Knyga: Deborah Levy "Karštas pienas"

Deborah Levy. „Karštas pienas“ – Vilnius: Balto, 2019 – 272 p.

Sveiki, skaitytojai,

Paskutiniu metu tie, kurie stebi naujausias išleistas knygas, tikriausiai pastebėjo, kad į rinką plūstelėjo daug naujos leidyklos BALTO leidyklos namai leidžiamų verstinių knygų. Nors daugelis jas skaito jau ne vienerius metus, tačiau pats susigriebiau tik šį rudenį, kai leidykla išleido Man Booker trumpojo sąrašo knygą Karštas pienas (angl. Hot Milk), kurią parašė britų romanistė ir dramaturgė Deborah Levy (g. 1959). Paskutiniuoju metu tai autorė, kurią galima vadinti „ant bangos“. Be to, kad Karštas pienas pateko 2016 metais į trumpąjį Booker sąrašą (ji ir anksčiau buvo nominuota), bet ir šiemet su naujausiu romanu The Man Who Saw Everything buvo įtraukta į ilgąjį Booker Prize.  

Daugelis, skaičiusių Karštą pieną, kūrinį apibūdina kaip „intriguojantį, bet labai keistą“. Istorija gana sumišusi kultūrinėje europietiškoje erdvėje, apimanti Pietų Europos dalį ir Britaniją. Sofija kartu su motina Rosa atvyksta iš Britanijos į Ispaniją, kad pagydytų paralyžiuotas ir nejautrias Rosos kojas, kadangi niekas neranda tikrosios priežasties, todėl manoma, kad tai psichologiniai dalykai. Sofija – graiko ir britės dukra, jas abi palikęs tėvas grįžo į Graikiją ir atsivertęs į katalikybę vedė kone Sofijos amžiaus moterį iš Italijos ir su ja susilaukė naujagimės... Knyga pasakoja vienos šeimos suirutę po visą Europą istoriją, kuri pilna susikaupusios ir neišreikštos nuoskaudos, nusivylimo ir neapykantos. Sofijai apie trisdešimt, ji ruošiasi kabintis į doktorantūrą, tačiau yra besąlygiškai pažeidžiama ir prikaustyta prie sergančios pagiežingos motinos.

Viskas būtų kaip ir eiliniuose romanuose apie šeimos nesantaiką, tačiau autorė randa nuostabių ir literatūroje nedažnai pasitaikančių būdų, kaip šiuolaikinę santykių reabilitacijos stebuklą paversti hipnotizuojančiu daugiaprasmiu ir daugiamačiu literatūriniu pasakojimu. Iš pirmo žvilgsnio pasakojimas dvelkia kurortiniu romanu, (jau vien ką sako daug kuo nuviliantis kataloginis knygos viršelis), tačiau nuo pirmųjų puslapių darosi aišku, kad pasakojama tapatybės paieškos problema, kuriai išsiskleisti padeda pasitelkti graikų mitologiniai niuansai ir froidiškoji psichoanalizės teorija.

Autorė tiesiogiai nenaudoja nei Antikos terminologijos, negretina dievų įvaizdžių, tačiau akivaizdu, kad sadistiškai medūzų tvilkoma moteris Viduržemio jūroje siejama su Medūza Gorgone, pabaisa iš Antikos mitologijos, į kurią pažiūrėjęs bet koks mirtingasis pavirsdavo akmeniu. Iš tikrųjų šioje istorijoje medūzos sukelti nudegimai Sofijos gyvenime atneša permainas – ji susitinka su tėvu, išsiaiškina motinos paslaptį, išlaisvina seksualinę energiją, užmegzdama kurortinius santykius su Ingrida... Knygoje šis medūzos sukeltas permainų metas reiškiasi itin mistiškai, tarsi pasakotoja tai atskleistų potekstėmis, vis užsimindama apie prabudusią Sofijos viduje esančią pabaisą, kitaip sakant, apie žmogaus ilgą laiką užguitą pasąmonę ir jos valdomą žmogaus prigimtį.

Viena didžiausių Sofijos problemų yra jos tapatybė, sietina su profesija. Pildydama nudegimų punkte sveikatos kortelę ji nurodo padavėjos profesiją, nors iš prigimties yra giliamintė mokslininkė antropologė, kuri analizuoja žmonės pagal jų poelgius ir ištartus žodžius, tačiau pati negeba susikurti asmeninio gyvenimo. Tą liudija ir jos dirbtinis šlubavimas, kuris susiformavo nuolat lydint šlubčiojančią motiną – prisitaikėliškoji Sofija. Atvykus į Ispaniją Sofiją ištinka tapatybės krizė, ji vis labiau ima priešgyniauti motinai, permiega su vyru, susiranda meilužę Ingridą, kuriai pavydi jos kitų meilužių, netgi maniakiškai ją persekioja, o naktimis kankinasi negalėdama užmigti. Svarbus vandens archetipas, kuris vis netinka sergančiai motinai. Ji tarsi vergė iš vazos, kurią simboliškai bandydama išsivaduoti iš vergvaldės motinos sudaužo ir laikinai pabėga pas tėvą į Graikiją...

Deborah Levy

Visi šie Sofijos pokyčiai romane pateikiami nenuosekliai, todėl sukuriamas nestabilaus, hipnotizuojančiai sapniškas pasakojimo įspūdis. „Tiesą sakant, nelabai žinau, kokioje tikrovėje šiuo metu gyvenu. Nežinau, kas tikra. Šia prasme mano pačios kojos netvirtai stovi ant žemės. Jau nebesiorientuoju. Mano motina atsisakė, atsižadėjo, paliko, atmetė, nebereikalauja, neigia viską, o kartu su savimi nuvertė ir mane (p. 238).“ Iš esmės chaotiška romano struktūra paaiškina ir pagrindžia Sofijos psichikos nestabilumą, jos tapatybes paieškas ir polinkį į analizę. Polinkis visur regėti antikinius simbolius – tai antropologės mąstymo maniera, o jos santykiai su mama ir artimaisiais tampa jos tapatybės kaip antropologės kūrybos praktika.

Kita Sofijos problema – santykiai su motina, kurie turi įtrūkių. Nors Rosa niekada apie tai nekalba, ji pilna nuoskaudos, kai ją paliko vyras. Ji manipuliuoja dukterimi, kurią pavertė savo slauge. Motinos ir dukters ryšys dažniausiai literatūroje simboliškai siejamas per bambagyslę ir pieną, kai su pienu gaunama ir gyvenimo išmintis, motinos meilė, rūpestis ir emocinis intelektas, tačiau Sofijos ir Rosos santykiai labai komplikuoti, jos viena kitos ne tik nesupranta, bet dažnais atvejais yra skirtingose barikados pusėse: „Sofija, tu visada kažkur toli. Aš ne toli. O visada per arti. Jos nuoskaudų (p. 113).“ Akivaizdu, kad manipuliacija kaip tik sugriauna motinos ir dukters santykius, paverčia jas abi nepakenčiamomis ir nelaimingomis, tačiau visada fiziškai esančias šalia viena kitos – takia būvimo drauge kaina. Iš esmės šie toksiški šeiminiai santykiai pasakoja apie motinos paleidimą vaiko į pasaulį būtinybę ir tuo pačiu apie baimę paleisti ir likti vienišai, apie aukos vaidmens prisiėmimą, atsakomybės stoką.

Autorei pavyko išgauti savitą teksto stilių, kuriuo atsiribojusi nuo sentimentalumo ir tiesmukumo, pereina į mitologizavimą, todėl stilius kiek priminė J. M. Coeetze Jėzaus vaikystę, kada autorius irgi savitais nepaaiškinamais, bet skaitytojui intuityviai suprantamais būdais (simboliais, metaforomis, alegorijomis) perteikiama šiuolaikinė toksiškų santykių analizė. Karštas pienas išties nepalieka abejonių, nes jame įvairiais rakursais veriasi daugelio iš mūsų problemos – perdėtas pareigos jausmas, tapatybės krizė, santykiai su motina, seksualinės įvairovės atradimai ir nusivylimai, kurie įtaigiai nestabiliame pasakojimo sraute įgauna pasąmoninio literatūrinio bangavimo, o dėl šios raiškos Karštas pienas mano atmintyje dar išliks ilgai.

Jūsų Maištinga Siela