2021 m. liepos 20 d., antradienis

Knyga: Dainius Vanagas "Oderis"

 Dainius Vanagas. „Oderis“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – p. 272.

Sveiki, skaitytojai,

„Tik pažiūrėkite, kaip išgražėjo mūsų gatvės ir parkai, – pasaka (p. 98)“.

Lietuvių literatūros padangėje paskutiniuoju metu atsiranda skaitytojams patrauklių distopinių lietuviškų romanų. Marijus Gailius neseniai pelnė Metų knygos apdovanojimą už romaną Oro, vadinasi, knyga pastebėta, įvertinta, skaitoma. Su Jaroslavo Melniko vėžiomis, sakyčiau, pradėjo kurtis lietuviško distopinio romano tradicija, bet vėlgi – ar tradicija, jeigu distopinio romano struktūros, idėjos perimamos iš pasaulietinių distopinių kūrėjų klasikų: G. Orwell, M. Atwood, A. Huxley ir kt. Kol kas sunku apibrėžti, kas yra lietuviška distopija. Panašiais rakursais perteiktas ir naujausias Dainiaus Vanago (g. 1989) distopinis romanas Oderis, kuris, mano pastebėjimu, yra pastaruoju metu labiausiai aptariamu grožinės literatūros kūriniu internete ir spaudoje, todėl nekantraudamas suskaičiau, tikėdamasi, kaip internautai sako: gaivaus oro gurkšnio lietuvių literatūros padangėje.

Romanas Oderis pasakoja apie ateities pasaulį maždaug 2050-aisiais, kai Europos didmiesčiai apsitveria tvoromis ir tampa citadelėmis su savo vidiniais įstatymais. D. Trumpas statė sieną su Meksika, o Lietuva šią vasarą įnirtingai bando apsisaugoti spygliuotomis tvoromis nuo iš Baltarusijos plūstančių pabėgėlių, atrodo, kontekste šis distopinis romanas itin aktualus. Labai tinka romano perkamumui paskatinti! O kad literatūra dažnai būna tam tikrų analogiškų įvykių pranašė, jau nebe pirmas kartas, kai tai pasitvirtina.

Knyga konstruojama iš trijų atraminių pasakojimo perspektyvų, kurios pabaigoje viena kitą paaiškina. Vienoje iš pasakojimo gijų vaizduojamas Oderio miesto politiko tardymas. Tyrėjas, perduodamas slaptus įrašus savo draugei, bando iš Oderio politiko išgauti prisipažinimą. Kokį? Sunku pasakyti. Atrodo, kad klausinėtojas bando psichologiškai palaužti ir pripažinti, kad Oderis iš tikrųjų buvo tik tam tikras žmonių išnaudojimo getas. Oderio miestas pasižymi tuo, kad kiekvienas žmogus, norėdamas pasilikti šiame mieste, turi visada dirbti, kitaip jis bus ištremtas. Knygoje minima apie nelegalius pabėgėlius, netgi teisėtus žmonių žudymus. Taigi suimtasis politikas, vienas iš pagrindinių Oderio įstatymų kūrėjų, nuolat pateisina šio miesto struktūros idėjas. Vienas geriausių viso romano elementų yra D. Vanago gebėjimas perteikti vingrius šio politiko teiginius ir pagrindimus, kuriuose justi ir nūdienos realių politikų lozungų. Taip, kaip išsisukinėja politikas, iš tikrųjų smagu skaityti, tačiau per tai veriasi ir plačiosios visuomenės atskirtis nuo politinių manevrų, žmogiškumo atskyrimas nuo idilinio savito tobulo pasaulio kūrimo, perimant Dievo vaidmenį. Iš tikrųjų visas tas blogis atsiranda iš rojaus ilgesio, galvojau skaitydamas Trumano Moro ištraukas. Suimtajam politika – kūrybinis verslas, ambicija, o žmonių gyvenimai tėra tik energiją duodančios baterijos, o kai elementai nusėda, baterija išmetama.

Skaitant visą laiką kirbėjo mintis, o kodėl tie žmonės taip nori būti išnaudojami, kodėl jie vis nori įsibrauti į Oderį, jeigu žino, koks nepakeliamas tas darbininko gyvenimas? „Klystat, net ir šis apibrėžimas nebuvo privalomas: visi, kuriems jis netiko, galėjo išvykti ir apsigyventi kitur – tarp kitokių apibrėžimų, kitokių sąlygų ir susitarimų. Nė vieno nevertėme gyventi Oderyje (p. 55).“ Tame pačiame tardymo tekste veriasi ir visai primityvūs aiškinimai, kurie labiau skirti ne tardytojui, o būtent skaitytojui „nupiešti“ aiškesnius kontekstus, tačiau kai kurie „paaiškinimai“ primityvoki ir, tiesą sakant, nuobodūs, netgi sakyčiau, visai nereikalingi, pvz. „iš pradžių susidūrėme su įvairiais sunkumais, – bet ar galėjo būti kitaip? Reforma buvo išdėstyta maždaug dviejų šimtų puslapių dokumente su išimčių, procedūrų aprašais. Kalbame apie ilgą, varginantį derybų su tuometine teise procesą, todėl, natūralu, mums reikėjo laiko šiai reformai tinkamai pritaikyti, o žmonėms – laiko jai tinkamai suprasti (p. 56-57).“ Bet juk ir be šių suimtojo paaiškinimo viskas ir taip skaitytojo įsivaizduojama.


Dainius Vanagas

Antroji paralelinė pasakojimo siužetinė linija vaizduoja Oderio gyventoją Alaną, kuris gyvena Oderio geto gyvenimą, netenka darbo, jis ištremiamas už miesto ribų. Ilgą laiką Alanas atrodo neaiškus veikėjas, sutrikęs, susidvejinusi asmenybė, kuris nelabai suvokia linijinio laiko tėkmę. Jis prisimena savo gyvenimo draugę, kurios geidžia, nori pas ją sugrįžti, tačiau tuo pačiu prisimena, kad vyksta skyrybų procesas. Ilgą laiką Alanas atrodo kaip narkomanas, tačiau knygos finale išaiškėja netikėta atomazga – Alanas jau beveik miręs ir gyvena netikrą komoje vykstantį gyvenimą. Iš tikrųjų šis D. Vanago manevras primena galybę mokslinės fantastikos filmų, netgi Matricos trilogiją. Žmogaus sąmonės sukryžminimas, pasąmoninio gyvenimo stebėjimas elitiniams nariams visada kėlė tam tikrų klausimų apie dvasines ir neapčiuopiamas žmogaus išgales, prie kurių atradimų pamažu artėja mokslas. Alano pasakojimo linija absoliučiai veiksmo trilerio siužetas, kelionė per simuliakrines scenas, kurios iš esmės papildo Oderio miesto struktūrą: su kaliniais atliekami moksliniais eksperimentai ir primena nacistinius XX amžiaus baugius mokslinius tyrinėjimus su beverčiais bandomaisiais triušiais.

Trečioji pasakojimo dalis skirta trumpoms ir lakoniškoms Trumano Moro iš esė rinkinio „Tu“ pasakojimams, kurie, tiesą sakant, mažų mažiausiai mane domino: nuo Adomo ir Ievos išvarymo iš rojaus interpretacijos iki savistabos ir žmogaus veiklos apmąstymų: kodėl aš gyvenu ir darau tai, ką darau bei kas mano pasirinkimus nulemia? Aišku, jie papildo ir „suklijuoja“ kitas pasakojimo dalis į vientisą distopinį pasaulį, bet Trumano Moro dalys pačios abstrakčiausios ir, tiesą sakant, banaliausios. Aišku, po to mes sužinome, kas tas Trumanas Moras ir pradedame suvokti Oderio pasakojimo struktūrinę trinarę sandarą.

Kalbant apie šio romano idėjas, kurių rasite ne vieną gerą ir įsimintiną, o pastarieji sukels nemažai apmąstymų ir minčių, labiausiai įsimenanti yra žmogaus darbininko pajungimas valdžios galios struktūroms. Iš tikrųjų turime didėjančios socialinės nelygybės ir atskirties pasaulį, kuriame žmonės bando išsilaikyti gražiausius savo metus atiduodami ne vienas kitam, o tam, kad gyvuotų Oderio sistema. Kitą vertus, ar šiandien, mokėdami mokesčius, gyvenama ne paraleliniame tam tikroje distopinės vartotojiškos visuomenės sistemoje? Ypač tie, kurie negali džiaugsmingai save realizuoti, o į darbą eina kaip į žūtbūtinį mūšį tik dėl to, kad reikia išsilaikyti visuomenėje?

Vienoje romano vietoje, kur aprašomos naujųjų Oderio parduotuvių struktūros, kad neva pirkėjas užėjęs į parduotuvę turi būtinai ką nors įsigyti, o jeigu nieko neįsigyja, vadinasi, kitąkart į šią parduotuvę jam jau nebegalima įeiti. Sulaikytasis politikas tokį įstatymą aiškina, kad parduotuvės tiesiog bus priverstos turėti visko, kad tik išlaikytų pirkėjus, o pirkėjai suinteresuoti vartoti arba vartoti netgi tada, jeigu neranda to, ko nori. Tokia priverstinė ekonomika, aišku, atrodo iš mūsų tikrovės absurdiška, tačiau gerai patyrinėjus šiandienos realybę, jau matome panašius algoritmus, pavyzdžiui, gąsdinimus, kad jeigu nepasiskiepysi, tave atleis iš darbo ir pan.

Iš tikrųjų Dainiaus Vanago Oderyje mes jau gyvename, tik dažnai absurdiškų kontrolės struktūrų neatpažįstame, nes neturime su kuo palyginti, o tokia literatūra leidžia sugretinti šias tikroves ir iš naujo įvertinti sistemas, kurioms, norim to, ar nenorim, vis tiek priklausome ir tai yra, sakyčiau, stipriausioji Oderio knygos dalis. Tai stipriai struktūriškai apgalvotas kūrinys, tam tikra pasakojimo kompozicija suręsta galvojant, kaip teigė viename interviu pats autorius, apie skaitytoją. Visgi skaitant daug dalykų literatūriškai buvo prėska, visų pirma, pasigedau paties literatūriškumo, dėmesio žodžiui ir sakinio struktūrai. Tardymai buvo išties panašūs kaip interviu iš dienraščių, o Alano istorija perteikta populiariosios literatūros pasakojimo tonacijoje. Nors idėjos verčia stebėti ir stebėtis, bet visumoje kūrinys skaitosi paviršutiniškai. Labai panašius jausmus patyriau skaitydamas Marijaus Gailiaus Oro – stiprios idėjos, sudėtingos struktūros, tačiau nėra literatūrinės dvasios ir aistros, kuri man itin reikalinga gerai ir įsimintinai literatūrai pasiekti. Dainiaus Vanago Oderį vertinu kaip ambicingą kūrinį, tačiau stokojančio paties literatūros, nes, kaip žinia, struktūra ir idėja be dvasios dar nėra įtaigi literatūra.

Jūsų Maištinga Siela  


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą