Filmas: "Tonis Erdmanas" / "Toni Erdmann"

 Sveiki,

Jau šį mėnesį startuos Kino pavasaris, todėl užsibrėžiau sau tikslą kas vakarą pažiūrėti iki festivalio bent po vieną labai gerai vertinamą filmą, kitaip sakant, būti erkė su aperityvu prieš didįjį kino siurbimą. Nusprendžiau žiūrėti kiną, kurio dar nebuvau matęs, bet kažkada norėjau, tačiau nebuvo nei laiko, nei noro, nei galimybių. Kino pavasaris startuos kovo 18 dieną, jis paruošęs net du scenarijus: karantininį ir tą, pagal kurį galėtume grįžti į kino sales. Iki jo turiu pažiūrėti 18 gerų filmų. Nežinau, ar pavyks, bet bandom...

 

Pirmuoju filmu tapo vokiečių režisierės Maden Ade puikiai tiek žiūrovų, tiek kino kritikų įvertinta komedijinė drama „Tonis Erdmanas“ (vok. Toni Erdmann) (2016), kuris Europos kino apdovanojimuose pelnė ne vieną įvertinimą, tarp kurių Sandra Huller kaip geriausia aktorė. Tiesą sakant, vengiau beveik trijų valandų filmo vien dėl trukmės, su metais nebeturiu kantrybės ir visada svarstau galimybę žiūrėti ką nors kitą, jeigu filmas trunka daugiau nei dvi valandas ir penkias minutes, tačiau iššūkis iki Kino pavasario leido apsispręsti, kad reikia pradėti nuo itin ilgo metražo.

 

Istorija pasakoja apie dukrą ir tėvą: vienas kito priešingybės. Inesė susikausčiusi, rūsti kompanijos atstovė, kuri niekada neklysta, o jos didžiausia aistra – laimėti darbe ir triumfuoti, nepasirodyti silpnai ir niekam tikusiai. Jos tėvas Vinfiredas apkūnus ir šiaip jau linksmo, nenuspėjamo būdo, kuris nuolat pokštauja, apsimetinėdamas nerūpestingu klounu, netgi atrodo truputį kuoktelėjęs, tačiau po to slepiasi silpstanti širdis ir menkstanti sveikata. Iš tikrųjų tėvas lyg tyčią svarbiuose susirinkimuose erzina ir veda iš kantrybės dukrą, kadangi ši tiesiog pamiršo save pačią ir džiaugsmingą gyvenimą. Galiausiai visokie pokštai, akibrokštai ir tėvelio sukurti alter ego personažai tėra tik būdas išmušti dukrą iš vėžių, kad ši pagaliau pripažintų, kad yra nelaiminga ir gyvena dirbtinai per griežtai sukurtame savo pačios pasaulyje.

 

Pagrindinis moralinis Inesės klausimas yra jos pačios ambicijos laimėti svarbų projektą arba pralaimėti, bet išsaugoti 200 rumunų darbo vietas. Kvailiodamas tėvas nusiveža ją į rumunų šeimą, primena Whitney Houston dainą (kuri dar tebeskamba mano galvoje) ir sužadina pamirštus moralinius vertybinius dalykus: arba tu esi pasiutusi kalė plėšrūnė ekonominei rinkai, arba tu vis dar esi žmogus. Inesė nedvejoja, ji galiausiai pasirenka, tačiau susikūrusios asmenybės griūtis Inesę paverčia neprognozuojama pamišėle, kitaip sakant, tikra savo tėvo dukrele. Galiausiai finalinės scenos itin šokiruoja savo netikėtais kontrastais, dėl ko filmas įgyją netikėtą toną ir beprotybės koloritą – dėl to ir rekomenduočiau žiūrėti! Inesė suorganizuoja savo gimtadienį nudizmo tema ir taip galutinai išsivaduoja iš savo pačios sukurtų rėmų ir jai primestų lūkesčių bei stereotipų.

 

Filmas iš esmės yra keliabriaunis. Mažos kūrybiškos mergaitės tampa griežtomis ofiso moterimis, kurios bijo suklysti. Tai tėvo ir dukters santykių analizė, beje, Froidui būtų įdomus egzempliorius. Tai ir moralės pasirinkimai, ir Europos lobistų ir skurstančiųjų politiniai atšvaitai. Filmas balansuoja tarp realumo ir provokacijos, toks savotiškas R. Ostlundo „Kvadratas“, tačiau labiau susitelkęs į asmens nelengvą persitransformavimą. Čia ir siurrealizmo, ir simbolikos, ir netikėto sveiko kvanktelėjimo su griežtais ir rimtais veikiančiais ponais. Baisiausia tikriausiai gyvenime dėl ambicijų ir aukštų standartų pamiršti save pačius. Gurmanams ir ne tik.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kino kritikai: 93/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela