Sveiki,
skaitytojai,
Smagu
atsikelti šį šeštadienį anksti ryte, atsigerti drungno kambario temperatūros
vandens, o vėliau kavos... Grįžti su kinišku puodeliu į lovą ir skaityti iki
vienuoliktos ryto, kol saulė įsispigina į langus, Kristinos Sabaliauskaitės istorinį
romaną „Petro imperatorė I“. Atrodo šis šeštadienis kažin koks sabaliauskaitiškas
– šalia lovos stalelio „Literatūra ir menas“ su tapytu jos portretu ant
viršelio, krūvelė senesnių K. Sabaliauskaitės kūrinių ir... Velnias, kaip
rudenėja ir toji brutali Martos patirtis iš romano, jos triūsas skalbiant visus
tuos didikų priplėkusius drabužius, jos skausmingai kruvinas merdėjimas atrodo
taip toli nuo mano paties šeštadienio lovos, kad mano ir Martos patalynė
tikriausiai nė nesulyginamos energetikos.
Ir labai
rudenėja... Dar prieš savaitę laksčiau vien su šortais, o dabar vos iškišu pėdą
iš po apkloto. Atsidarau balkoną, kad prasivadėtų pernakt prikvėpuotas oras –
bijau skersvėjo, šiek tiek esu peršalęs, prisifarširavęs česnako, iš vakaro prisipumpavęs
žaliosios arbatos su medumi. Atrodo, bakteriją numaldžiau ir belieka tik
užguita nosiaryklė ir kvėpavimo takai, kuriuos pramušus purškalu iš vaistinės už
tris eurus. Bet net ir tas kvailas peršalimas neužgožia pro balkoną slenkstį su
nieko nesupainiojamo rudens aromato atsliūkinimas – rimtai! – kuris iš vaikystės,
metai iš metų sugrįžta. Tik šįkart slenka per kambarį, kaip ir kasmet, ir
atsigula šalia manęs, apkabina mane, Sabaliauskaitės knygą, Literatūrą ir meną.
Vaje, negi tikrai šeštadienis?
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą