Filmas: "Nevados rožė" / "Rose of Nevada"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Tęsiu savo vaikščiojimus į „Kino pavasarį“ ir trečiuoju šio festivalio sezono filmu tapo man asmeniškai beveik nežinomo režisieriaus Mark Jenkin ilgo metro filmas „Nevados rožė“ (angl. Rose of Nevada) (2025). Iškart sakau: čia vienas iš tų filmų, kuris taps arba patirtimi, arba nusivylimu. Man tapo patirtimi, nors kurį laiką galvojau, kad arba užmigsiu, arba išeisiu iš salės, tačiau pasidaviau filmui, o intriga pamažu pradėjo augti, įsijaučiau į atmosferą ir su kiekviena lūžio minute pasidaviau filmo intrigai.

 

Istorija asmeniškai man priminė Hemingvėjaus „Senį ir jūrą“, nors, aišku, su pačia Hemingvėjaus apysaka ne kažin ką bendro turi, nebent tai, kad istorija apie žvejus, o senasis jūrų vilkas kapitonas man priminė seno paties Hemingvėjaus nuotraukas. Visgi istorija pasakoja apie atokų žvejybinį uostelį, kuriame po 30 metų pasirodo dingęs žvejybinis laivas pavadinimu „Nevados rožė“. Filmas sudėtingesnis tuo, kad niekas nieko nesistengia žiūrovui paraidžiui paaiškinti, kurį laiką net nelabai supratau, jog tai vaiduokliška laiko kilpos istorija, nors įtarimų turėjau. Pagrindinis veikėjas palieka moterį su vaiku ir su dar vienu jaunu žveju bei senu kapitonu išvyksta kelioms paroms intensyviai žvejybai į atvirą jūrą. Laive Liamas ir Nikas stengiasi gerai dirbti, atrodo, kad viskas vyksta sklandžiai, bet nuolat pasirodantys įvairūs ženklai pranašauja, jog jie niekada nebegrįš. Bet visgi grįžta! Tačiau ne į tuos laikus, kuriuos turėtų grįžti, o kuo ilgiau pagrindinis veikėjas praleidžia jūroje, tuo labiau jis ima suvokti realią padėtį, kuri išgąsdintų bet ką...

 

Filmas lėtokai įsivažiavo, nors jis ir nėra meditatyvus. Pradžioje daug mistikos, įvairių miestelio bendruomenės gyvenimo realijų sujungimų, tačiau neišryškėja tikroji padėtis. Filmas įveda labai lėtai žiūrovą į tikrąją šios laiko kilpos sumanymą, todėl mėgstantiems kiną, kuris aiškus schematiškai nuo A iki Z – pamirškite. „Nevados rožė“ pasiūlo atmosferinį, bet itin savitą pasakojimą, kuriame nuolat kaukši kūjis, tempiami žvejų lynai – tai sukuria įtemptai hipnotizuojantį foną. Režisierius renkasi naudoti 16 mm kino juostą, įterpia senovinių traškesių ir kuria savitai retro klaustrofobiškos kajutės ir susisiekimo prietaisų traškėjimą kakofoniją.

 

Visgi filmas antroje pusėje tampa psichodelišku. Tampa nebeaišku, ar pagrindinis veikėjas prakeiktas kaip koks „Skrajojantis olandas“, ar miręs, o gal vis negali pabusti iš baisaus sapno. Kuo toliau, tuo akivaizdžiau, kad gero šiems veikėjams tikrai nebus. Intensyvus ir sunkus žvejybinis darbas, bangų sūpuojamas laivas, uždari vyrų bendravimo kodai... Visa tai sukuria šiaurietišką provincialiai brutalaus britišką (skotišką?) atmosferą, kuris taip toli nuo Holivudo, kaip tik gali būti siaubo kino žanras be trilerio motyvų. Ar nesuklysiu pasakęs, kad filmas dvelkia novatoriškai? Tik po visuminės peržiūros absoliučiai pakeičiau nuomonę, tad ir sakau, kad filmas man patiko dėl visų savo šaltų, lėtų ir asketiškų veikėjų. Pabaigoje pradėjau lyginti, kad filmas tarsi turi to vaiduokliško efekto, kokį galėjome matyti prieš kelerius metus „Kino pavasaryje“ rodomame „Visi mes svetimi“ (2023), kurį režisavo Andrew Haigh. Pavyzdžiui, tarp šių filmų labai panašus santykis tarp pagrindinio veikėjo ir tėvų, tačiau „Nevados rožė“ renkasi labiau siaubo žanrinę kryptį, kurioje puikiai, sakyčiau, vaidina jau daug kam neblogai pažįstamas George MacKay, kurio veidą, nuolat rodomą stambiu planu, tikrai ilgai įsiminsite.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Femme" / "Femme"

 

Sveiki, kino mylėtojai,

 

Džiaugiuosi tais momentais, kada per kino festivalius prasprūdę filmai vienaip ar kitaip po laiko atsiranda vėlei mano dėmesio lauke ir galiu juos pasižiūrėti. Pernai Kino pavasaryje buvo rodomas britų režisierių Sam H. Freeman ir Ng Choon Ping filmas „Femme“ (angl. Femme) (2023). Kai kur mačiau, kad filmo pavadinimas verčiamas kaip „Moteris“ ar net „Moterys“, tačiau būtent Kino pavasario festivalis išlaikė originalų pavadinimą „Femme“. Tai ilgametražis režisierių darbas, sukurtas remiantis tų pačių autorių 2021 metais pristatytu trumpametražiu filmu „Famme“, kuriame nusifilmavo vienas mėgstamiausių, bent jau man, jaunosios kartos europiečių aktorių Harris Dickinson. Tačiau ilgojoje filmo versijoje jau veikia kitas aktorių kolektyvas, iš kurių išskirčiau žinomą britų aktorių George MacKay, kuris, mano galva, sukūrė itin jautrų, nors ir smurtaujantį ir homofobiškai neigiantį asmenybės tipažą.

 

Filmas tamsus kaip koks naktinis klubas. Didžioji dalis veiksmo vyksta vakare abra jau visai naktį. Vieno homoseksualų klubo drag artistas Džiulas, persirengiantis moterimi, po renginio pastebi, kad neturi cigarečių, todėl nusprendžia nė nepersirengęs greitai nukulniuoti iki parduotuvės. Ten jis susiduria su homofobiška vaikinų grupe, nesusilaikęs atsikerta ir už tai jį primuša vadeiva Prestonas, palikdamas galvoje didžiulę žaizdą. Po kiek laiko Džiulas visgi susiranda Prestoną ir netgi jį suvedžioja, kad galėtų atkeršyti už užpuolimą...

 

Žodžiu, filmas įtemptas ir nepatogus. Čionai nemažai homofobinės ir LGBTQ bendruomenės susipriešinimo, fokusuojantis daugiau ne į kolektyvines nesantaikas, bet į asmeninę Džiulo keršto istoriją. Žiūrovui kiek keista, kad Džiulas suvedžioja homofobą Petersoną, kuris, pasirodo, yra tik save neigiantis homoseksualas. Jų susitikinėjimai paremti brutaliu seksu, Prestonas paverčia savo auką dar didesne auka, tačiau Džiulas nesipriešina, jis stengiasi jį nufilmuoti ir atskleisti pasauliui, kad viskas yra ne tai, kaip yra. Galiausiai vieno vakarėlio metu įvyksta lūžis ir psichologiškai Prestonas iš dominuojančio tampa paklusnus Džiului, tenkina jo įgeidžius, todėl filmas iš esmės nagrinėja seksualumo temą, kuri veikia socialinių vaidmenų įsitikinimus ir „lovos reikalus“. Kaip žinia, net karaliai gali savo tarnams intymumo akimirką tapti nuolankiais patarnautojais, kad tik jų instinktai būtų patenkinti, tokiuose geismo momentuose socialinės kaukės nukrinta ir nebegalioja.

 

Kitą vertus, visgi filmas laikosi dėl psichologinių erotinių įtampų. Auka grįžta pas smurtautoją, todėl žiūrovas priverstas spėlioti, ar Džiulas stengiasi kerštauti, ar iš tikrųjų yra priklausomas kaip mazochistas nuo seksualinio smurto. Deja, filmo finalas išsprendžiamas gana schematiškai ir nuspėjamai. Įsitraukęs Džiulas į keršto intrigas galiausiai priartėja prie Prestono užgožtos ir smurtu bei agresija pasislėpusios švelniosios asmenybės pusės, bet ar to pakaks, kad Džiulas iš tikrųjų atleistų?

 

Manau, filmo nepatogumo didelė dalis kyla iš to, kad režisieriai hiperbolizuotai kryžmina socialinių grupių atstovų stereotipus: baltasis smurtautojas ir narkotikus vartojantis cholerikas bei jautrus ir empatiškas, bet orumą ginantis juodaodis Džulsas, neatitinkantis stereotipinio vyriškojo brito tipažo. Du itin skirtingi pasauliai, rasės, santykis su seksualumu priveda prie skaudaus dvilypumo, nes žmonės yra priversti smurtauti, kad paslėptų savo pažeidžiamumą, nors labiausiai už viską būtent norisi Prestonui švelnumo, saugumo ir ilgalaikių stabilių santykių. Filmas man labai patiko, net nesitikėjau, (čia panašiai kaip su originalumo nestokojančiu filmu „Medusa Deluxe“ (2022)), nors filme „Femme“ yra nemažai schemų ir tyčia utriruotų psichologinių manipuliacijų, tačiau dėl to filmas nepraranda savo psichologinių pamatų ir interpretavimo galimybių. Nors filmas lyg ir atlieptų LGBTQ indeksą, iš kitos pusės, kinas, deja, neturi homofobinio indekso, tačiau čia jis irgi, jeigu būtų, labai tiktų, nes šie du pasauliai labai gretinami ir atskleidžia šį bei tą apie tariamas mūsų vertybes ir įsitikinimus.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "1917" / "1917"

Sveiki,

Sam Mendes filmas apie Pirmąjį pasaulinį karą pavadinimu „1917“ (angl. 1917) (2019) netikėtai tapo vienu ryškiausiu sezono apdovanojimu favoritu, o vėliau dėsningai, kaip jau ir įprasta, braunasi prie „Oskaro“ statulėlės. Ar pavyks jam pelnyti geriausio meto filmo apdovanojimą, sužinosime dar šį mėnesį, visai netrukus...

Įtartinai žiūriu į karinius filmus, nes bet kokiu atveju tai tebus istorinės tiesos interpretacija, todėl toje bergždžioje istorijoje, kurioje parodoma, kaip politika ir įsitikinimais manipuliuojama ginkluota avinų banda, manding, nė iš tolo nekvepia jokiu patriotiškumu ar kitais smegenis plaunamais dalykais, todėl vienintelis akstinas yra tokiame filme nebent gera istorija, bendražmogiškųjų vertybių (arba jų išdavimo) atskleidimas. Deja, filmas „1917“ yra tobulas šablonų rinkinys, istorija absoliučiai paviršutiniškai „įkvepianti“, kokį matėme tokiuose epuose kaip „Karo žirgas“ ar dar, atrodo, neseniai praūžusiame „Diunkerke“.

Vėlgi turime istorijoje svarbią operaciją, vėl vokiečiai blogiukai, vėl vargšas paprastas pėstininkas atlieka žygdarbį ir vėl viskas vienomis spalvomis, vienu matu ir nė trupučio apie realius įvykius, apie didvyrius, kurie iš tikrųjų „prisišiko“, išdavė ir spjovė į karą... Tiesiog vėl turime eilinę istoriją, eilinę apokalipsės dieną karo fone mums demonstruojama kompiuterinio žaidimo elementais grįsta istorija, kuri nuspėjama nuo tos pačios akimirkos, kai pasižiūrėjau į pagrindinių aktorių sąrašą. Ten pasižiūrėjus buvo aišku kaip dieną (ir be anonso!), kuris išgyvens iki galo ir taps didvyriu. Ar tikrai sulaukę 2020 metų vis dar žiūrime tą patį kino braižą, kuris buvo prieš 20 ir 30 metų? Su tomis pačiomis potekstėmis, ta pačia liaupsinančia ir pataikaujančia prasmės gestikuliacija masiniam žiūrovui? Oho...

Nesakau, kad filmas kaip produktas nepatiko. Perkant duoną dvidešimt metų iš tos pačios duoninės, kitos atrodo jau nebeskanios, nes atbunka receptoriai. Lygiai tas pats ir su filmais, prie kurių priprantame ir bet kokia inovacija didžiajame kine atrodo įtartinai, inovacijas priimame tik jeigu visuotinai apie tai kalbama kaip apie gėrį ir dar... priklauso nuo pripažinto režisieriaus. Visgi filmas įkvepiantis, nuostabus operatoriaus darbas, kuris sukuria nesustabdomo vienos paros stebuklą, nors fone ir matosi, kad dalis kadrų filmuota vasarą, kai kada pavasarį – gamtos iš kadro nepaslėpsi. Visgi dinamiškos ir gerai struktūriškai apgalvotos mizanscenos, neprasta ir aktorių vaidyba, bet labiausiai kliūva, kad į geriausio metų filmo titulą pretenduoja senamadiško sukirpimo filmas, kuris vėl žongliruoja tomis pačiomis emocijų sudirginimo idėjomis. Kur kas geresnis ir įdomesnis operatoriaus ir turinio inovacijos prasme buvo vengrų filmas „Sauliaus sūnus“, vaizduojantis istoriją iš žydų koncentracijos stovyklos perspektyvos. Net ir „Diunkerkas“, kuris negavo „Oskaro“ kaip geriausias filmas, man atrodė įdomesnė ir dinamiškesnė dėlionė už neblogą, bet gerokai pervertintą „1917“.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:8.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šešėlių namai" / "Marrowbone"

Sveiki,

Esu iš tikrųjų visokių siaubo ir mistinių istorijų fanatikas ir kaskart sukirbu, kai gaunu galimybę ką nors pažiūrėti iš šios serijos filmų. Vienas laukiamiausių filmų buvo ispanų režisieriaus Sergio G. Sanchez filmas „Šešėlių namai“ (angl. Marrowbone) (2017). Na, režisierius yra dirbęs prie ispanų mistinio filmo, kuris, beje, man labai patiko, „Prieglauda“ (2007), tad beveik nekilo įtarimų, kad filmas pateisins mano lūkesčius.

Iš esmės neklydau, nors filmo pradžia ganėtinai simboliška ir klišinė – senas namas, į kurį įėjus „stebuklingai“ pamirštami prisiminimai, prie mirusios motinos ketveriukė ištiesia rankas ir prisiekia amžinai būti neperskiriami... Vis galvoji, kad šitiek  šablonų, šitiek nevykusių teatralizuotų ir nenatūralių klišių gausa užslopins visas žiūrovų jusles. Vėliau, žinoma, režisūriniai reikalai pagerėja ir žiūrovas panardinamas į mistinę istoriją, tad kiek daugiau tokių filmų matęs žmogus tikrai suuos, kad visu filmu metu su veikėjais yra kažkas kitaip. Tiesą sakant, dalį filmo mįslės įminiau vos tik jam prasidėjus, kita dalis – kaip tai įvyko, teko sulaukti jau filmo atomazgos.

Džiaugiuosi, kad režisierius susikvietė jaunosios kartos aktorius, kuriems jau keleri metai simpatizuoju ir, manau, kad bent keli iš jų turi realius šansus tapti tikrais veteranais. Jeigu turėčiau keletą priekaištų dėl režisūrinių sprendimų, tai stipriąja šio filmo dalimi visgi laikyčiau patį scenarijų – nuoširdžiai išbaigtas pasakojimas, kuriam pasibaigus tikrai aišku, kad jokio tęsinio nebus, nes jo ir nereikia. Filmas turi savito žavesio, baugumo, kriminalinio ir mistinio užtaiso, kuris leidžia kai kada pašiurpti. Gal visko norėjosi dar sodriau, dar labiau hiperbolizuoto, kaip antai nuostabiai atmosferiškai sukurtas „Kiti“ (2001), tačiau matyt režisieriui buvo svarbu išlaikyti balansą tarp siaubo ir realių įvykių filmo metu tokiu būdu slepiant kai kurias siužetines gijas. Šiaip tai vienas geresnių per pastarąjį pusmetį matytų mistinių siaubo filmų.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šaunusis kapitonas: gyvenimas be taisyklių" / "Captain Fantastic"

Sveiki, skaitytojai,

Nėr čia ko, man vis dar patinka komedijos žanras, ypač, jeigu toji komedija derinama su drama. Toks netikėtas filmas tapo „Puikusis kapitonas: gyvenimas be taisyklių“ (angl. Captain Fantastic) (2016), kuri neseniai „prasisuko“ pro Lietuvos kino teatrus ir tikriausiai pritraukė pasižiūrėti rimtesnį kino žiūrovą. 

Na, visų pirma, šis filmas skiriasi nuo įprastų amerikietiškų komedijų, kad jų temos ir problemos kur kas įdomesnės. Tai ne vien apie „antrą galą“, kaip suvilioti merginą, kaip išgyventi apokalipsę, parūkius žolės ar pakariauti dėl vejos su kaimynu ar, neduok Dieve, su kokia nors įnoringa pele, kuri sugriauna namus. Ne, šioji komedija griebia už gerklės ir sako: atsibuskite, nes juokinga tai, kas neatitinka visuomenės standartų. Šiuo atveju keistuolių šeimynėlė gyvena budistiškai atsiskyrę nuo Amerikos visuomenės, leidžia laiką miškuose, sportuoja, medžioja, mokosi, skaito ir visas dienas leidžia vien praktikuodami gamtos gyvenimą. Žinoma, aplinka nė iš tolo neįtikina, nes viskas pernelyg utopiška: na, kurie ten vaikai kabarosis uolomis, mokės mintinai Teisių Bilį... Tai toli nuo realybės, tačiau išmoningas pats scenarijus ir pati šeimynėlė įdomi. Žinoma, įvyksta lemtingas lūžis ir šeimynėlei tenka grįžti į civilizaciją, atsiranda naujos bėdos, vagystės, laidotuvės ir kiti vargai.

Nepaisant, kad aplinkybės ir situacijos nieko bendro neturi su realybe ir kaip dramai čia nieko tikslingai dramatiško nėra, neskaitant vertybių, netekčių ir kitų žmogiškųjų faktorių, komedija tikriausiai tuo ir vertinga – savo idėjomis ir raiška, nei visu turiniu. Siužetas, kad ir kaip bepasirodytų originalus, iš esmės laikosi ant jau ne kartą regėtų pamatų: šeimyna važiuoja laidoti artimojo ir pakelėje nutinka „nuotykiai“. Čia už siužetą svarbiau aplinkybės, na, ir žinoma, moralas, kad gyvendami ne pagal visuomenės standartus mes neprarandame žmogiškumo, o kaip tik, tampame tik dar įdomesni ir, suprask, geresni. Bet kaip ir kiekvienoje pasakoje, taip ir šiame filme, viskas ir lieka utopiška ir toli nuo realybės, bet kažkodėl nuo to filmas prastesnis tikrai netampa. Kaip kūrinys vertas akies.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Orumas" / "Pride"

Sveiki, kino žiūrovai,

Britų drama su komedijos elementais „Orumas“ (angl. Pride) (2014) savo tėvynėje susilaukė nemenko pripažinimo, nominuotas keliems BAFA (britų „Oskarams“), pelnė įvairiausių prestižinių apdovanojimų... Ir aš galvoju, kad visa tai neatsitiktinai. Filmas išties nuotaikingas, kalbėti apie LGBT problemas pusiau juokingai, bet kartu ir atsargiai ginant žmogaus laisves ir teises, nėra lengva, jau vien dėl savo tematikos daugelį lietuvių ištinka stagnacija ir filmo atmetimo reakcija. Tai kodėl verta žiūrėti šį filmą visiems?

Visų pirma dėl aktorių. Filme surinkta nemenka pačių garsiausių britų kino aktorių. Kas nors kiek susivokia filmų šalių kontinentuose, manau, pastebės, kad britų aktoriai turi savito šarmo ir savitą režisūrą bei energetiką. Freddie Fox, Monica Dolan, Andrew Scott, Imelda Staunton, Bill Nighy ir kiti aktoriai, kurie turėtų būti daugiau ar mažiau atpažįstami kinomano akims. Kita priežastis yra komedijos elementų subtilumas ir savitumas, kuris tikriausiai būdingas tik britams – tai šiek tiek intelektualesni komedijos elementai, susiję ne „su antruoju galu“, o su santykiais, stereotipais, šaržuojami homofobiniai niuansai ir kiti su mąstymu ir nuostatomis susiję žmogiškieji šablonai. Kitas dalykas – britiškas stilius, pasirinktas devintas dešimtmetis ir iš pirmo žvilgsnio neįtikėtina situacija – LGBT žmonės remia skurstančius kalnakasius, kai jiems patiems reikia socialinės ir finansinės paramos kaip bendruomenei. Tačiau visa istorija pasirodo yra tikra, paremta tikrais įvykiais, tikrais žmonėmis, kurių biografijos vienaip ar kitaip atsispindi juostoje, todėl tai dar viena priežastis, kodėl verta pamatyti filmą – autentiškas istorijos liudijimas.

Šiaip filmas tik pačioje pradžioje kelia abejonių, bet kuo toliau, tuo darosi linksmiau. Aišku, realybėje šiems žmonėms teko susidurti su daugiau kliūčių, filme dėl komedijinių elementų viskas atrodo kiek spalvingiau ir lengviau, tačiau tai tik režisieriaus pasirinkta pasakojimo forma, kuri suteikė filmui savito britiško šviežumo. Man išties pakėlė nuotaiką ir kartu praturtino žinias apskritai apie pasaulinio masto įvykius Britanijoje. Ar to neužtenka, kad susidarytume nuomonę, jog tai geras filmas?

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kaip aš dabar gyvenu" / "How I Live Now"

Sveiki, kino mėgėjai,

Šįkart noriu trumpai pakomentuoti kino filmą „Kaip aš dabar gyvenu“ (angl. How I Live Now) (2013), kurį režisavo britų režisierius Kevin Macdonald, kuris labiau žinomas kaip dokumentinių filmų režisierius bei tokių vaidybinių juostų hitų kaip „Tikroji padėtis“ (2009), „Devintojo legiono erelis“ (2011).  „Kaip aš dabar gyvenu“ – tai misterinis pasakojimas apie šiuolaikinę merginą, kuri iš Amerikos atskrenda į Britaniją pas gimines, kol jos tėvas rūpinasi savais reikalais. Mergina apsėsta chroniško savęs kontroliavimo, kad galėtų „teisingiau“ vertinti pasaulį, tačiau net ji nežino, kad netrukus jos kontrolė pames vadžias, nes įsimylės savo pusbrolį Edą...

Viskas būtų lyg ir „normalu“, sakytum, paprasta meilės istorija, jei ne siužeto ir scenarijaus malonios staigmenos, kurios būtent praturtino nepriklausomo kino prieskoniais ir pritempė prie tikrai neprasto filmo. Misterinė aplinka, mistinis Trečiasis Pasaulinis karas, krentančios bombos, kelionė per miškus ir galimybė vėl sutikti mylimąjį. Išties įdomus siužetas, bet gal jis nėra toks apokalipsinis ir bauginantis kaip filme „Kelias“ (angl. The Road) (2009), tačiau visa meilės istorijos ir paslaptingojo karo fonas man susižiūrėjo tikrai pakankamai įdomiai ir visai, kaip kažkas dejavo, nereikėjo tikslinti, kas ten per karas, kas per kareiviai, kokios šalys ten kariauja – filmo tikslas ne tas. Labai gražūs Anglijos gamtovaizdžio kadrai. Filmas gyvybingas, turintis kažko mistiškai gražaus ir prasmingo, nedvelkia banaliais triukais.

Viena didžiausių filmo pasigėrėjimų, žinoma, yra airių kilmės aktorė Saoirse Ronan, kuri per paskutiniuosius metus pateikė ne vieną puikų vaidmenį ir padarė stulbinamą karjerą išmėgindama Holivudą, nepriklausomą kiną, vaidindama tiek trileriuose, tiek fantastiniuose, tiek dramose, todėl šiai aktorei negaliu likti abejingas. Šįkart jos vaidmuo taip pat buvo įdomus, paslaptingas ir nevisai, tiesą sakant, mano perkąstas, bet užtenka man pažiūrėti į jos nuostabiai mėlynas akutes ir susilydau.

Apskritai tai gan keistoka juosta, bet dėl savo keistumo, manau, ir yra įdomi. Nesigailiu pažiūrėjęs.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela