Metų knygos rinkimai 2019: Ignoruojama K. Sabaliauskaitės "Petro imperatorė" ir iškeliamos knygos be meninės ir kokybinės vertės?

Sveiki,

Jaučiu socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidos forumuose kylančius diskusijų dūmus, savotišką širšolą dėl to, kad Kristinos Sabaliauskaitės romanas „Petro imperatorė“ nepateko į „Metų knygos“ penketuką. Nemanau, kad pati autorė, kuri turi didelį skaitytojų palaikymą, o į jos knygos pristatymus ir Knygų mugės sales lankytojai stovi eilėse ir tarpduryje, nes netelpa atsisėsti, rūpi šis įsipliekęs skandalas, kurį net skandalu nepavadinsi.

Visgi žvelgiant į „Metų knygos“ rinkimus, nors ir komisija, sako, kasmet atrinkinėdama geriausius ir įdomiausius kūrinius, yra vis kita, tačiau po pirmųjų „Silva Rerum“ dalių jaučiama K. Sabaliauskaitės eliminacija iš tam tikro literatūrinio lauko. Visų pirma rašytoja nepriklauso jokiai Rašytojų sąjungai, neleidžia laiko su kitais rašytojais, nediskutuoja, nerašo periodiškai literatūrinių straipsnių literatūros leidiniams ir šiaip, atrodo, rašytojų gretose atitolusi, tačiau be galo populiari. Kas tose komisijose yra, kad visi „sutartinai“ bijo įsileisti Sabaliauskaitę?

Žinoma, jeigu rinkimai būtų sportas, o panašu, kad jie šiek tiek tokie ir yra, Kristina Sabaliauskaitė, gal ir negražiai pasakysiu, be vargo su ramentais laimėtų prieš bet kurį literatūros sprinterį tiek teksto kokybe, tiek dinamika, tiek raiška... Nors tenka suprasti, kad jos literatūra yra ta pati „Silva Rerum“ išakėta literatūrinė dirva ir novatoriškumo tiek, kiek buvo derlinga „Silva Rerum“ – istorinio romano rėmai visgi egzistuoja, tačiau lyginant su M. Gailiaus „Oro“ netgi Staselei iš Pakruojo aišku, kad teksto vertė ir literatūrinis pulsas, istorijos sąrangos tvarumas, iš esmės labai skiriasi savo kokybe, todėl matyti „Oro“ penketuke vien už bandymą, kad ir neblogą, kalbėti apie klimato kaitą „Da Vinčio kodo“ detektyvinio-distopinio turinio romane yra ne tas pats. Idėja aukščiau literatūros visuminės kokybės? Asmeniškai nestoju ginti Sabaliauskaitės, tačiau mane stebina komisijos kalbančiųjų argumentai, kodėl „Petro imperatorė“ liko už borto. Argumentai kiek mokykliniai, neprofesionalūs, kaip antai, kad turime sulaukti antrosios dalies, kad įvertintume visą kūrinį, kad atrinkta pagal literatūrinę novatoriškumo idėją, norint iškelti ir kitus autorius...

Grįžtu prie „Metų knygos“ rinkimo koncepcijos. Juk tai grynų gryniausias rinkodaros komercinis triukas! Taip, juo džiaugiuosi, nes jis iš tikrųjų (daugiau ar mažiau) iškelia geresniuosius kūrinius iš neretai pilkšvai nepastebimo literatūrinio dumblo. Visa „Metų knygos“ rinkimų atrankos taktika byloja, kad ji suinteresuota ne vien į kokybę, bet ir reklamą, sklaidą – pažiūrėkite, nominantai „Labas ryte“ tiesiogiai pristato savo kūrinius, bibliotekos rengia atskirus stendus su nominuotomis knygomis, apie juos rašo spauda... Visi daugiau ar mažiau yra matomi, kam dar K. Sabaliauskaitei, kuri ir taip paskutinėmis savaitėmis pasiglemžė visą literatūros žiniasklaidos dėmesį, skirti dar daugiau sklaidos? Tokia mintis peršasi bandant suvokti „Metų knygos“ asortimento atranką. Tai a priori kokybė ar rinkodara? O gal jos balansas?

Palyginus penketuką su „Metų kūrybiškiausių knygų“ dvyliktuku, matosi kiek kitokia tendencija – ten labiau komisijose seni literatūros vilkai, kurie paskirsto savo matymą kiek kitaip nei jaunesnieji komisijos nariai „Metų knygos“ rinkimuose, kuris, pripažinkime, yra ir tam tikras politinis aktas, kai kas įžvelgia ir tam tikrus pataikavimus „savo rašytojams kolegoms“, kuriuos bando išstumti į šį penketuką, tačiau tai tik „pletkai“ be pagrindimo. Visgi kuo skiriasi dvyliktukas nuo penketuko? Iš penketuko renka „Metų knygą“ liaudis, kuri kaip ir Prezidento rinkimuose, toli gražu nebesivadovauja kokybės garantu, veikiau vien emocijomis, reklamos poveikiu, rašytojo simpatijomis, jo „ėjimu“ į liaudį, kitaip sakant, kiek jis matomas visuomenėje, todėl beveik neabejoju, kad, pavyzdžiui, vaikų literatūros kategorijoje laimės Tomas Dirgėla, kurio visur labai daug, nes jis, vaikai skaitytojai, tėvai ir literatūra sudaro patrauklų ir visuotinai matomą literato asmenybę, kokia yra ir K. Sabaliauskaitė.

Visgi šioje makabriškoje makalynėje tarp kokybės ir komercijos yra vienas tendencingas dalykas, kas man patinka, kad ir populiarioje literatūroje visgi yra tokių puikiai kokybiškų knygų kaip K. Sabaliauskaitės „Petro imperatorė“, kuri, manau, jeigu nebūtų tokia viešai matoma, būtų įtraukta į penketuką. Visgi penketuką formuoja ne kokybė, o leidybinės sklaidos, rinkodaros dėsniai, noras pateikti skaitytojams ir kitą, gal ir ne geriausią knygą, bet tikrai vertą susipažinimui literatūrą. Ar galima dėl to piktintis? Žinoma. Ar galima ir dėl to džiaugtis? Be jokios abejonės.

Jūsų Maištinga Siela