Šios dienos nuotrauka: Anne Enright "Šeimos sambūris" ir Alessandro Baricco "Next. Maža knygelė apie globalizaciją ir būsimąją ir būsimąjį pasaulį"

Sveiki,

Štai ir vėl ruduo...

Velnias, tokiu sakiniu tikriausiai savo rašinėlį pradėtų vidutinis mokinys arba pervargusi pedagogė per Rugsėjo 1-osios šventę, sveikindama sugrįžusius mokinius. Ruduo – ir gerai! Jau savaitė vėl naujų darbų girmalėse ir šią nuotrauką išsitraukiau iš išmanaus. Daryta paskutinę vasaros dieną pustuščioje turkų užeigoje, geriant antrą alaus bokalą... Anne Enright romanas „Šeimos sambūris“ niekaip neiškrenta man iš galvos – vienas geriausių vasaros skaitinių. Iki Alessandro Baricco žalios knygelės niekaip neprisikasi (aijajai!) per knygų naujienas – ir alus vis tuštėja stiklo bokale, ruduo vis artėja ir artėja, tuoj – jau visai arti! – ims ir įkąs į minkštąją subinaitę ir parsitems į savų darbų ritmą. Bent jau taip galvojau gerdamas karamelizuotą alų ir vis vartydamas šias dvi knygas, vis paskaitinėdamas atsitiktines pastraipas lyg kokį laikraštį.

Ir štai – dabar jau gyvenu rudenį ir žvelgiu į šią nuotrauką ir jau prisiminimai visai kitokie. Alaus skonio neprisimenu, bet prisimenu tą turkiškų spalvų staltiesę, knygų kvapą. Ir kaip gerai, kad tas ruduo atėjo! Tai paskutiniu metu mano mėgstamiausias metų laikas, nes nedusina, nes neskęstu prakaite, nereikia dėti kontaktinių lęšių tam, kad galėtum užsidėti juodus akinius ir varyt prie jūros. Užtenka vos vos prisimerkti, kai į akis aštriai skverbiasi ryškūs rudens nulaižyti – išgerti bokalai? neįspėjai! – medžių lapai.

Žodžiu. Ruduo. Ir viskas gerai.

Jūsų Maištinga Siela