Knyga: Christina Lamb "Mūsų kūnai – jų karo laukas"

 Christina Lamb. „Mūsų kūnai – jų karo laukas“ – Vilnius: Alma littera, 2021. – p. 464.

Sveiki, skaitytojai,

Garsi britų tiriamosios žurnalistikos rašytoja Christina Lamb (g. 1965) prieš kelerius metus pristatė vieną labiausiai šokiruojančių savo dokumentinės prozos kūrinių Mūsų kūnai – jų karo laukas (angl. Our Bodies Their Battlefield. What War Does to Women) ir beregint sulaukė atgarsio visame pasaulyje. Autorė važinėjo po visą pasaulį, kad galėtų tiesiogiai pasikalbėti su moterimis, kurios karo metu išgyveno nesibaigiančius grupinius prievartavimus. Man, kaip vyrui, visada buvo keista, kodėl moterims išprievartavimas yra toks skausmingas, kone nepakeliamas, kai tuo tarpu kur kas skausmingesni kankinimai, pavyzdžiui, galūnių kapojimas yra kur kas lengviau psichologiškai pakeliamas. Gali būti, kad kalbu itin makabriškai, tačiau šioji knyga leido suvokti esminį moters tapatybės esmę per jos kūno išniekinimą. Tai daugiau nei vien tik kūno išniekinimas. Didelė dalis liudytojų visame pasaulyje minėjo vieną ir tą pačią išprievartavimo frazę: mane tai nužudė iš vidaus. Šią knygą į lietuvių kalbą išvertė Rita Kaminskaitė, o išleido Alma littera.

Neskaitau daug dokumentinės prozos. Paskutiniu metu buvau skaitęs šokiruojančią baltarusių rašytojos ir žurnalistės Svetlanos Aleksijevič Paskutinieji liudytojai, todėl nenorom lyginau, kuo Nobelio premijos laureatės knygos skiriasi ir yra panašios su Christinos Lamb. Žinoma, S. Aleksijevič proza yra kur kas stipresnė ir paveikesnė, kadangi ji perteikia autentiškus liudytojų balsus, netgi išlaiko pašnekovo sintaksę, sakinio „šnopavimą“, pasikartojimus, kurie rodo liudytojo psichinę būklę, o tai leidžia itin jautriai tapatintis su skausmą išgyvenančiais liudytojais. Be to, S. Aleksijevč prozoje dažnai nėra atsakymų į klausimus, kodėl taip nutiko, nėra ryškios takoskyros tarp gėrio ir blogio, nes tie patys žmonės gali didžiuotis, kad jų sūnūs žudė (Cinko berniukai) kitus žmones ir tuo pačiu apraudoti, kad jis buvo nužudytas. Ch. Lamb proza kur kas labiau vienalytė, jos tikslas nėra tekstu perteikti moterų autentiškus balsus, autorė viena tiriamosios žurnalistės tonacija perteikia moterų liudijimus, įterpdama politinius ir istorinius kontekstus. Iš vienos pusės ši autorė turi aiškesnį tikslą: atkreipti viso pasaulio dėmesį, nutildytus ir nematomus aktyvistus bei pasaulio politikus, kurie nusiręžia nuo prievartaujamų moterų likimų.

Knygos pradžioje pateikiami žemėlapiai, kurie nusako autorės svarbiausius tiriamosios žurnalistikos geografinius taškus. Nuo Bangladešo iki Argentinos, nuo Artimųjų Rytų iki buvusios Jugoslavijos ji keliauja ir kalbasi su moterimis. Kartu tai kelionė po XX–XXI a. karų paženklintą pasaulį, kuriame labiausiai kenčia civiliai, ypač moterys. Visame pasaulyje tendencija labai panaši: vyrai sušaudomi, o mergaitės, merginos, moterys ir net senolės paliekamos prievartai. Nedažnai po prievartavimų jos nužudomos arba paliekamos mirti smarkiai nukankintos.

Knyga išties šokiruojanti, ji leidžia suprasti moters lytiškumo ir tapatybės jautrumą. Kartą brutalia jėga pažeidus moters moteriškumo esmę, ji lieka nepagydoma ir kraujuojanti žaizda visą gyvenimą. Mane nustebino šis jautrumo mastas ir tai, kaip karą ir neįtikėtinus prievartos mastus išgyvenusios moterys toliau egzistuoja. Taip, egzistuoja, o ne gyvena. Labai dažnai jos per visą savo likusį laiką ne tik negali grįžti namo, bet yra atstumiamos savo artimųjų. Ypač sukrečiantys liudijimai iš musulmoniškų kraštų. Neseniai, dar 2015 metais į Europą plūstelėjo daugybę pabėgėlių iš Sirijos, jų liudijimai taip pat įtraukti į šią knygą. Išprievartauta moteris laikoma artimųjų nešvaria, sugadinta, brokuota. Ji nebeturi galimybės sukurti šeimos. Paradoksas: aukai reikalinga psichologinė pagalba, visokeriopa artimųjų pagalba, kad ji galėtų atsitiesti, tačiau tos moterys laikomis kaip prostitutės ir yra atstumiamos. Kad auka pati kalta, nes „sutiko“ būti prievartaujama, toks požiūris šokiruoja dar labiau.

„Čia buvo daug skirtingų vyrų, jie sukišdavo moterims į intymią vietą lazdas ar butelius net iki skrandžio, bet man to nepadarė. Didžiąją laiko dalį gulėjau be sąmonės (p. 161).“

„Keli vyrai prievartavo mamą dukters akivaizdoje, o tada paprašė mergaitės nuplauti jų penius ir mamos lytinius organus. Vėliau moteris pagimdė neišnešiotą kūdikį, trisdešimt keturių savaičių aklą berniuką. Jos dukra niekada nebaigė mokyklos, gyveno palaidą gyvenimą ir susilaukė penkių vaikų su trimis skirtingais vyrais (p. 220).“

Christina Lamb

Išprievartavimo destrukcinis poveikis sunkiai suvokiamas, tie liudijimai baisūs, bet jie itin reikalingi, kad būtų išgirsta nematoma ar nenorima matyti tiesa. Labiausiai šokiruoja to išprievartavimo fakto sumenkinimas. Ilgą laiką moterų prievartavimas buvo laikomas karo lauko legaliu ir būtinu grobiu, ir tik visai neseniai teismuose buvo priimta šis karo nusikaltimas toks pat rimtas, kaip ir fizinis kankinimas. Labai dažnai teisėsauga dėl prievartavimų numodavo į aukas kaip į nerimtą karo nusikaltimą, bet dar labiau šokiruoja, kai karui pasibaigus, toms aukoms kasdien einant į darbą dar tenka sveikintis su savo prievartautojais: „Pas mane dirba naktinis sargas, kuris žudė. Žmogus, gyvenantis priešais, irgi žudikas. Kiekvieną rytą mes pasisveikiname, bet abu žinome (p. 160).“

Įdomu buvo skaityti apie Ruandoje hutų vykdytą genocidą tutsiams, nes prisiminiau filmą Ruandos viešbutis (2004), buvo įdomu sužinoti ir apie masinius prievartavimus Balkanų regione, vėl prisiminiau filmą Quo Vadis, Aida? (2020) ir visuose šiuose filmuose taip pat akcentuojami ne prievartavimai, bet politiniai manevrai, sušaudymai, tačiau išgyvenusiųjų moterų  prievarta tarsi nesvarbi, todėl šioji knyga išplėtė karo suvokimo siaubo mastą, leido žvilgtelėti ir į Argentinoje aštuntajame dešimtmetyje grobiamas moteris, kurios tapdavo surakintomis gimdymo mašinomis. Kanadiečių rašytoją Margaret Atwood tas baisus Argentinos moterų kankinimų mastas iš esmės leido pradėti rašyti Tarnaitės pasakojimą. O kur dar beveik milijonas vokiečių moterų, kurias išprievartavo sovietai, ar japonų sukurtos „paguodos moterų“ haremas sekso vergijai palaikyti, kai Japonijos kariai brovėsi į Azijos žemyninę dalį XX a. pirmojoje pusėje.

Būtų galima vardyti ir vardyti tuos liudijimus, tačiau akivaizdu, kad jie jungiasi į vieną mūsų pasaulį gaubiantį prievartos tinklą. Įspūdis toks, kad nieko nėra baisiau už karą, kad žmonių žemė tiesiog persisunkusi skausmu, krauju ir kančiomis. Mes vaikštome vieni ant kitų kaulų, o atmintis, kol gyvas žmogus, niekur nedingsta, kaip ir paliktos prievartos žymės. Galiausiai išprievartavimas tampa esmine aukos tapatybės dalimi, kuri ją atskiria nuo likusios visuomenės. Baisiausia, kad auka yra priversta tą slėpti, gėdytis, meluoti, nuslėpti, todėl labai sunku nuteisti karo smurtautojus. Kodėl tai vyksta ir vyko? Ne kartą knygoje minima, jog priešas per moters kūną nori pažeminti visą etninę ar religinę tautą, nes karas visada kyla dėl įsitikinimų, etninių skirtumų, pavydo, nelygybės, noro būti dievais ir sukurti savo „tobulą“ pasaulį, todėl „pasėti“ moters kūne naują gyvybę yra viena esminių vyro kario pasąmonės diktuojamų veiksnių: pokytį daro naujos gyvasties sukūrimas ir dabarties gyvasties atėmimas. Tai siaubingų iliuzijų, politinių įsitikinimų vedami žmonės naikina patys save. Šioje nelengvoje knygoje moters kūnas tampa susitraukusio pasaulio ploteliu, kurį žūtbūt norima sutrypti vardan to, kas iš esmės nepasiekiama.

Jūsų Maištinga Siela