimą, patyčių istorija mokykloje. Realistiniu pagrindu papasakotai istorijai nereikia itin aštrių siužetiniu vingių, neįveikiamų fantastinių motyvų, super herojų, kad nuo pat pirmųjų scenų žiūrovas pajustų tapatumą per bendrąsias mokyklines ir vaikų bei paauglių bendravimo problemas, kurios tokios pat Japonijoje, tokios pat ir Lietuvoje. Iš ausies raunami pasiklausimo aparatai, mergaitė, kuri nuolat atsiprašinėja, nors tai jos turėtų atsiprašyti veikia kur kas labiau nei, tarkim, dešimtimis nurėžtų samurajaus kalaviju galvų...

Graudi „atvirkštinė“ istorija yra apie klasės neklaužadą, kuris galiausiai pats tampa traumuojančių patyčių subjektu, kurio pasekmės amžinai pakeičia berniuką; jis tampa uždaras, drovus ir visko bijantis. Visą šią istoriją žiūrint atrodo, kad iš viso to būtų išėjęs neblogas vaidybinis filmas, labai smagu, kad japonai gyvenimiškus vingius geba perteikti animacija. Visa šioji istorija rutuliojasi įvairiais jautriais draugystės, atleidimo aspektais, kurie, manau, sujaudins ne tik jaunąjį žiūrovą, bet ir daugelį suaugusiųjų.

Žinoma, filme yra ir keletas absurdiškų, neskaniai „pritemptų“ dalykų, kurie verčia suabejoti sveika logika. Pavyzdžiui, kai mergaitė bando iššokti per balkoną, o berniukas ją sugriebia už rankos – Titaniko vertas meilės ir pasiaukojimo epizodas! – tačiau, kurių galų puolant ją gelbėti berniukas dar nusiauna baltus prie durų? Rimtai? Arba kai berniukas pabunda iš komos ir naktį ateina prie tilto, ant kurio verkia mergaitė? Kodėl jis neieškojo pagalbos, negrįžo namo, o iškart pas tą mergaitę? Kokiomis nuojautos vedamas jis ten atsidūrė? Kai pagalvoji, kai kurie niuansai iš ties pernelyg dirbtinai meladramatiški, norint pasiekti kuo didesnį emocinį poveikį.

Nepaisant kai kurių trūkumų, mano akimis, „Tylus balsas“ yra vienas geriausių ir prasmingiausių animacinių filmų, matytų per paskutiniuosius metus.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:8.2

Jūsų Maištinga Siela