Filmas: "Džono F. Donovano gyvenimas ir mirtis" / "The Death & Life of John F. Donovan"

Sveiki, skaitytojai,

Ilgai laukiau naujausio kanadiečių režisieriaus Xavier Dolan filmo „Džono F. Donovano gyvenimas ir mirtis“ (angl. The Death and Life of John F. Donovan) (2018) pasirodymo. Paskutiniu metu genialusis jaunasis režisierius kine jau nebe diletantas – čia jau sukasi visą dešimtmetį. 2009 metais driokstelėjęs savitomis aštriomis frankofoniškomis juostomis, ypač debiutu „Aš nužudžiau savo motiną“ (2009), režisierius po Kanų festivalio iškart tapo žvaigždžių lygos pažiba, kurio kiekvienas darbas sulaukdavo nemaža aplodismentų, tačiau paskutinieji darbai, pradedant pjesės adaptacija kine „Tai tik dar viena pasaulio pabaiga“, kuris man patiko, iš esmės buvo kiek „patupdytas“ ant žemės ir režisieriui reikėjo permąstyti savo kūrybos kelią, tačiau jau tuo pat metu buvo filmuojamas pirmasis jo anglakalbis filmas „Džono F. Donovano gyvenimas ir mirtis“, kuris praktiškai kritikų buvo sumaltas į juodžiausius miltus...

Tenka pripažinti, kad režisieriai užsimoję prisikviesti anglakalbių aktorių garsenybių būrį ir kurti visai kitai rinkai, bandant subalansuoti savo viziją su priklausomo kino vizijomis dažniausiai pasibaigia skaudžia nesėkme. Galima sakyti, kad X. Dolan irgi nėra išimtis. Keistoje dviejų laikų istorijoje pasakojama 2006 metų ir 2017 metų paralelinės, bet viena su kita susietos istorijos. Berniukas tvirtina, kad susirašinėja su garsiu Holivudo aktoriumi, kuriam atsakė net 100 laiškų, tačiau tas aktorius, neatlaikęs visuomenės spaudimo bei savo homoseksualumo nepripažinimo plačiojoje erdvėje, ima ir nusižudo... Išties tai dvi istorijos, kurios turėjo papasakoti, kaip viena kita paveikia ir kaip su tuo negatyviu poveikiu riekia gyventi, tačiau... Dieve brangus, koks šiame filme palaidas ir nesurištas bardakas! Kitokio žodžio nerandu! Išsiderinusios laiko paralelės, kurias žiūrovas bando sujungti ir logiškai, ir kažkaip mistiškai pagrįsti, tiesiog visa struktūra išlaužta iš piršto, netikra, kai kada teatrališkai absurdiška...

Pakviesta Natalie Portman atrodo bejėgė, nuobodi ir pilka motina (o Dolanas tokių spalvingų asmenybių kūrėjas!), nepadeda ir vienkryptis beskonis Holivudo dievuką vaidinantis „Sostų karų“ aktorius Kit Harington... Veikėjai atrodo pernelyg „užpauzuoti“ ir atrodo, kad šiame iš ties potencialiame filme niekas nevyksta ir niekas neveikia. Kur veda to berniuko svajonės? Kur veda Holivudo dievuko istorija, kuri iš esmės lyg ir pasakoja istoriją apie visuomenės spaudimą, o kai kada apie santykius su mama... Ir kai atrodo, kad – jau taip! – turime tikrąjį X. Dolaną, kuriam vėlei stambiu planu pavyksta nulaužti estetišką aštrios situacijos kodą ir perteikti, tačiau – nu blemba! – visa istorija nesusiveda į bendrą kūrinio idėją, veikiau plaukioja pusiau vaikams skirtoje vaidybiniame Volto Disnėjaus filmo pasaulio logikoje. Iš esmės X. Dolanas su šiuo filmo praranda visą savo aktualumą, aštrumą, gyvenimišką patirtį, kuri prasiverždavo per sudėtingus dialogus, spalvingus ir visapusiškus veikėjus, dabar viskas holivudiškai blanku, vienkryptiška, pretenzinga idėja tampa neišryškinta juostele...

Jeigu riektų įvardyti bent vieną šio filmo pliusą, mano akimis, būtų aktorės Susan Sarandon, senos veteranės vilkės, pasirodymas. Jos motinos vaidmuo išties įsimenamas, jai tinka stambus planas, bežodis suvokimas ir  iš mažos raukšlelės mokėjimas permesti stebint savo sūnaus elgesį visą meilę, liūdesį ir nusivylimą... Apskritai Dolanas motinų paveikslų kine kūrėjas, tam reikėtų atskiros studijos. Jau ko vertas vienas geriausių, aštriausių ir dinamiškiausių filmų „Mamytė“, dėl kurio net stabtelėdavau įkvėpti gryno oro, o štai šis filmas prėskumo įsikūnijimas. Nėra istorijos, nėra charakterių, nėra beveik nieko.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 28/100

IMDb:6.2

Jūsų Maištinga Siela   

Filmas: "Warcraft: Pradžia" / "Warcraft"

Sveiki,

Vienas garsiausių šių metų didžiųjų filmų tikriausiai buvo mėginimas į rinką kaip novatorišką produktą masėms prastumti „Warcraft: Pradžia“ (angl. Warcraft) (2016). Puikus režisierius Duncan Jones, sukūręs pritrenkiantį ir siužetiškai netikėtą fantastinę juostą „Mėnulis“ (2009) bei gana pusėtiną filmą „Išeities kodas“, regis, pajuto pinigų kvapą ir įsisuko į išties prabangų kino projektą – daug kompiuterinės grafikos, masinės scenos, batalinės kovos ir visas „Žiedų valdovą“ primenantis įvykių kompleksas patenkinti didžiojo masinio kino mėgėjams. 

Veiksmo ir puikių specialiųjų efektų prisodrintas filmas ir žaidimo dvasia perkeltas į didįjį kiną tikriausiai ir negalėjo žiūrovui pasiūlyti kažko geresnio ir įdomesnio, nei tai, kas jau buvo sukurta iki šių dienų. Mane asmeniškai vertė suklusti vien garsi ir daug žadanti režisieriaus pavardė, kuri garantavo, kad filmas turėtų būti puikus turiniu. Vos įpusėjus, jau galima atsipalaiduoti, nes filmas viensiužetis ir turinio prasme nuobodus, vieno plano – „geriečiai“ kovoja su „blogiečiais“, kai kas išduoda, kai kas užkeikiamas ir paverčiamas „blogiečiu“ ir t. t. Apskritai tariant, šiai pasakos motyvais konstruojama batalinė invazinei istorijai pritrūko vidinės kino klausos, dar kitaip sakant, dvasingumo, kokį, tarkim, demonstruoja animacinis filmas „Simarono žirgas“, kuris sukaltas pagal visus holivudinius standartus, tačiau viduje turi laisvės polėkio, vertybinių akcentų. 

Žiūrėdamas šį filmą, (pusiau žaidimą, pusiau filmą), vis galvojau, kiek daug darbo įdėta, kiek plušėta, kad kiekvienas kadras būtų tobulas, tačiau kodėl tik itin retam filmui pavyksta išgauti turinio ir vaizdo dermę, kad patenkintų ir išrankesnį žiūrovą? Nejučia prisiminiau ir tą patį „Sostų žaidimą“ – viduramžių pasaulis, vizualizacija šio serialo, ir šio filmo išties vykusi, deja, įvykiai pernelyg nuspėjami, trūksta originalumo ir unikalumo, ką šis režisierius tikrai turi, tačiau pataikauti masėms tikrai neturėtų būti jo darbas, tačiau tikriausiai čia kalti kiti dalykai – pinigai, pinigai, pinigai.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 32/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Orumas" / "Pride"

Sveiki, kino žiūrovai,

Britų drama su komedijos elementais „Orumas“ (angl. Pride) (2014) savo tėvynėje susilaukė nemenko pripažinimo, nominuotas keliems BAFA (britų „Oskarams“), pelnė įvairiausių prestižinių apdovanojimų... Ir aš galvoju, kad visa tai neatsitiktinai. Filmas išties nuotaikingas, kalbėti apie LGBT problemas pusiau juokingai, bet kartu ir atsargiai ginant žmogaus laisves ir teises, nėra lengva, jau vien dėl savo tematikos daugelį lietuvių ištinka stagnacija ir filmo atmetimo reakcija. Tai kodėl verta žiūrėti šį filmą visiems?

Visų pirma dėl aktorių. Filme surinkta nemenka pačių garsiausių britų kino aktorių. Kas nors kiek susivokia filmų šalių kontinentuose, manau, pastebės, kad britų aktoriai turi savito šarmo ir savitą režisūrą bei energetiką. Freddie Fox, Monica Dolan, Andrew Scott, Imelda Staunton, Bill Nighy ir kiti aktoriai, kurie turėtų būti daugiau ar mažiau atpažįstami kinomano akims. Kita priežastis yra komedijos elementų subtilumas ir savitumas, kuris tikriausiai būdingas tik britams – tai šiek tiek intelektualesni komedijos elementai, susiję ne „su antruoju galu“, o su santykiais, stereotipais, šaržuojami homofobiniai niuansai ir kiti su mąstymu ir nuostatomis susiję žmogiškieji šablonai. Kitas dalykas – britiškas stilius, pasirinktas devintas dešimtmetis ir iš pirmo žvilgsnio neįtikėtina situacija – LGBT žmonės remia skurstančius kalnakasius, kai jiems patiems reikia socialinės ir finansinės paramos kaip bendruomenei. Tačiau visa istorija pasirodo yra tikra, paremta tikrais įvykiais, tikrais žmonėmis, kurių biografijos vienaip ar kitaip atsispindi juostoje, todėl tai dar viena priežastis, kodėl verta pamatyti filmą – autentiškas istorijos liudijimas.

Šiaip filmas tik pačioje pradžioje kelia abejonių, bet kuo toliau, tuo darosi linksmiau. Aišku, realybėje šiems žmonėms teko susidurti su daugiau kliūčių, filme dėl komedijinių elementų viskas atrodo kiek spalvingiau ir lengviau, tačiau tai tik režisieriaus pasirinkta pasakojimo forma, kuri suteikė filmui savito britiško šviežumo. Man išties pakėlė nuotaiką ir kartu praturtino žinias apskritai apie pasaulinio masto įvykius Britanijoje. Ar to neužtenka, kad susidarytume nuomonę, jog tai geras filmas?

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela