Filmas: "Amžinieji" / "Eternals"

Sveiki,

Tikriausiai daug kas laukė Marvel vieno įspūdingiausių kino žadėtų projektų „Amžinieji“ (angl. Eternals) (2021), kurį režisavo „Klajoklių žemės“ režisierė Chloe Zhao. „Amžinieji“ – tai dar vienas Marvel komiksų visatos filmas, kuris pasakoja apie pirmuosius Žemės planetoje nusileidusius dievus prieš 5000 tūkstančius metų, kurie visatos valdovo paliepimu turėjo žmones apsaugoti nuo tuo metu žemėje gyvenančių pabaisų Deviantų, tačiau negalėjo kištis į pačių žmonių evoliucijos klausimus ir jų lėtą technologijų vystymąsi. Filmui panaudotos įvairių kultūrų žinomiausi dievai, kuriuos garsūs Holivudo aktoriai ir perteikė: Angelina Jolie (Thena), Salma Hayek (Ajak), Gemma Chan (Sersi), Richard Madden (Ikaris), Kumail Nanjiani (Kingo), Lia McHugh (Sprite), Brian Tyree Henry (Phastos), Barry Keoghan (Druig) bei daktaro Streindžo kolega Don Lee (Gilgamesh).

Pustrečios valandos filme pagrindinė gėrio ir blogio kova vaizduojama ganėtinai primityviai. Nuo pat pradžių aišku, kad tie Amžinieji jokie amžinieji, o tiesiog mirtingi didvyriai, ilgus šimtmečius slapstęsi po savo sukurtomis Žemėje tapatybėmis. Filmas įsibėgėja gana lėtai, o pasakojimo struktūrą, kurios šiais Marvel laikais norėtųsi kuo įmantresnės ir sudėtingesnės, šįkart, sakyčiau, apsiriboja gana skystokai, pagal visus Marvel komiksų štampus t. y., Amžinieji savo būryje, kad ir kokie atrodytų vienas kitam draugiški, visgi yra slaptų sąjungų, meilės ir pavydo trikampių, kurie galiausiai išaiškėja, kai tenka suremti pečius prieš blogį. Tai klasika, tačiau šiuolaikiniam žiūrovui, pavyzdžiui, man toks naratyvas tampa tiesiog... per paprastas ir primityvus.

Nuo pat pirmųjų kovos epizodų, kada Amžinieji nusileidžia į Žemę, tampa aišku, jog žiūrime nepagerintą ir ne paturbintą pasakojimą, o absoliučiai pagal klasikinius standartus susuktą lėtokų apsukų plokščią istoriją, prisodrintą klaikiai nudėvėtų primityvių dialogų ir netikroviškų, komiškai teatralizuotų vaidybos elementų. Manau, aktoriai čia nieko dėti, tiesiog toks Marvel stilius, kuris metai iš metų kai ką gali nuvilti. Visgi tokiais atvejais einame į tokį filmą dėl nuotykių, aštraus fantastinio siužeto su stebuklingais kompiuteriniais grafikos efektais, tačiau manoji akis tikriausiai jau bus pernelyg nugludinta ir išlepinta tų specialiųjų efektų, nes nieko naujo ar įspūdingo, ko nebūčiau matęs, šiame filme nepamačiau.

Visgi apibendrinant filmą reiktų pasakyti, kad jis drungnas tarpinis Marvel projektas ir toli gražu ne pats geriausias, nes jame stokojami įdomesni siužetiniai vingiai, bandymai individualizuoti kai kuriuos veikėjus tapo tik dar viena Marvel štampų kalve. Kitą vertus suprantu pačią režisierę, nes sukurti neštampinį Marvel filmą būtų spjūvis tikriesiems Marvel žiūrovams, kuriems istorijas daugiau ar mažiau reikia pateikti Marvel filmų klišių rėmuose, nes juk tai... užsakomasis kampanijos filmas.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "1917" / "1917"

Sveiki,

Sam Mendes filmas apie Pirmąjį pasaulinį karą pavadinimu „1917“ (angl. 1917) (2019) netikėtai tapo vienu ryškiausiu sezono apdovanojimu favoritu, o vėliau dėsningai, kaip jau ir įprasta, braunasi prie „Oskaro“ statulėlės. Ar pavyks jam pelnyti geriausio meto filmo apdovanojimą, sužinosime dar šį mėnesį, visai netrukus...

Įtartinai žiūriu į karinius filmus, nes bet kokiu atveju tai tebus istorinės tiesos interpretacija, todėl toje bergždžioje istorijoje, kurioje parodoma, kaip politika ir įsitikinimais manipuliuojama ginkluota avinų banda, manding, nė iš tolo nekvepia jokiu patriotiškumu ar kitais smegenis plaunamais dalykais, todėl vienintelis akstinas yra tokiame filme nebent gera istorija, bendražmogiškųjų vertybių (arba jų išdavimo) atskleidimas. Deja, filmas „1917“ yra tobulas šablonų rinkinys, istorija absoliučiai paviršutiniškai „įkvepianti“, kokį matėme tokiuose epuose kaip „Karo žirgas“ ar dar, atrodo, neseniai praūžusiame „Diunkerke“.

Vėlgi turime istorijoje svarbią operaciją, vėl vokiečiai blogiukai, vėl vargšas paprastas pėstininkas atlieka žygdarbį ir vėl viskas vienomis spalvomis, vienu matu ir nė trupučio apie realius įvykius, apie didvyrius, kurie iš tikrųjų „prisišiko“, išdavė ir spjovė į karą... Tiesiog vėl turime eilinę istoriją, eilinę apokalipsės dieną karo fone mums demonstruojama kompiuterinio žaidimo elementais grįsta istorija, kuri nuspėjama nuo tos pačios akimirkos, kai pasižiūrėjau į pagrindinių aktorių sąrašą. Ten pasižiūrėjus buvo aišku kaip dieną (ir be anonso!), kuris išgyvens iki galo ir taps didvyriu. Ar tikrai sulaukę 2020 metų vis dar žiūrime tą patį kino braižą, kuris buvo prieš 20 ir 30 metų? Su tomis pačiomis potekstėmis, ta pačia liaupsinančia ir pataikaujančia prasmės gestikuliacija masiniam žiūrovui? Oho...

Nesakau, kad filmas kaip produktas nepatiko. Perkant duoną dvidešimt metų iš tos pačios duoninės, kitos atrodo jau nebeskanios, nes atbunka receptoriai. Lygiai tas pats ir su filmais, prie kurių priprantame ir bet kokia inovacija didžiajame kine atrodo įtartinai, inovacijas priimame tik jeigu visuotinai apie tai kalbama kaip apie gėrį ir dar... priklauso nuo pripažinto režisieriaus. Visgi filmas įkvepiantis, nuostabus operatoriaus darbas, kuris sukuria nesustabdomo vienos paros stebuklą, nors fone ir matosi, kad dalis kadrų filmuota vasarą, kai kada pavasarį – gamtos iš kadro nepaslėpsi. Visgi dinamiškos ir gerai struktūriškai apgalvotos mizanscenos, neprasta ir aktorių vaidyba, bet labiausiai kliūva, kad į geriausio metų filmo titulą pretenduoja senamadiško sukirpimo filmas, kuris vėl žongliruoja tomis pačiomis emocijų sudirginimo idėjomis. Kur kas geresnis ir įdomesnis operatoriaus ir turinio inovacijos prasme buvo vengrų filmas „Sauliaus sūnus“, vaizduojantis istoriją iš žydų koncentracijos stovyklos perspektyvos. Net ir „Diunkerkas“, kuris negavo „Oskaro“ kaip geriausias filmas, man atrodė įdomesnė ir dinamiškesnė dėlionė už neblogą, bet gerokai pervertintą „1917“.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:8.5

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Sostų karai" (Sostų žaidimas) / "Game of Thrones" (2 ir 3 sezonas)

Sveiki, skaitytojai,

Šiaip paprastai taip nedarau, turėjau šį įrašą padaryti iškart pažiūrėjęs antrąjį „Sostų karų“ (angl. Game of Thrones) sezoną, tačiau taip įsitraukiau į šį serialą, kad neužfiksavau, kaip greitai jau ėmiau krimsti trečiąjį sezoną ir jau viskas tapo nebesustabdoma, tad šį įrašą darau dviejų sezono bendrą, jame atskleidžiamos tam tikros turinio detalės.

Vis prisimenu, koks buvo neigiamas įspūdis, kai prieš kelerius metus pradėjau žiūrėti šį serialą ir tą nepamatuotą atmetimo reakciją. Dabar suprantu, kodėl ji tokia buvo. Iš esmės istorijos ir linijos labai išskaidytos, veikėjai skirtingose geografinėse zonose bando kaip nors daryti įtaką kitiems, tačiau pačių fiziniai kūnai retai susikerta. Labiausiai „atplyšusi“ Drakonų motinos linija, kuri sudėtingai, bet užtikrintai artėja prie septynių karalysčių, taigi, kartais atrodo, kad tai septynios siužetinės linijos, kurios vieną kitą tuoj praris. Tačiau suteikęs antrąjį šansą, tapau kantrus, netgi sakyčiau, labai susidomėjęs tomis padrikomis istorijomis, kurios sukuria nuostabiai geografiškai išgaubtą „Sostų karų“ pasaulį, todėl kirba tik viena: tai išties vienas didingiausių ir ambicingiausių serialų per žmonijos istoriją.

Iš esmės tiek antras, tiek trečias sezonas susižiūrėjo be pertrūkio, todėl negaliu pasakyti, kuris sezonas stipresnis, tačiau kad trečiojo sezono finalas mane nustebino, tai tikrai. Įspūdis toks, kad karalių itin daug, tačiau jie krenta kaip musės, „išdygsta“ nauji ir net gaila, kaip šitaip istorijos, kurios buvo kuriamos po tris metus, nugaišta viduryje serialo. Įdomiausia tai, kad, rodos, tuoj kažkas pasieks tikslą, tačiau įvyksta kažkas netikėto panosėje ir tuoj kas nors nužudomas, įkalinamas ar nukankinamas. Pozityviai iriasi į priekį Drakonų motina, kuri pakeliui išlaisvina vergus, jos nesuteptųjų kariauna išties įspūdinga ir primena negailestingai „ugdytus“ vergus iš tokių filmų kaip „300“ ar „Nemirtingieji“. Išties Drakonų motina yra viena favoričių ir kartu tikriausiai nuobodžiausių, nes ir taip aišku, kad jai pavyks galiausiai persikelti per Siaurąją jūrą ir pasiekti savo, o gal nepavyks? Kas žino.

Štai karalių ir lordų intrigoms Pietuose nėra ribų. Ypač kartais baugina geležiniame soste sėdintis jaunasis sadistas, kuris, niekaip nesupranta savo karališkojo bukumo, mamytės sūnelis. Ne ką geresnė ir jos mamytė, tačiau anksčiau ar vėliau, net neabejoju, kad jiems lemta nusiristi nuo sosto. Netgi galvojau, kad tai nutiks greičiau, tačiau klydau. Ir apskritai kažkaip serialo siužetai „einasi“ įdomia linkme, mat, gerieji veikėjai, turiu galvoje, atsidavusių šiauriečių Starkų giminę, - krenta kaip musės nuo klastingųjų, o piktieji (ne visi) Lanisteriai kažkaip klesti, na, išskyrus Džeimiui, kuriam nukirto ranką. O jau jo užmegztas romanas su riteriškai atrodančia Briana buvo pernelyg nuspėjamas žingsnis, nors ir malonus.

 Pasakykit, ko nesuerzino šitas karaliūkštis? 

 Gražuolės aktorės gal kadre ne visada gražios, bet šventėse...

 Nuo antrojo sezono pasirodė ir nauja Džono Sniego mergužėlė laukinė.

 Yr problemų?

 Drakonų motina.

 Kadras iš 3 sezono finalo. Robas Starkas su žmona.

 Kastravimo ir kankinimo momentai. 

 "Sostų karų" žemėlapis.

 Žynė Melisandra.

 Viršeliai.

 Briana. Vis galvojau, į ką man ji panaši, kol toptelėjo, kad į Žaną d'Ark, tačiau tik dar vėliau nušvito, kad ji turi panašumų su Tilda Swinton.

 Arija.

 Dar vienas susitikimas.

Kas dar stebino? Naujų veikėjų ir vietovių atsiradimai. O jau frazė „naktis baugi ir kupina pavojų“ tapo kaip koks prakeiksmas, kuris taip dažnai tariamas lūpose praranda skonį, tačiau raudonplaukė žynė, kuri labai gerai kone „telenoveliškai“ manipuliuoja vyrais, grotose gimdo baisius monstrus, išties įdomi. Stebina, kad itin nemažai laiko skiriama ir jaunajai Arijai, kuri visa prarūgusi purvuose keliauja į Žiemakrytį ir, regis, ši istorija visai įdomiai žiūrisi, kaip ir ta puikiai bauginančiai kompiuterine grafika sukurta numirėlių armija, slenkanti link sienos iš giliausios šiaurės... Ir apskritai, ko aš čia aušinu savo klaviatūrą, nes serialas tikrai kaip šachmatų partija: geras ir kokybiškas, kurį nekantrauju sužiūrėti iki paskutinės minutės, todėl filmams, jaučiu, nelabai ir beliks laiko.

Po trečiojo sezono finalo, kai Starkų ir vilkų dar labiau sumažėjo, netgi pasidarė strategiškai įdomu, kas atsvers Šiaurės, kai praktiškai „geriečių“ nebeliko. Taip pat įdomu, kas kankina paslaptingai pagrobęs ir iškastravęs Starkų „globotinį“? Apskritai didžiausia intriga bus tikriausiai tie laukiniai numirėliai, ateinantys į gyvenamuosius rajonus, todėl visai tikiu, kad bent jau šeštajame sezone tikrai sulauksiu lemtingų šių istorijų susidūrimo. Na, bet kol kas kimbu į ketvirtą sezoną.

Antrojo sezono anonsas:

Trečiojo sezono anonsas: 

Interviu su aktoriais, pristatant 3 sezoną:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pelenė" / "Cinderella"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šiandien noriu pakomentuoti kone labiausiai lauktą paskutiniais metais pasakos ekranizaciją „Pelenė“ (angl. Cinderella) (2015), kurį režisavo britų režisierius Kenneth Branagh, paskutiniu metu Lietuvoje labiau žinomas kaip karinės dramos „Valkirija“ režisierius. Na, „Pelenės“ tikriausiai laukė visų amžių grupės ir tikėjosi tikrai nemažai, nes su šiuolaikinėmis kino technologijomis troškome pamatyti naujos „Pelenės“ prisikėlimą ir, tiesą sakant, pamatėme.

Visų pirma derėtų atsieti, kad tai nėra akivaizdi pasakos interpretacija, kai į istoriją įpinami papildomi niuansai, kai herojai tampa žudikais ir pan. Režisierius stengėsi laikytis kuo „arčiau“ klasikinės pasakos varianto ir jam tai pavyko, nes paskutiniu metu pasakų interpretacijos ir motyvai kine jau buvo pradėję pabosti, norėjosi vėl senųjų gerų pasakos fabulų. Visai kas kita, kalbant apie patį filmą. Jo išties galėjo būti gerokai geresnio, nes mane, kaip suaugusį žiūrovą, filmas nelabai patenkino, kai kurios scenos buvo absoliučiai neįdomios ir absurdiškos, gal klasikinės pasakos siužeto ir gerai žinomos formulės, tačiau man pritrūko daugelyje scenų stiprių ir galingų niuansų, pvz., šokių pokylių salėje tik probėgšmais parodomos pamotės ir jos dukterų reakcijos, o jų labiausiai ir norėjosi. Keisti dialogai, ypač Pelenės tėvo ir mirštančios motinos – didaktinės pakilios intonacijos ir teatrališkos reakcijos – pasijutau taip, kad filmas sukurtas visgi mažiesiems, o ne visai šeimai. 

Bene įspūdingiausia filmo scena vyko su krikštamotės pasirodymu, čia režisierius ir grafikos komanda pasistengė iš peties, tada atsirado ir atmosfera, ir transformacija, norėjosi išties žiūrėti. Aktorių komanda irgi nebloga, nors ir kuria tipinius, šabloniškus personažus, tačiau labiausiai akį traukia Cate Blanchette elegancija, už akių slypinti kerštingos ir suktos pamotės skaudi istorija. Helena Bonham Carter kaip visada savo rogėse, nuo T. Barton laikų pamišusios raganos ir fejų pasaulio diva, sukūrusi ne vieną panašų vaidmenį. Na, ir kiti aktoriai. Nieko pernelyg blogo negaliu pasakyti ir apie Lily James, kuri lyg ir visai tiko šios naivios mergužėlės vaidmeniui, bet tuo pačiu lyg ir nesužavėjo...

Filmas, sakyčiau, nepaisant kai kurių gerų momentų ir grįžimo prie klasikinės pasakos vaizdavimo, man pasirodė gana vidutinis. Patiks mūsų mažiesiems žiūrovams ir vienam kitam suaugusiajam. 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela