Filmas: "Pabusk miręs" ("Prisikėlęs iš mirusiųjų") / "Wake Up Dead Man: A Knives Out Mystery"

 

Sveiki, kino žmonės!

 

Absoliučiai dėl įtraukios pramogos nusprendžiau pažiūrėti režisieriaus Rian Johnson režisuotą detektyvinį filmą „Pabusk miręs“ arba kai kur verčiama kaip „Prisikėlęs iš mirusiųjų“ (angl. Wake Up Dead Man: A Knives Out Mystery) (2025). Pasirodo, šis filmas – tai jau trečiojo garsiojo detektyvo Benoit Blanc, kurį visose trijose dalyse suvaidino aktorius Daniel Craig, frančizės dalis. Pirmąją dalį „Ištraukti peiliai“ (2019) teko matyti, reiktų, manau artimiausiu metu pažiūrėti ir antrąją „Stiklinis svogūnas“ (2022). Visus filmus galima žiūrėti atskirai, nes tai atskiros istorijos, nors jas jungia vienas ir tas pats detektyvas Benoit.

 

Filmas labai britiškas, primenantis Agatos Kristi detektyvinių romanų tam tikras ekranizacijas ar net patį legendinį serialą apie Erkiulį Puaro. Istorija mus nukelia į atokią britišką provinciją, kurios parapijoje atsiduria jaunas kunigas, buvęs boksininkas Judas (aktorius Josh O'Connor), kuris susikerta su vietos ekstravagantišku kunigu Samsonu, o pastarasis po konflikto netrukus miršta. Didžiausi kaltinimai krenta būtent jaunajam kunigui. Netrukus prisistato detektyvas Benoit ir imasi tirti incidentą pačiais klasiškiausiais būdais.

 

Filmas iš dalies pavykęs. Man jis spalvingas, o jau aktorių koks žvaigždynas, tai vien dėl jų daugelis, manau, tikrai šį filmą pažiūrėsite. Visgi žiūrėdamas galvojau, kodėl jis taip aukštai ir puikiai įvertintas tiek kino žiūrovų ir kritikų. Ar iš nostalgijos seniesiems klasikiniams detektyvams? Juk kaip bepažiūrėsi, šioji istorija neįtikėtinai absurdiškai. Žudikas praktiškai nuspėjamas jau per pirmąjį pusvalandį, jo motyvai taip pat, tačiau dar dvi valandas vilkinamos įvairios prielaidos ir paralelinės istorijos, kurios lyg ir įdomios, tačiau jos nepaklaidina žiūrovų. Perfrazuojama Kristaus prisikėlimo istorija, įteigiama mintis, kad miręs senasis parapijos kunigas iš tikrųjų prisikėlė iš kapo. Šioji istorija, kaip ir „Ištrauktuose peiliuose“ balansuoja ant detektyvų žanro parodijų ribos, nes veikėjai tipažiniai, trafaretiniai, veikiantys ne kaip individualūs sudėtingi veikėjai, o kaip profesijų atstovų klišės. Boksininkas-kunigas man kažkiek priminė lenkų filmą „Kristaus kūnas“ siužetinį apmatą, bet visgi... Pažiūrėjus atrodo, kad kunigu gali būti bet kas, kas eina kelkraščiu pro kunigų seminariją ir užsinori.

 

Visgi filmas linksmas, prikaišiotas ir sudurstytas tyčia pagal detektyvinius kanonus, lengvai iš tų stereotipų jis ir ironizuoja, bet iki tam tikros ribos. Rimtai į šį filmą nežiūriu, jis komiškas, pozuojantis, trafaretinis, spalvingas ir skirtas absoliučiai pramogai. Visgi, jeigu ieškote ko nors originalesnio, manau, reikėtų kažko novatoriško pasiieškoti, nes „Pabusk miręs“, kaip ir pirminis filmo pavadinimo vertimas sako, jog detektyvas pasakos apie rimtus dalykus nerimtai.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.4

 

Maištinga Siela

Filmas: "Amerikietiškas skaitalas" / "Amerikos grožinė literatūra" / "American Fiction"

 Sveiki,

 

Belaukiant „Oskarų“ ceremonijos kaskart apima vis didesnis nuobodulys, nes jau seniai aišku, kad „Oskarai“ nėra joks prestižiškiausias kino apdovanojimų variantas, veikiau politizuotas ir pataikaujantis masėms šou, pats sau tapęs įkaitu. Jau metai iš metų nebestebina, kad nominacijas gauna filmai, kurie sušoka apdovanojimų cirko numerius: jeigu nėra juodaodžių aktorių, jeigu filmas bent antraplaniais aktoriais nepaliečia LGBTQ temos, neskatina lygybės, brolybės, antirasizmo, tada patekti į šią gerai sustyguotą lygą darosi sunku. Nežinau, kiek režisierių „telpa“ į tuos rėmus, tačiau filmų pagal tos virtuvės receptūrą tikrai nemažėja. Sakyčiau, visus esminius komponentus turi filmas „Amerikietiškas skaitalas“ arba kaip kur verčiama „Amerikos grožinė literatūra“ (angl. American Fiction) (2023), kurį režisavo Cord Jefferson. Filmas šiuo metu yra pretendentas tapti geriausiu metų filmu, o pagrindinis aktorius Jeffrey Wright geriausiu aktoriumi.

 

Jau tampa standartu, kad dėmesio centre vaizduojamos juodaodžių bendruomenės ir gyvenimai būtinai kine iškels lygybės ir rasizmo klausimą. Nors filmas apie literatūros standartus, nes čia kaunasi rimtoji, nelabai populiari literatūra su populiariąja, tačiau pašonėje žiūrovas dar jaučia ir atskirties momentą, kai JAV knygynų lentynose vis dar sukreguojama afroamerikiečių literatūra ir baltųjų – nuo to niekur nepabėgsi.

 

Visgi retesniais atvejais nutinka, kada filmas, nors ir kuriamas, atrodo, pagal nuleistą receptūrą, visgi ima ir pavyksta. Juk iš vienos pusės kurti filmą apie amerikiečių literatūros kanonus gana rizikinga, nes būsi įrašytas į snobiško kino kategorija – žodžiu, pasitenkinsi tik išskirtiniais kino festivaliais. Visgi „Amerikietišką skaitalą“ sužiūrėjau su dideliu interesu, nes jau seniai iš anglosaksų ataidi tendencija perrašinėti klasiką į naujas versijas, kuriose nebūtų įžeidžiančių žodžių, taip eliminuojant istorinę ir natūralią literatūros raidą. Kaip, pavyzdžiui, amerikiečiai turėtų skaityti XIX amžiaus „Dėdės Tomo trobelę“? Tas delikatus noras nieko neįžeisti, nediskriminuoti verčia perrašinėti kultūrinius raidos etapus, neigti tam tikrus dalykus neigti. Keista, kai kalbėti apie vergiją tampa nepatogu net per studentų istorijos paskaitas, tad visai nenustebčiau, jog kine ir literatūroje greitai rasis, jog plantacijose visgi buvo ir daug baltaodžių vergų, kad juodaodžiai liktų neįskaudinti, nediskriminuojami.

 

Visgi filmas man daug sako apie tai, kad iš gero noro ir paskatų išeinama į beprotiškas paraštes. Kitą vertus, filmas konstruojamas kaip populiarusis skaitalas, t. y. pagrindinis veikėjas Monkas iš nuobodaus rašytojo tampa besislapstančiu populiariosios literatūros nusikaltėliu rašytoju, kurio geidžia leidybos atstovai. Ar neironiška, kad norint, jog tave pripažintų, turi atsižadėti savo tapatumo ir krėsti cirkus? Tuo pat metu eina ir Monko gyvenimo linija: miršta sesuo, mama sunkiai serga, bandomi santykiai su paplūdimio namų kvartalo kaimyne... Žodžiu, Monko gyvenimas konstruojamas kaip skaitalas, t. y. reikia visko po truputį (nelaimių, mirčių, meilės, vilties, kriminalinės linijos, netikėtos ir lengvos sėkmės...), tačiau režisierius padaro visa tai tokiu neparodijuotu tonu, antitrantiniškai, kad beveik pritari viskam, kas vyksta. Gal dėl to, kad visgi Monkas panašus į žmogų, jį kamuoja ambicijos ir nesėkmės, jis rimtas ir šiek tiek melancholiškos prigimties, todėl žmogiškas, tad lengva tapatintis ir pateisinti.

 

Visumoje filmas, sakyčiau, labai pavykęs. Puikus ir spalvingas pagrindinis veikėjas išlaiko rimties toną, siužetas pusiau literatūra, pusiau gyvenimas – argi ne taip gyvena tikrieji rašytojai, kurie turi savo agentus? Filmu pavyko išgauti ir periferines problemas, kurios labai stipriai pradeda reikštis Lietuvoje, t. y. troškimas susikurti naujus lygybės ir teisingumo standartus, naikinant praeities negatyvias konotacijas. Ir taip: filmas, kuriame nėra didvyrio.

 

Mano įvertinimas: 8.5/100

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prancūzijos kronikos iš Liberčio, Kanzaso vakaro saulės" / "The French Dispatch"

 Sveiki,

Naujausias Weso Andersono filmas yra verčiamas į lietuvių kalbą absurdiškai griozdišku pavadinimu, kurio, sakyčiau, niekas neįsimins „Prancūzijos kronikos iš Liberčio, Kanzaso vakaro saulės“ (angl. The French Dispatch) (2021). Kitą vertus, šis nesąmoningas pavadinimas atspindi režisieriaus filmo komedijos stilių. Perteikti stilingai viską barokiniu absurdo formatu. Kaip ir ankstesniuosius savo darbus (o jų išties labai daug), kūrėjas išlaiko tai, ką galima vadinti absoliučiai susiformavusiu ir nesunkiai atpažįstamu spalvingu kūrybos braižu. Kaip Q. Tarantinas, tai ir W. Andersonas kuria savo kino istoriją.

Naujausiame savo filme režisierius pasirenka Prancūzijos kino istoriją ir XX amžiaus kultūros istorijos raidos kontekstus, kuriuos akylesnė akis nesunkiai atpažins. Kaip ir Pedro Almodovaras, taip ir Andersonas kino kičą paverčia makabriškai teatralizuotu maskaradu. Filmą sudaro trys atskiros novelės, skirtos skirtingiems prancūziškiems laikmečio periodams. Susikvietęs nerealią aktorių komandą (kuri, beje, ištikimai su režisieriumi dirba jau ne vieną dešimtmetį), jis sukuria karkasinius ir absurdo perpintus personažus. Labiausiai iš šių trijų istorijų tikriausiai įsiminė apie kalėjime-beprotnamyje kalinamą žmogžudį menininką, kuris įkvėptas sargės Simonos, nutapo šedevrą ir tampa vienu ryškiausių modernistinio meno atstovu.

Autorius istorijoje utriruoja absurdą, balansuodamas ant parodijos, viską bando perteikti taip, kad vaizduojamo pasaulio logikos atžvilgiu veikėjams viskas yra nepaprastai rimta ir tikra. Daug dėmesio, kaip visada, režisierius skiria dekoracijoms, rūbams ir šįkart preciziškai viską stengiasi „suprancūzinti“, kad net veikėjai ima kalbėti skirtingomis kalbomis, tačiau Andersono pasaulio logikoje viskas įmanoma. Autorius nevengia „sulieti“ dinamiško kino su statiška fotografija, įterpia animacinių kadrų ir išgauna teatralizuoto filmo efektą. Visgi galvoju, ką režisierius nori šiuo filmu pasakyti? Ar jis kritikuoja socialinius suvaržymus? O gal verčia kūrybiškai ir žaismingai vertinti istorinius ir kultūrinius procesus? O gal provokuodamas ir eksperimentuodamas su medžiaga ir skirtingais pasakojimo būdais tik linksmina(si) ir mėgaujasi? Ką šneka autoriaus kinas? Sunku vienareikšmiškai į šį klausimą atsakyti, bet tikriausiai ir nereikia. Vieniems šis filmas taps pramoga, kitiems estetiniu atradimu, kitiems keistas humoristinis avangardas, dar kiti išeis iš salės numoję ranka ir nieko nesupratę. Taip veikia tas W. Andersono kinas, kaip abstraktus ar lėlių teatro kinas mūsų protui, tačiau vis tiek turintis savo vidinę pasaulio logiką ir magiškos žaismės.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Vakarų pasaulis" / "Westworld" (1 sezonas)

Sveiki, skaitytojai,

Šio rudens tikra sensacija serialų padangėje tapo kanalo HBO pateikta staigmena – „Vakarų pasaulis“, kurio geri komentarai ir rekomendacijos po internetą išplito kaip maras. Tą rodo net populiariųjų žinių portalų lietuviškos recenzijos bei liepsnojantis facebookas. Paskutinįkart taip buvo berods prieš paskutinę „Sostų žaidimai“ sezoną, kai visi laukė kiekvienos serijos sugniaužę kumščius.

Susižavėjau „Vakarų pasaulio“ serialu nuo pat pirmosios serijos ir su kiekviena serija mano susidomėjimas ir entuziazmas pamatyti kuo greičiau dar vieną seriją vis labiau augo. Galvojau: kažkas naujo, kokios puikios ir modernios idėjos, kokie neįtikėtini perėjimai ir še tau, kad nori! Jokių naujų HBO kanalas idėjų visgi nepateikė. Serialo scenarijaus kilo iš filmo tuo pačiu pavadinimu, pasirodžiusio dar 1973 metais! Apskritai žvelgiant į serialų pasaulį sunku kažką naujo ir berasti, nes idėjos gana senos, viskas atgaminama ir netgi toks puikus serialas kaip „Vakarų pasaulis“ tik rekonstruoja tai, kas sena. Kažkoks dirsčiojimas į praeitį leidžia kurti šiandien tokius modernius ir puikius serialus kaip „Keisti dalykai“, kuris beregint tapo karščiausiu ir labiausiai aptarinėjamu nauju serialu šią vasarą.

Gerai, kad idėjos senos – tai nieko čia blogo tame nematau, jeigu serialas kokybiškas ir pateisinantis žiūrovų lūkesčius. Puikiai pertransformuotas scenarijus leidžia išplėtoti gerą pasakojimą, o svarbiausia, kad nenuspėjamą pasakojimą. Vakarų dykynėje gyvenantys robotai-kiborgai, iš akies panašūs į tikrus žmones, yra valdomi žmonių „dievų“. Iš pradžių abejonių kelia tas nesuvokimas, o kam reikia tokio siaubingus resursus ir mokslo žinių kainuojančio pasaulio? Kad turtingi turistai pasilinksmintų? Į šį klausimą kol kas iki galo neatsakė pirmasis sezonas, bet beveik esu tikras, kad to gali neatsakyti net antrasis sezonas, kuriame kūrėjai jau užsimina, kad bus dar viskas painiau, o tai reiškia, kad ir įdomiau.

Akivaizdu, kad serialo centre atsiduria Dolores, jautri kaimo mergina, kuri su kiekviena serija atskleidžia kraupių apie save ir visą Vakarų karkasinį pasaulį paslapčių. Serialo idėjos gana simbolinės, po visu tuo sukurtu pasauliu galima įžvelgti nemažai kritikos nūdienos mūsų civilizacijai: esame įsprausti į mechaninius vaidmenis, visuomenėje tarsi „laisvi vergai“ atliekame tai, kas mums paskirta: geriame, dulkiname, prievartauja, žudome, apiplėšinėjame, išnaudojame kitus ir t. t. nemažai kritikos recenzentai įžvelgė ir į feminizmo pusę – ypač moterų išnaudojimo įvairiems poreikiams. Galima ir apie tai kalbėti ir diskutuoti. Apskritai apie žmogaus poreiki kurti ir griauti, mėgautis tamsiausiomis prigimties savybėmis t. y. mėgautis smurtu, kitų kančiomis. Bet tikriausiai plačiąja prasme serialo potekstė būtų itin mitologinė: dievų kūriniai sukyla prieš savo kūrėjus. 

Serialo siužetinę linija, kuri iš pradžių prasideda kaip romantinė fantastinė istorija beregint perauga į sudėtingą trilerį, kuriame kruopščiai išmaišytos visos kortos: pasakojimo laikai, žmonės su kiborgais, veikėjų interesai, pasauliai. Regis kiborgų gyvenimas kine nėra joks naujas dalykas, visai neseniai pasaulyje išvydome filmą „Eks mašina“, būta ir senesnių kino juostų, prisimenant ir tą patį „Dirbtinis intelektas“. Šis serialas, rodos, sujungia neįmanomus laikus – laukinius Vakarų dešimtmečius su netolimos mūsų ateities laikais. Sena dengia tai, kas nauja, o kas nauja, sena. Veikėjai neįtikėtinai evoliucionuoja ir beregint dėl savo dirbtinio intelekto adaptuojasi realiame žmonių pasaulyje (jeigu tai, aišku, realus pasaulis), nes niekada negali būti tikras, ar žmogus iš tikrųjų nėra tik mašina.

Žvelgiant į veikėjus ir aktorius, galima pasidžiaugti vis dar puikią aktorinę formą demonstruojantis mano itin mėgstamas Anthony Hopkins. Senas geras filmų veteranas Ed Harris, kuris sukūrė Viljamo vaidmenį, tačiau akivaizdu, kad visų ne tik vyrų akys krypsta į šio serialo gražuolę Evan Rachel Wood, kuri sukūrė Dolores vaidmenį. Tiesą sakant, kad ir kokia kerinti bebūtų Dolores, ji įdomi buvo tik serialo pradžioje ir serialo pabaigoje. Kur kas didesnį dėmesį prikaustė Vakarų pasaulio sutenerės vaidmenį atlikusi Thandie Newton, kuriai pusę serialo laiko kone reikėjo prabūti nuogai. Jos personažas labiausiai visų tų nužmogėjusių žmonių kontekste jaudina. Tikrojo vesterno seriale kažin, ar rasite, veikiau kai kurios scenos primins Q. Tarantino filmus, tačiau visgi mėgaujamasi ne tiek atskiromis detalėmis, kiek viso serialo visuma, kitaip sakant, ta puikia idėja, kad pasaulis telpa kitame pasaulyje.

Ką gi, puikus serialas, pritrenkiančios idėjos vis dar mus džiugintis, tik reikės palaukti antrojo sezono iki kitų metų rudens. Galiu palinkėti tik kantrybės.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išeities kodas" / "Source Code"

Sveiki, skaitytojai, 

2009 metais režisierius Duncan Jones puikų fantastinį filmą „Mėnulis“, kuris susilaukė nepaprasto kino gurmano susidomėjimo – mano irgi. Kol dabar kino teatruose siaučia jo trečiasis fantastinis filmas „Warcraft: Pradžia“, nusprendžiau pažiūrėti jo antrąją juostą „Išeities kodas“ (angl. Source Code) (2011), kuris taip pat pelnė kino kritikų ir žiūrovų simpatijas.

Tiesą sakant, lyginant su „Mėnuliu“, šis filmas praradęs savitą režisūrinį braižą ir atmosferą, jis kur kas holivudiškesnis ir pritaikytas masėms. Nepaisant to, trileris pripildytas įdomios mokslinės fantastikos elementų, kurie ir daro šį filmą įdomų. Gal kažkiek priminė filmą „Deja vu“, kuriame veikėjas prasiskverbia pro laiko gijas, kad ištirtų bylą, šįkart herojus nuolat grįžtą 8 minutėms į traukinį ir jame bando ne tik nukenksminti bombą, bet ir išsiaiškinti, kuris iš šimto keleivių tai padarė. Seniai bemačiau tokios struktūros istoriją, kai herojus kovoja ne tik su savimi, bet ir riboto laiko ištekliais – tai visada trileryje pasiteisina, šiame irgi. 

Filme pasirodo daugelio numylėtas aktorius Jake Gyllenhaal‘as, kuris ir vėl sukuria puikų vaidmenį. O kam dar patinka po „Išvarymo“ Vera Farmiga, tai filmas gali tapti ir švente. Stipriausia visgi šiame filme pasirodė ne tiek filmo idėjos – jos kažkur daugiau ar mažiau matytos, tačiau geras scenarijus ir tvirta koja padarytas jo realizavimas. Neabejotinai D. Jones yra talentingas režisierius, nes, pripažinkite, sukurti gerą fantastinį filmą masėms yra beprotiškai sunkus darbas, o „Išeities kodas“ yra vienas iš tokių filmų, kažkodėl anksčiau praplaukęs pro sąrašus kaip paprastas trileris ir tiek, bet toli gražu, filmas nepaprastas. Jis turėtų itin patikti vyrams, ypač tiems, kurie mėgsta kine veiksmą, suderintą su pašėlusiomis idėjomis. Man patiko.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela