Filmas: "Džono F. Donovano gyvenimas ir mirtis" / "The Death & Life of John F. Donovan"

Sveiki, skaitytojai,

Ilgai laukiau naujausio kanadiečių režisieriaus Xavier Dolan filmo „Džono F. Donovano gyvenimas ir mirtis“ (angl. The Death and Life of John F. Donovan) (2018) pasirodymo. Paskutiniu metu genialusis jaunasis režisierius kine jau nebe diletantas – čia jau sukasi visą dešimtmetį. 2009 metais driokstelėjęs savitomis aštriomis frankofoniškomis juostomis, ypač debiutu „Aš nužudžiau savo motiną“ (2009), režisierius po Kanų festivalio iškart tapo žvaigždžių lygos pažiba, kurio kiekvienas darbas sulaukdavo nemaža aplodismentų, tačiau paskutinieji darbai, pradedant pjesės adaptacija kine „Tai tik dar viena pasaulio pabaiga“, kuris man patiko, iš esmės buvo kiek „patupdytas“ ant žemės ir režisieriui reikėjo permąstyti savo kūrybos kelią, tačiau jau tuo pat metu buvo filmuojamas pirmasis jo anglakalbis filmas „Džono F. Donovano gyvenimas ir mirtis“, kuris praktiškai kritikų buvo sumaltas į juodžiausius miltus...

Tenka pripažinti, kad režisieriai užsimoję prisikviesti anglakalbių aktorių garsenybių būrį ir kurti visai kitai rinkai, bandant subalansuoti savo viziją su priklausomo kino vizijomis dažniausiai pasibaigia skaudžia nesėkme. Galima sakyti, kad X. Dolan irgi nėra išimtis. Keistoje dviejų laikų istorijoje pasakojama 2006 metų ir 2017 metų paralelinės, bet viena su kita susietos istorijos. Berniukas tvirtina, kad susirašinėja su garsiu Holivudo aktoriumi, kuriam atsakė net 100 laiškų, tačiau tas aktorius, neatlaikęs visuomenės spaudimo bei savo homoseksualumo nepripažinimo plačiojoje erdvėje, ima ir nusižudo... Išties tai dvi istorijos, kurios turėjo papasakoti, kaip viena kita paveikia ir kaip su tuo negatyviu poveikiu riekia gyventi, tačiau... Dieve brangus, koks šiame filme palaidas ir nesurištas bardakas! Kitokio žodžio nerandu! Išsiderinusios laiko paralelės, kurias žiūrovas bando sujungti ir logiškai, ir kažkaip mistiškai pagrįsti, tiesiog visa struktūra išlaužta iš piršto, netikra, kai kada teatrališkai absurdiška...

Pakviesta Natalie Portman atrodo bejėgė, nuobodi ir pilka motina (o Dolanas tokių spalvingų asmenybių kūrėjas!), nepadeda ir vienkryptis beskonis Holivudo dievuką vaidinantis „Sostų karų“ aktorius Kit Harington... Veikėjai atrodo pernelyg „užpauzuoti“ ir atrodo, kad šiame iš ties potencialiame filme niekas nevyksta ir niekas neveikia. Kur veda to berniuko svajonės? Kur veda Holivudo dievuko istorija, kuri iš esmės lyg ir pasakoja istoriją apie visuomenės spaudimą, o kai kada apie santykius su mama... Ir kai atrodo, kad – jau taip! – turime tikrąjį X. Dolaną, kuriam vėlei stambiu planu pavyksta nulaužti estetišką aštrios situacijos kodą ir perteikti, tačiau – nu blemba! – visa istorija nesusiveda į bendrą kūrinio idėją, veikiau plaukioja pusiau vaikams skirtoje vaidybiniame Volto Disnėjaus filmo pasaulio logikoje. Iš esmės X. Dolanas su šiuo filmo praranda visą savo aktualumą, aštrumą, gyvenimišką patirtį, kuri prasiverždavo per sudėtingus dialogus, spalvingus ir visapusiškus veikėjus, dabar viskas holivudiškai blanku, vienkryptiška, pretenzinga idėja tampa neišryškinta juostele...

Jeigu riektų įvardyti bent vieną šio filmo pliusą, mano akimis, būtų aktorės Susan Sarandon, senos veteranės vilkės, pasirodymas. Jos motinos vaidmuo išties įsimenamas, jai tinka stambus planas, bežodis suvokimas ir  iš mažos raukšlelės mokėjimas permesti stebint savo sūnaus elgesį visą meilę, liūdesį ir nusivylimą... Apskritai Dolanas motinų paveikslų kine kūrėjas, tam reikėtų atskiros studijos. Jau ko vertas vienas geriausių, aštriausių ir dinamiškiausių filmų „Mamytė“, dėl kurio net stabtelėdavau įkvėpti gryno oro, o štai šis filmas prėskumo įsikūnijimas. Nėra istorijos, nėra charakterių, nėra beveik nieko.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 28/100

IMDb:6.2

Jūsų Maištinga Siela   

Serialas: "Vakarų pasaulis" / "Westworld" (1 sezonas)

Sveiki, skaitytojai,

Šio rudens tikra sensacija serialų padangėje tapo kanalo HBO pateikta staigmena – „Vakarų pasaulis“, kurio geri komentarai ir rekomendacijos po internetą išplito kaip maras. Tą rodo net populiariųjų žinių portalų lietuviškos recenzijos bei liepsnojantis facebookas. Paskutinįkart taip buvo berods prieš paskutinę „Sostų žaidimai“ sezoną, kai visi laukė kiekvienos serijos sugniaužę kumščius.

Susižavėjau „Vakarų pasaulio“ serialu nuo pat pirmosios serijos ir su kiekviena serija mano susidomėjimas ir entuziazmas pamatyti kuo greičiau dar vieną seriją vis labiau augo. Galvojau: kažkas naujo, kokios puikios ir modernios idėjos, kokie neįtikėtini perėjimai ir še tau, kad nori! Jokių naujų HBO kanalas idėjų visgi nepateikė. Serialo scenarijaus kilo iš filmo tuo pačiu pavadinimu, pasirodžiusio dar 1973 metais! Apskritai žvelgiant į serialų pasaulį sunku kažką naujo ir berasti, nes idėjos gana senos, viskas atgaminama ir netgi toks puikus serialas kaip „Vakarų pasaulis“ tik rekonstruoja tai, kas sena. Kažkoks dirsčiojimas į praeitį leidžia kurti šiandien tokius modernius ir puikius serialus kaip „Keisti dalykai“, kuris beregint tapo karščiausiu ir labiausiai aptarinėjamu nauju serialu šią vasarą.

Gerai, kad idėjos senos – tai nieko čia blogo tame nematau, jeigu serialas kokybiškas ir pateisinantis žiūrovų lūkesčius. Puikiai pertransformuotas scenarijus leidžia išplėtoti gerą pasakojimą, o svarbiausia, kad nenuspėjamą pasakojimą. Vakarų dykynėje gyvenantys robotai-kiborgai, iš akies panašūs į tikrus žmones, yra valdomi žmonių „dievų“. Iš pradžių abejonių kelia tas nesuvokimas, o kam reikia tokio siaubingus resursus ir mokslo žinių kainuojančio pasaulio? Kad turtingi turistai pasilinksmintų? Į šį klausimą kol kas iki galo neatsakė pirmasis sezonas, bet beveik esu tikras, kad to gali neatsakyti net antrasis sezonas, kuriame kūrėjai jau užsimina, kad bus dar viskas painiau, o tai reiškia, kad ir įdomiau.

Akivaizdu, kad serialo centre atsiduria Dolores, jautri kaimo mergina, kuri su kiekviena serija atskleidžia kraupių apie save ir visą Vakarų karkasinį pasaulį paslapčių. Serialo idėjos gana simbolinės, po visu tuo sukurtu pasauliu galima įžvelgti nemažai kritikos nūdienos mūsų civilizacijai: esame įsprausti į mechaninius vaidmenis, visuomenėje tarsi „laisvi vergai“ atliekame tai, kas mums paskirta: geriame, dulkiname, prievartauja, žudome, apiplėšinėjame, išnaudojame kitus ir t. t. nemažai kritikos recenzentai įžvelgė ir į feminizmo pusę – ypač moterų išnaudojimo įvairiems poreikiams. Galima ir apie tai kalbėti ir diskutuoti. Apskritai apie žmogaus poreiki kurti ir griauti, mėgautis tamsiausiomis prigimties savybėmis t. y. mėgautis smurtu, kitų kančiomis. Bet tikriausiai plačiąja prasme serialo potekstė būtų itin mitologinė: dievų kūriniai sukyla prieš savo kūrėjus. 

Serialo siužetinę linija, kuri iš pradžių prasideda kaip romantinė fantastinė istorija beregint perauga į sudėtingą trilerį, kuriame kruopščiai išmaišytos visos kortos: pasakojimo laikai, žmonės su kiborgais, veikėjų interesai, pasauliai. Regis kiborgų gyvenimas kine nėra joks naujas dalykas, visai neseniai pasaulyje išvydome filmą „Eks mašina“, būta ir senesnių kino juostų, prisimenant ir tą patį „Dirbtinis intelektas“. Šis serialas, rodos, sujungia neįmanomus laikus – laukinius Vakarų dešimtmečius su netolimos mūsų ateities laikais. Sena dengia tai, kas nauja, o kas nauja, sena. Veikėjai neįtikėtinai evoliucionuoja ir beregint dėl savo dirbtinio intelekto adaptuojasi realiame žmonių pasaulyje (jeigu tai, aišku, realus pasaulis), nes niekada negali būti tikras, ar žmogus iš tikrųjų nėra tik mašina.

Žvelgiant į veikėjus ir aktorius, galima pasidžiaugti vis dar puikią aktorinę formą demonstruojantis mano itin mėgstamas Anthony Hopkins. Senas geras filmų veteranas Ed Harris, kuris sukūrė Viljamo vaidmenį, tačiau akivaizdu, kad visų ne tik vyrų akys krypsta į šio serialo gražuolę Evan Rachel Wood, kuri sukūrė Dolores vaidmenį. Tiesą sakant, kad ir kokia kerinti bebūtų Dolores, ji įdomi buvo tik serialo pradžioje ir serialo pabaigoje. Kur kas didesnį dėmesį prikaustė Vakarų pasaulio sutenerės vaidmenį atlikusi Thandie Newton, kuriai pusę serialo laiko kone reikėjo prabūti nuogai. Jos personažas labiausiai visų tų nužmogėjusių žmonių kontekste jaudina. Tikrojo vesterno seriale kažin, ar rasite, veikiau kai kurios scenos primins Q. Tarantino filmus, tačiau visgi mėgaujamasi ne tiek atskiromis detalėmis, kiek viso serialo visuma, kitaip sakant, ta puikia idėja, kad pasaulis telpa kitame pasaulyje.

Ką gi, puikus serialas, pritrenkiančios idėjos vis dar mus džiugintis, tik reikės palaukti antrojo sezono iki kitų metų rudens. Galiu palinkėti tik kantrybės.

Jūsų Maištinga Siela