Maištingos Sielos kalendorius: Balandžio 14 d. – Kauno pilies žlugimas, pirmoji "Volvo", "Titanikas" susiduria su ledkalniu, sovietai palieka Afganistaną, Anglijos rožių karas ir kt.

 

Sveiki, skaitytojai!

Svarbiausi įvykiai, įvykę Lietuvoje balandžio 14 dieną.

1362 m. – Kauno pilies žlugimas. Po ilgos apgulties kryžiuočiai užėmė ir sugriovė Kauno pilį, kurią gynė Vaidoto Kęstutaičio vadovaujama įgula. Tai buvo vienas rimčiausių smūgių Lietuvai karų su ordinu laikotarpiu.

1920 m. – Pirmieji demokratiniai rinkimai Lietuvoje. Balandžio 14–15 dienomis vyko rinkimai į Steigiamąjį Seimą. Tai buvo pirmieji visuotiniai, lygūs ir slapti rinkimai Lietuvos istorijoje, kuriuose dalyvavo net 90 % rinkėjų.

1989 m. – Įkurta „Caritas“. Lietuvoje įsteigtas katalikiškas moterų sambūris, vėliau tapęs viena didžiausių labdaros organizacijų šalyje.

1997 m. – Netektis mene. Mirė skulptorius Vytautas Kašuba, Nacionalinės premijos laureatas, kurio žymiausias darbas puošia Vilniaus širdį – tai paminklas Didžiajam kunigaikščiui Gediminui Katedros aikštėje.

Svarbiausi įvykiai, įvykę pasaulyje balandžio 14 dieną.

1471 m. – Barneto mūšis. Anglijoje vyko vienas lemiamų „Baltosios ir Raudonosios rožių“ karų mūšių. Dėl tiršto rūko kariai per klaidą užpuolė savo sąjungininkus, o tai nulėmė karaliaus Eduardo IV pergalę.

1865 m. – Pasikėsinimas į Abrahamą Lincolną. Vašingtone, Fordo teatre, aktorius Johnas Wilkesas Boothas mirtinai sužeidė JAV prezidentą. Linkolnas mirė kitą rytą.

1894 m. – Pirmasis kino demonstravimas. Niujorke atidaryta pirmoji komercinė salė su kinetoskopais. Nors tai dar nebuvo projektorius (žiūrėti reikėjo po vieną per akutę), tai oficiali kino kaip verslo pradžia.

1912 m. – „Titaniko“ susidūrimas su ledkalniu. Maždaug 23:40 laivo laiku „Titanikas“ Atlanto vandenyne rėžėsi į ledkalnį. Laivas nuskendo po kelių valandų (jau balandžio 15-osios naktį), nusinešdamas apie 1500 gyvybių. Tarp keleivių buvo ir lietuvių (žymiausias – kunigas Juozas Montvila).

1927 m. – Pirmoji „Volvo“ mašina. Švedijoje, Geteborge, nuo konvejerio nuriedėjo pirmasis „Volvo“ automobilis, vadintas „Jakob“.

1935 m. – „Juodasis sekmadienis“ JAV. Centrines JAV valstijas užklupo viena baisiausių dulkių audrų istorijoje. Ji buvo tokia tiršta, kad žmonės nematė savo rankų priešais veidą, o reiškinys tapo „Didžiosios depresijos“ simboliu.

1988 m. – Žingsnis taikos link Afganistane. Ženevoje pasirašytas susitarimas, pagal kurį Sovietų Sąjunga įsipareigojo išvesti savo kariuomenę iš Afganistano.

2003 m. – Žmogaus genomo projektas. Oficialiai paskelbta apie sėkmingą žmogaus genomo sekvenavimo užbaigimą, kas tapo milžinišku šuoliu medicinos moksle.

Kas Lietuvoje ir pasaulyje gimė šią dieną?

Ana Ambrazienė (g. 1955) – viena garsiausių Lietuvos lengvaatlečių. 1983 m. ji pasiekė 400 m barjerinio bėgimo pasaulio rekordą, kuris tuo metu buvo stulbinantis pasiekimas Lietuvos sportui.

Visvaldas Matijošaitis (g. 1957) – verslininkas, „Vičiūnų grupės“ įkūrėjas ir ilgametis Kauno meras.

Christiaan Huygens (1629–1695) – olandų matematikas, fizikas ir astronomas. Jis atrado Saturno palydovą Titaną ir išrado švytuoklinį laikrodį. Tikras mokslo sunkiasvoris!

Peter Behrens (1868–1940) – vokiečių architektas ir dizaineris, laikomas modernaus pramoninio dizaino tėvu.

John Gielgud (1904–2000) – britų aktorius, vienas nedaugelio gavęs „EGOT“ statusą (laimėjęs „Emmy“, „Grammy“, „Oskarą“ ir „Tony“ apdovanojimus).

Rod Steiger (1925–2002) – „Oskaro“ laureatas, žinomas dėl vaidmenų filmuose „Ant kranto“ (On the Waterfront) ir „Nakties tvaksmu“ (In the Heat of the Night).

Adrien Brody (g. 1973) – jauniausias aktorius istorijoje (vyrų kategorijoje už pagr. vaidmenį), gavęs „Oskarą“ už geriausią pagrindinį vaidmenį (filmas „Pianistas“).

Sarah Michelle Gellar (g. 1977) – aktorė, amžiams likusi popkultūros istorijoje kaip Bafi iš serialo „Bafi, vampyrų žudikė“.

Robert Carlyle (g. 1961) – škotų aktorius, sužibėjęs filmuose „Traukinių žymėjimas“ (Trainspotting) ir „Viskas išskaičiuota“ (The Full Monty).

Abigail Breslin (g. 1996) – jaunosios kartos aktorė, išgarsėjusi dar vaikystėje filme „Mažoji mis“ (Little Miss Sunshine).

Princesė Beatričė (1857–1944) – jauniausia Jungtinės Karalystės karalienės Viktorijos dukra.

Maištinga Siela

Filmas: "Prancūzijos kronikos iš Liberčio, Kanzaso vakaro saulės" / "The French Dispatch"

 Sveiki,

Naujausias Weso Andersono filmas yra verčiamas į lietuvių kalbą absurdiškai griozdišku pavadinimu, kurio, sakyčiau, niekas neįsimins „Prancūzijos kronikos iš Liberčio, Kanzaso vakaro saulės“ (angl. The French Dispatch) (2021). Kitą vertus, šis nesąmoningas pavadinimas atspindi režisieriaus filmo komedijos stilių. Perteikti stilingai viską barokiniu absurdo formatu. Kaip ir ankstesniuosius savo darbus (o jų išties labai daug), kūrėjas išlaiko tai, ką galima vadinti absoliučiai susiformavusiu ir nesunkiai atpažįstamu spalvingu kūrybos braižu. Kaip Q. Tarantinas, tai ir W. Andersonas kuria savo kino istoriją.

Naujausiame savo filme režisierius pasirenka Prancūzijos kino istoriją ir XX amžiaus kultūros istorijos raidos kontekstus, kuriuos akylesnė akis nesunkiai atpažins. Kaip ir Pedro Almodovaras, taip ir Andersonas kino kičą paverčia makabriškai teatralizuotu maskaradu. Filmą sudaro trys atskiros novelės, skirtos skirtingiems prancūziškiems laikmečio periodams. Susikvietęs nerealią aktorių komandą (kuri, beje, ištikimai su režisieriumi dirba jau ne vieną dešimtmetį), jis sukuria karkasinius ir absurdo perpintus personažus. Labiausiai iš šių trijų istorijų tikriausiai įsiminė apie kalėjime-beprotnamyje kalinamą žmogžudį menininką, kuris įkvėptas sargės Simonos, nutapo šedevrą ir tampa vienu ryškiausių modernistinio meno atstovu.

Autorius istorijoje utriruoja absurdą, balansuodamas ant parodijos, viską bando perteikti taip, kad vaizduojamo pasaulio logikos atžvilgiu veikėjams viskas yra nepaprastai rimta ir tikra. Daug dėmesio, kaip visada, režisierius skiria dekoracijoms, rūbams ir šįkart preciziškai viską stengiasi „suprancūzinti“, kad net veikėjai ima kalbėti skirtingomis kalbomis, tačiau Andersono pasaulio logikoje viskas įmanoma. Autorius nevengia „sulieti“ dinamiško kino su statiška fotografija, įterpia animacinių kadrų ir išgauna teatralizuoto filmo efektą. Visgi galvoju, ką režisierius nori šiuo filmu pasakyti? Ar jis kritikuoja socialinius suvaržymus? O gal verčia kūrybiškai ir žaismingai vertinti istorinius ir kultūrinius procesus? O gal provokuodamas ir eksperimentuodamas su medžiaga ir skirtingais pasakojimo būdais tik linksmina(si) ir mėgaujasi? Ką šneka autoriaus kinas? Sunku vienareikšmiškai į šį klausimą atsakyti, bet tikriausiai ir nereikia. Vieniems šis filmas taps pramoga, kitiems estetiniu atradimu, kitiems keistas humoristinis avangardas, dar kiti išeis iš salės numoję ranka ir nieko nesupratę. Taip veikia tas W. Andersono kinas, kaip abstraktus ar lėlių teatro kinas mūsų protui, tačiau vis tiek turintis savo vidinę pasaulio logiką ir magiškos žaismės.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Plona raudona linija" / "The Thin Red Line"

Sveiki,

Paskutiniu metu režisierius Terrence Malick yra mon amour! Buvau tiek laiko jį pamiršęs, kad peržiūrinėdamas dar nematytus jo darbus, tiesiog žagtelėjau ir save be pižoniškumo pagyriau: kaip gerai, kad jis vėl sugrįžo pačiu laiku į mano akiratį. Tiesą sakant filmą „Plona raudona linija“ (angl. The Thin Red Line) (1998) buvau matęs vaikystėje, bet nelabai kažin ką pamenu, vien tik nuotrupas, susijusias su karinėmis operacijomis, bet tikrosios gelmės, filosofijos taip ir neprisimenu. Tai tikriausiai vienas iš paskutiniųjų nematytų režisieriaus darbų, kuris ganėtinai skiriasi nuo to, ką dabar režisierius kuria. Šis labiau epinis filmas, primenantis tuos didinguosius karinius epus, kaip antai „Gelbstint eilinį Rajaną“ ir panašiai, kada dar neturėdami interneto, visi vyrai prie televizoriaus rinkdavosi, kad pažiūrėtų karinį filmą. Nežinau, kodėl karas taip žavi ir jaudina vyrus, filmą dėl šios tematikos niekada nežiūrėčiau.

Filmo siužetą galėčiau nusakyti keliais sakiniais taip: tai filmas apie Japonijos ir JAV karą, į kurį buvo pasiųsti jauni, nepatyrę jaunuoliai, pastarieji išlaipinami saloje, kurioje išgyvena tikrą siaubą. Terrencijui rūpi ne karinės strategijos, ne heroizmas, kurį taip mėgsta JAV „Oskarais“ apdrabstomas filmas ir toli gražu nepašlovinti JAV pergalę prieš Japoniją. Šiame filme herojų beveik nėra, čia nagrinėjama bendresne prasme blogio veikimas pasaulyje, ką jis padaro su jaunais žmonėmis, kodėl jie taip sugadinami. Kaip antitezė filmui pasirinkta taiki salų gyventojų gentis, kuri nepažįsta karo. Vienas iš pagrindinių herojų, dažnas dezertyras iš savo grupuotės, ilgisi prigimtinės žmogiškosios taikos ir tampa moralės kompaso rodykle toje žiaurioje skerdykloje.

Nors T. Malick čia kur kas racionalesnis, jis siužetą visgi derina su filosofiniais intarpais, kurie ir poetizuoti, ir neretai veikia kaip užsklandos tarp sunkių karinių scenų. Tai labai veikia ir kaip kontrastas, ir kaip tam tikras pasakotojas, visuotinės sąžinės balsas, išryškinantis karo dirbtinai sukurtus veidus; vaikinukai tiesiog dėl socialinių vaidmenų, idealų ir kitų menkaverčių dalykų yra pasiryžę mirti. Kažkodėl prisiminiau Svetlanos Aleksijevič dokumentinę prozą ir ten paliktus žmonių liudijimus, kurie protu suvokiami, bet širdimi – kodėl? kodėl? – jau nebe. Žinoma, tai vienas geriausių karinių filmų per visą dešimtą ano amžiaus dešimtmetį, kuris nors ir vaizduoja karą, bet išvengia pačių baisiausių karinių filmų klišių t. y. parodyti, kad reikia didžiuotis karo pergalėmis, garbinti laimėjusiojo „teisuolio“ pusę, perteikti patriotiškąją žinią. Juk ir „Dunkerkas“ bei „1917-ieji“ turėjo būtent šiuos gėrio ir blogio stovyklos konceptus, o „Plona raudona linija“ išvengia to ir kalba universaliau, kur kas giliau, tarsi bandytų surasti priežastį, paaiškinimą, kaip nutiko, kad į žmoniją praslinko ir ją užvaldė toks šlykštus blogis. Stiprus filmas su nuostabiai hipnotizuojančiu operatoriaus darbu, mano galva, nors ir 1998 metų, dar nepasenęs.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: Viešbutis "Didysis Budapeštas" / "The Grand Budapest Hotel"

Sveiki, kino gerbėjai,

Iš filmo „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ (angl. The Grand Budapest Hotel) (2014) tikėjaus labai daug. Prieš keletą metų matyta Wes Anderson kino juosta „Mėnesienos karalystė“ padarė tikrai gerą įspūdį, kad net norėjosi iš šio filmo dar aukštesnės kartelės, tačiau režisierius kuria jam įprasta maniera ir nebesistengia kažkuo itin nustebinti.

Wes Anderson iš esmės remiasi rašytojo Stefan Zweig knyga ir pasakoja istoriją, kuri vyko Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Kas jau kas, bet W. Adreson turi savo stilių, unikalų, maskaradinį, spalvingą ir šmaikštų. Jeigu filmą vertinti kaip komedijos žanrą – tai jis tikrai puikus ir unikalus, personažai hiperbolizuoti, rafinuotai šmaikštūs, net primenantys „Rožinės panteros“ pagrindinį personažą. Režisierius išties smaginasi viską šaržuodamas, spalvindamas ir margindamas daro, tai tikriausiai ir yra viso filmo perliukas. Čia humoras tampa neadekvačiai kitoks, savitas, unikalus, nebanalus, kitokios formos, o kurti komedijas kitokios formos, pritraukti ir sudominti – tai išties unikalus dalykas, tai rodo ir savitą W. Adreson pasaulio matymą.

Sunkiai kur pamatysime tiek daug puikių aktorių viename filme. Toks jausmas, kad režisieriui pavyko sukviesti vienus žinomiausių šių dienų aktorius, betrūko tik pačios Meryl Streep! Tokie žinomi aktoriai kaip Edvard Norton, William Defoe, Adrien Brody, Jude Law, Saorse Ronan, Tilda Swinton, Bill Murray ir, o dievai, gal ir nebevardinsiu, nes tikra aktorių antologiada, sutiko suvaidinti kad ir nedidelį lopinėlį vaidmens, bet vis tiek sutiko! Kitą vertus, nėra mažų vaidmenų, yra tik prastų aktorių. Daugelis aktorių buvo pasirodę ir filme „Mėnesienos karalystė“. Šįkart pagrindinės vadžios buvo patikėtos Ralph Fiennes, kuris man padarė neįtikėtiną įspūdį! Visada šį aktorių esu įpratęs matyti rimtą, susikaupusį, sudėtingo amplua vaidmenyse ir tikėtis, kad jis vieną dieną atliks komišką vaidmenį buvo tolygu laukti, kol kiaulės pradės skraidyti...

Aktoriai ir filmo režisierius per pristatymą.

O šiaip filmas tikrai geras, spalvingas, nors tenka pripažinti, kad režisieriui manęs nustebinti, priblokšti nebepavyko, netgi tikėjausi kažkokio pasakiško, didingo iš paties viešbučio vaizdo, būta prie to eita, tačiau, matyt, siužetas neleido išpūsti pernelyg didelio burbulo. Rekomenduoju kinomanams ir ne tik. 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Atsiskyrimas vardan išlikimo" / "Atsiskyrimas" / "Detachment"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Atsiskyrimas“ arba kaip kiti jau įprato versti „Atsiskyrimas vardan išlikimo“ (Detachment) (2011 m.). Tai vienas šviežiausių aktoriaus Andre Brody darbų, kuris labai gerai įvertintas įvairiuose festivaliuose, paliko ir vis dar palieka nemenką įspūdį Lietuvos rinkos žmonėms. Suskubau neatsilikti nuo žiūrovų ir, vos tik pasitaikius galimybei, pažiūrėti pačiam šį filmą. Šiek tiek suglumau, kad siužetas lyg jau ir matytas, gal net šiek tiek opiai nuvalkiotas – sunkus ir įtemptas darbas mokykloje, problematiški mokytojų ir mokinių santykiai. Tai pasakojimas apie nuolat po mokyklas keliaujantį mokytoją, kuris pavaduoja susirgusius ir šiaip atostogų išėjusius anglistus, priedu dar rutuliojasi jo asmeninis gyvenimas – vaikystės trauma, mirštantis tėvas bei į namus parvesta ir priglausta paauglė – gatvės kekšytė... Turime nepaprastai sodrų, liūdną ir melancholišką puokštę, todėl visai natūralu, kad žiūrovas yra spaudžiamas emocionaliai ir bejėgis prieš gyvenimo liūdesį, jeigu galima būtų taip pasakyti.

Šiaip filmas kažkiek pritempia iki „Meilutės“, jeigu tokią dar prisimenate, tačiau filmas nebylinėja tiek socialinių temų, šįkart tai vargšo mokytojo liūdnas gyvenimas – daug, daug liūdesio, gyvenimiškos problemos ir slėgis, sunkumas. Galbūt filmas emocionaliai paveikia – tai jo ir yra sėkmė, ir auksinė šerdis, daug pianino garso takelyje, estetinių niuansų, žmonių siaurumo vaizdavimas... Šiaip filmą vertinčiau pakankamai stipriu, pakankamai įtaigiu ir pakankamai įdomiu, gal tema ir nuvalkiota, tačiau kalbant apie mokytojus ir mokinius – ši tema niekada nebus tikriausiai išsemiama kino filmuose, ji tik visada nupasakojama vis kitokiu kampu.

Manau, kad daugeliui visgi filmas tikrai turėtų patikti ir padaryti netgi nemažą įspūdį, ypač tiems, kurie yra pratę labiau prie pramoginių filmų, tačiau sukrėtimo didesnio gurmanai neturėtų patirti, bet visgi tenka pripažinti, kad filmas nuo pat pradžių prikausto dėmesį ir jį išlaiko iki filmo pabaigos. Taip, mano galva, būta keleta banalių scenų, kurios man priminė tiesiai iš holivudinių romantinių dramų išluptos, tačiau į jas irgi galima pažiūrėti kiek kitaip... Nesigailiu pamatęs, bet antrąkart kažin ar bežiūrėčiau.

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 52/100
IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela