Filmas: "Mėlynas mėnulis" / "Blue Moon"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Nesu joks Brodvėjaus miuziklų gerbėjas, gal dėl to nieko nežinojau apie Brodvėjaus aukso amžiaus kūrėją Lorenz Hart (1895–1943), kuris pakeitė ne tik Brodvėjaus dainų turinį, bet padarė tiesioginę įtaką amerikietiškai pop muzikai. Filmas pavadintas pagal bene garsiausią jo sukurtą dainą „Mėlynas mėnulis“ (angl. Blue Moon), kurį režisavo mano mėgstamas „Vaikystė“ (2014), trilogija „Prieš saulėlydį“ (1995) ir kt. Richard Linklater. Tiesą sakant, „Mėlyną mėnulį“ nusprendžiau pasižiūrėti vien dėl to, kad Linklateris puikiai režisuoja, nors iš filmo ne kažin ko tikėjausi.

 

Kaip minėjau, istorija pasakoja apie Lorenz Hart, kuris ilgus dešimtmečius drauge su Richard Rodgers kūrė miuziklo dainas, tačiau filme vaizduojama naktis, kai Rodgeris po daugybės metų Harto neprofesionalaus elgesio sukūrė kitą miuziklą su kitų kūrybiniu parneriu. Lorenzas iš tikrųjų kremtasi ir išgyvena savotišką scenos išdavystę, nors filme jis stengiasi visa tai atlaikyti oriai ir pagarbiai šypsotis, tačiau jo kūrybinės galios mąžta, o depresija ir alkoholizmas visiškai pakerta jo stabilumą. Lorenzas (reiktų apie jį šiek tiek pasidomėti už filmo ribų) iš tikrųjų buvo homoseksualas alkoholikas, nors ir pripažintas genijus, tačiau Richardui Rogeriui, pasižymėjusiam stabilumu ir disciplina, su juo dirbti buvo itin sudėtinga, jis tiesiog jį išvargino, tad natūralu, kad Hartas miršta Antrojo pasaulinio karo metais JAV-ose, įveiktas alkoholizmo ir nuoskaudų...

 

Filmas iš dalies patiko, bet jis nėra įspūdingas. Jis truputį siurrealistiškas, nes režisierius tarsi per vieną vakarą vaizduoja Lorenzą bare, kuriame geria ir kalbasi su vyrais, tačiau pereidamas į kitą baro pusę staiga atsiduria „Oklahomos“ miuziklo pristatymo vakarėlyje, tad režisierius tarsi per vieną vakarą pasakoja dvi skirtingas laikmečio istorijas, nubrėždamas pagyvenusio ir iliuzijose paskendusio liūdno ir prislėgto homoseksualo gyvenimą. Tiesa, filmas turi keletą labai stiprių sudedamųjų. Visų pirma, gerai parinkta aktorių rokiruotė. Režisieriaus ilgametis bičiulis aktorius, sukūręs vaidmenis bene garsiausiuose jo filmuose, Ethan Hawke, čia išvysite ir puikųjį Andrew Scott bei Margaret Qualley. Visi jie dirba stambiu planu, dalyvauja charizmatiškuose pokalbiuose ir perteikia sudėtingą Lorenzo žlugimo istoriją, bet kartu lyg ir šiek tiek pozuoja kaip kokiame „Didžiajame Getsbyje“.

 

Filmas plepus, jo pagrindas – pokalbiai, tad reiktų pagirti, jog gerai sukaltas scenarijus ir dialogai, kurie liejasi pagal XX amžiaus menininko rafinuotą manierą, bet kartu rodo žlungančias viltis, alkoholizmą, veikėjų saviapgaulę, vidinę destrukciją. Filmas kaip teatro scena, žavingas, atmosferiškas, įprasminantis tikriausiai, visų pirma, patiems amerikiečiams Lorenzo Harto asmenybės svarbą, o man ši istorija pasirodė gan tolima, mažai kuo aktuali ir, tiesą sakant, kiek nuobodoka.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "Pabusk miręs" ("Prisikėlęs iš mirusiųjų") / "Wake Up Dead Man: A Knives Out Mystery"

 

Sveiki, kino žmonės!

 

Absoliučiai dėl įtraukios pramogos nusprendžiau pažiūrėti režisieriaus Rian Johnson režisuotą detektyvinį filmą „Pabusk miręs“ arba kai kur verčiama kaip „Prisikėlęs iš mirusiųjų“ (angl. Wake Up Dead Man: A Knives Out Mystery) (2025). Pasirodo, šis filmas – tai jau trečiojo garsiojo detektyvo Benoit Blanc, kurį visose trijose dalyse suvaidino aktorius Daniel Craig, frančizės dalis. Pirmąją dalį „Ištraukti peiliai“ (2019) teko matyti, reiktų, manau artimiausiu metu pažiūrėti ir antrąją „Stiklinis svogūnas“ (2022). Visus filmus galima žiūrėti atskirai, nes tai atskiros istorijos, nors jas jungia vienas ir tas pats detektyvas Benoit.

 

Filmas labai britiškas, primenantis Agatos Kristi detektyvinių romanų tam tikras ekranizacijas ar net patį legendinį serialą apie Erkiulį Puaro. Istorija mus nukelia į atokią britišką provinciją, kurios parapijoje atsiduria jaunas kunigas, buvęs boksininkas Judas (aktorius Josh O'Connor), kuris susikerta su vietos ekstravagantišku kunigu Samsonu, o pastarasis po konflikto netrukus miršta. Didžiausi kaltinimai krenta būtent jaunajam kunigui. Netrukus prisistato detektyvas Benoit ir imasi tirti incidentą pačiais klasiškiausiais būdais.

 

Filmas iš dalies pavykęs. Man jis spalvingas, o jau aktorių koks žvaigždynas, tai vien dėl jų daugelis, manau, tikrai šį filmą pažiūrėsite. Visgi žiūrėdamas galvojau, kodėl jis taip aukštai ir puikiai įvertintas tiek kino žiūrovų ir kritikų. Ar iš nostalgijos seniesiems klasikiniams detektyvams? Juk kaip bepažiūrėsi, šioji istorija neįtikėtinai absurdiškai. Žudikas praktiškai nuspėjamas jau per pirmąjį pusvalandį, jo motyvai taip pat, tačiau dar dvi valandas vilkinamos įvairios prielaidos ir paralelinės istorijos, kurios lyg ir įdomios, tačiau jos nepaklaidina žiūrovų. Perfrazuojama Kristaus prisikėlimo istorija, įteigiama mintis, kad miręs senasis parapijos kunigas iš tikrųjų prisikėlė iš kapo. Šioji istorija, kaip ir „Ištrauktuose peiliuose“ balansuoja ant detektyvų žanro parodijų ribos, nes veikėjai tipažiniai, trafaretiniai, veikiantys ne kaip individualūs sudėtingi veikėjai, o kaip profesijų atstovų klišės. Boksininkas-kunigas man kažkiek priminė lenkų filmą „Kristaus kūnas“ siužetinį apmatą, bet visgi... Pažiūrėjus atrodo, kad kunigu gali būti bet kas, kas eina kelkraščiu pro kunigų seminariją ir užsinori.

 

Visgi filmas linksmas, prikaišiotas ir sudurstytas tyčia pagal detektyvinius kanonus, lengvai iš tų stereotipų jis ir ironizuoja, bet iki tam tikros ribos. Rimtai į šį filmą nežiūriu, jis komiškas, pozuojantis, trafaretinis, spalvingas ir skirtas absoliučiai pramogai. Visgi, jeigu ieškote ko nors originalesnio, manau, reikėtų kažko novatoriško pasiieškoti, nes „Pabusk miręs“, kaip ir pirminis filmo pavadinimo vertimas sako, jog detektyvas pasakos apie rimtus dalykus nerimtai.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.4

 

Maištinga Siela

Filmas: "Visi mes svetimi" / "All of Us Strangers"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Britų režisierius Andrew Haigh mėgsta LGBTQ+ temas kine, jo sukurti filmai kaip „Savaitgalis“ ir serialas „Looking“ tapo tikrai kine LGBTQ temas įprasminančiais pasakojimais, kurie pasižymi nebanaliu jautrumu ir giliamintiškumu. Lietuviams režisierius tikriausiai labiau žinomas dėl filmo „45 metai“, o naujausia jo drama, puikiai įvertinta tiek kino kritikų, tiek žiūrovų „Visi mes svetimi“ (angl. All of Us Strangers) (2023) šiemet buvo įtraukta į Kino pavasario programą. Esu šiek tiek sutrikęs, kad kitas LGBTQ temos filmas „Labirintai“ buvo kur kas labiau reklamuojamas ir jam skirta kur kas daugiau seansų, nei šiam, kuris, mano galva, yra vertesnis plačiosios auditorijos.

 

Nesitikėjau, kad filmo metu bus pilna salė, „Visi mes svetimi“ filmo atėjo pasižiūrėti ir jaunimas, ir jau visai pagyvenusių sutuoktinių, tad tikriausiai kinas (ir nė vienas neišįjo!), nors ir turi LGBTQ indeksą, lietuviai toli gražu neskirsto kino. Istorija pasakoja apie vyrą vardu Adamas, kurį nepaprastai jautriai suvaidino britų aktorius Andrew Scott, pastarasis veikėjas labai uždaro būdo, tačiau vis tiek pradeda romantinius santykius su tame pačiame name gyvenančius Hariu, pastarąjį suvaidino kylanti kino žvaigždė Paul Mescal (kas matė pernykštį jo pasirodymą filme „Po saulės“, tikriausiai supras apie ką aš). Vyrukai rūko žolę, mylisi daug ir visaip, o po visko apžiūrinėja Adamo nuotraukas, kalbasi apie savo prisiminimus ir išgyvenimus ir, regis, pagaliau Adamui pavyko surasti gyvenimo atramą, tačiau netrukus žiūrovas yra išsviestas į keistus vaiduokliškus pasaulius, kada Adamas grįžta pas savo mirusius tėvus.

 

Ką galima pasakyti mirusiems tėvams apie savo homoseksualumą ir gyvenimą, ko negalėjai pasakyti, kai jie dar buvo gyvi? Širdį veriantys dialogai ir atsivėrimai šiame filme, man regis, yra geriausia viso filmo dalis, per juos norisi graudintis, susitapatinti, suvokti, kaip sunku Adamui buvo mokykloje, kokį abejingumą jis patyrė, kai šis buvo mažas, suprasti motinos kaltę, kad jis yra toks, koks yra... Galiausiai tie pokalbiai grąžina Adamui savastį, susitaikymą, apsivalymą ir savotišką išgijimą. Filmas labai specifinės tekstūros, galima sakyti, metafizinė patirtis, nes ilgą laiką nesuvoki, ar tai kažkokios Adamo haliucinacijos, ar sapnai, o gal įsivaizdavimai? Galiausiai visa šioji vaiduokliškoji istorija šiurpi tuo, kad tai yra būdas kalbėti apie tai, ko negalėjai ar nesugebėjai padaryti, kol buvai gyvas. Filmas jautrus, veikia emocijas, o pagrindinių aktorių vaidyba suteikia istorijai jaukumo ir intymumo. Paskutinioji filmo scena, kada Adamas ir Haris pavirsta žvaigždės šviesa – net nuėjo šiurpuliukai, kai tamsiame fone tokios pat žvaigždės įsižiebdavo su mirusiųjų sielomis, bylojančiomis apie begalybėje esančią vienatvę ir svetimumą, kurią tegali pagydyti tik vienas kito artumas. Vienas geriausių ir gražiausių šio sezono Kino pavasario filmų.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "1917" / "1917"

Sveiki,

Sam Mendes filmas apie Pirmąjį pasaulinį karą pavadinimu „1917“ (angl. 1917) (2019) netikėtai tapo vienu ryškiausiu sezono apdovanojimu favoritu, o vėliau dėsningai, kaip jau ir įprasta, braunasi prie „Oskaro“ statulėlės. Ar pavyks jam pelnyti geriausio meto filmo apdovanojimą, sužinosime dar šį mėnesį, visai netrukus...

Įtartinai žiūriu į karinius filmus, nes bet kokiu atveju tai tebus istorinės tiesos interpretacija, todėl toje bergždžioje istorijoje, kurioje parodoma, kaip politika ir įsitikinimais manipuliuojama ginkluota avinų banda, manding, nė iš tolo nekvepia jokiu patriotiškumu ar kitais smegenis plaunamais dalykais, todėl vienintelis akstinas yra tokiame filme nebent gera istorija, bendražmogiškųjų vertybių (arba jų išdavimo) atskleidimas. Deja, filmas „1917“ yra tobulas šablonų rinkinys, istorija absoliučiai paviršutiniškai „įkvepianti“, kokį matėme tokiuose epuose kaip „Karo žirgas“ ar dar, atrodo, neseniai praūžusiame „Diunkerke“.

Vėlgi turime istorijoje svarbią operaciją, vėl vokiečiai blogiukai, vėl vargšas paprastas pėstininkas atlieka žygdarbį ir vėl viskas vienomis spalvomis, vienu matu ir nė trupučio apie realius įvykius, apie didvyrius, kurie iš tikrųjų „prisišiko“, išdavė ir spjovė į karą... Tiesiog vėl turime eilinę istoriją, eilinę apokalipsės dieną karo fone mums demonstruojama kompiuterinio žaidimo elementais grįsta istorija, kuri nuspėjama nuo tos pačios akimirkos, kai pasižiūrėjau į pagrindinių aktorių sąrašą. Ten pasižiūrėjus buvo aišku kaip dieną (ir be anonso!), kuris išgyvens iki galo ir taps didvyriu. Ar tikrai sulaukę 2020 metų vis dar žiūrime tą patį kino braižą, kuris buvo prieš 20 ir 30 metų? Su tomis pačiomis potekstėmis, ta pačia liaupsinančia ir pataikaujančia prasmės gestikuliacija masiniam žiūrovui? Oho...

Nesakau, kad filmas kaip produktas nepatiko. Perkant duoną dvidešimt metų iš tos pačios duoninės, kitos atrodo jau nebeskanios, nes atbunka receptoriai. Lygiai tas pats ir su filmais, prie kurių priprantame ir bet kokia inovacija didžiajame kine atrodo įtartinai, inovacijas priimame tik jeigu visuotinai apie tai kalbama kaip apie gėrį ir dar... priklauso nuo pripažinto režisieriaus. Visgi filmas įkvepiantis, nuostabus operatoriaus darbas, kuris sukuria nesustabdomo vienos paros stebuklą, nors fone ir matosi, kad dalis kadrų filmuota vasarą, kai kada pavasarį – gamtos iš kadro nepaslėpsi. Visgi dinamiškos ir gerai struktūriškai apgalvotos mizanscenos, neprasta ir aktorių vaidyba, bet labiausiai kliūva, kad į geriausio metų filmo titulą pretenduoja senamadiško sukirpimo filmas, kuris vėl žongliruoja tomis pačiomis emocijų sudirginimo idėjomis. Kur kas geresnis ir įdomesnis operatoriaus ir turinio inovacijos prasme buvo vengrų filmas „Sauliaus sūnus“, vaizduojantis istoriją iš žydų koncentracijos stovyklos perspektyvos. Net ir „Diunkerkas“, kuris negavo „Oskaro“ kaip geriausias filmas, man atrodė įdomesnė ir dinamiškesnė dėlionė už neblogą, bet gerokai pervertintą „1917“.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:8.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Karalius Lyras" / "King Lear"

Sveiki,

Šekspyras! Šekspyras! Šekspyras! Kiek spektaklių, kiek filmų, kiek improvizacijų ir interpretacijų dėl jo pjesių! Štai dar vienas britų mėginimas pateikti novatoriškai pjesę „Karalius Lyras“ (angl. King Lear) (2018), kuriame pasirodo auksinis britų aktorių elitas, kad vien dėl jų norisi šį filmą pamatyti, neskaitant to, kad jis ir sukritikuotas, ir jo IMDb reitingas nežiba puikiu rodikliu.

Istoriją apie pakvaišusį karalių Lyrą, kuris šiurkščiai elgiasi su dukromis, nebesuvokia adekvačiai savo veiksmų, – tikriausiai daugelis iš mūsų nors kiek girdėjo apie tai. Kaip šioji istorija atrodo naujausioje kino ekranizacijoje? Tiesą sakant, kiek nustebau, kad vietomis išlaikomas originalus Šekspyro pjesės tekstas ir vietomis aktorių monologai iš tikrųjų skamba kaip poezija, tačiau viskas tviska šiuolaikiškai – kostiumai, karinė technika, rūmai, pabėgėlių stovykla ir t. t. Ar reikia žinoti nors kiek šią pjesę, norint žiūrėti šį filmą? Nebūtina, tačiau įdomiau žiūrėti žinant.

Visgi nieko pernelyg išmoningo šiame filme nėra, nors turinys išlaikytas daugmaž pagal Šekspyro tekstą, įdomesnės interpretacijos filme nerasite, nes filmas arti klasikinio varianto. Gali pasirodyti, kad šiuolaikinio pasaulio atributika atrodo labai jau „žiauriai kietai“, tačiau tai ne pirmas kartas, kada Šekspyro pjesės „įvelkamos“ į šiuolaikinio pasaulio kontekstą, pavyzdžiui, 1999 metais J. Taymor pristatytas filmas „Titas“ pagal Šekspyro „Titas Andronikas“ (beje, ten taip pat pagrindinė vaidmenį atliko A. Hopkins) atrodo kur kas dinamiškesnis, originalesnis ir įdomesnis už šį variantą. „Karalius lyras“ teatralizuotas filmas, kur viskas labai sąlygota, bandoma seną išprotėjusio karaliaus tragediją asociatyviai sujungti su diktatoriška valdžia, kaip galia šiuolaikinės politikos eroje paverčią žmogų išprotėjusiu žudiku, kuris net savo dukterų nebemyli.

Žinoma, šio filmo pažibos yra garsūs britų aktoriai, kurie itin išraiškingai naudojasi suteiktais vaidmenimis, tačiau visų briliantas visgi yra Anthony Hopkins, kuris tiesiog maudosi šiame teatralizuotame bepročio vaidmenyje ir nustelbia net Emma Thompson, Emily Watson. Kai kurios scenos išties prikausto vien dėl aktorių, tačiau atsitokėjus tampa akivaizdu, kad filmo medžiaga ir jos pateikimas atrodo ganėtinai vidutiniškai.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Neigimas" / "Denial"

Sveiki,

Prieš kelerius metus teko matyti filmą „Muzikinė dėžutė“ (1989) su puikiąja Jessica Lange, kurioje buvo nagrinėjama Holokausto byla ir vienintelis įkaltis buvo vargana muzikinė dėžutė, o štai filmas „Neigimas“ (angl. Denial) (2016) atrodo vaizduoja vieną didžiausių istorijoje farsų – paneigti, kad apskritai kada nors egzistavo Holokaustas t. y. Hitleris niekada nebandė išnaikinti žydų. Dabar tai skamba istoriškai nesąmonė, tačiau dar visai neseniai, beveik prieš du dešimtmečius visų dėmesys krypo į tokią bylą, kai ieškovas apkaltino istorijos iškraipymu ir teigė, kad dujų kameros neegzistavo ir niekas nenuodijo žydų koncentracijos stovyklose...

Apie tai ir filmas „Neigimas“ – dar viena istorinė svarbi byla, kuri užgriebia Aušvicą ir vieną didžiausių istorinių dėmių – masinių žmonių naikinimą. Vieną pagrindinių vaidmenų sukuria puikioji Rachel Weisz, kurią paskutiniu metu labai pamėgau ir džiugu, kad po pertraukos į kiną grįžta tikrai skirtingais ir įdomiais vaidmenimis! O ką besakyti apie kino veteranus Tom Wilkinson ir Timothy Spall, kurie charakteringai perteikė personažus, rodos, vos nebalansuodami ant parodomojo kičo, tačiau jų stotai išliko neperspausti ir sodrūs. Trijulė kuria gergždžiančios ir apgaulingos antisemitizmu dvelkiančios bylos nagrinėjimo istoriją, kad žiūrovas yra priverstas jausis ne tik nepatogiai, bet iš esmės abejoti, ar mūsų pagrindinė veikėja (realiai egzistuojanti) nėra vedžiojama už nosies savo nusamdytų advokatų, nes atrodo, kad viskas yra jos nenaudai, tačiau, kaip ir galite įspėti, filmo nė nebūtų buvę, jeigu teismas nebūtų nusprendęs teisingai, bet ar nuo to filmas prastesnis ir neįdomesnis?

Nebūtinai. Žavinti aktorių vaidyba, išlaikytas dėmesys detalėms, ne visada suprantamiems opoziciniams santykiams, filmas papasakoja ne tik išskirtinę bylą, bet ir leidžia pasvarstyti, kokią mes istoriją ir tiesas turime šiandien, ir kiek jos istorijoje buvo panašiu būdu pagražintos ir pertransformuotos tiesos? Ką mes iš tikrųjų žinome apie žmonijos praeitį ir istoriją, jeigu ją kuria tokie „mokslininkai“ ar metraštininkai, priprašę iš savo galvos paikų nesąmonių? Filmas įrodo, kokia trapi yra istorinė tiesa ir kad žmonijos atminties neapgausi kvailais išvedžiojimais. Geras filmas.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lokas" / "Locke"

 Sveiki, skaitytojai,

Žinote tuos įtemptus filmus, kur per visą juostą mažoje uždaroje patalpoje veikia viso labo tik vienas aktorius. Tokie filmai sukelia įspūdį, kad filmas nepaprastai geras, o aktorius „superinis“? Teko matyti ne vieną tokį filmą, vienas iš tokių „Palaidotas gyvas“, kai vyrukas iš kapo duobės stengiasi su išsikraunančiu telefonu prisišaukti pagalbos, bet nežino, kur jis yra – situacija be išeities. Kur kas šiek tiek lengviau yra filme „Lokas“ (angl. Locke) (2013), kuriame veikėjas vardu Ivanas Lokas visą filmą važiuoja keliu pas gimdančią meilužę. Priešingai nei „Palaidotas gyvas“ herojus, Lokas turi pasirinkimą, bent jau mums atrodo, kad turi, nors juk nepasiginčysi su įsivaizduojamu tėvo vaiduokliu ant galinės automobilio sėdynės.

Iš tikrųjų, herojui, važiuojant į ligoninę, rūpi tik viena: nepasielgti taip, kaip kadaise pasielgė jo tėvas, palikdamas jį augti vieną. Tai savotiškas savo tėvo kaltės atpirkimo poelgis, tačiau jis sugriauna visą dabartinį gyvenimą – per pusantros valandos galutinai pašlyja idiliška santuoka, netenkamas nuostabus darbas, vaikai nebetiki tėvu... Viskas vyksta nesibaigiančiais ir trūkinėjančiais telefoniniais pokalbiais, kur trim frontais bandoma sulaikyti tyžtantį gyvenimą. Kartais net pikta ant personažo, kad jis per vieną valandą taip viską sumovė, juk galėjo daryti viską pavieniui, tačiau tada būtų jau nebeįdomu. Scenarijus tiesiog labai geras, dialogai, problemų sprendimai ir tuose sprendimuose išryškėjantys charakterių niuansai.

Aš Jums sakau, aktorius Tom Hardy yra kažkas nerealaus. Kiek tik bežiūriu su juo filmų, tiek vis pradedu aikčioti, kaip šita raumenų masė sugeba tiksliai vyriškai išreikšti emocijas. Visgi tai yra talentas ir man belieka tik nuleisti galvą ir pasakyti, kad šis vyrukas savo vaidyba „perspjauna“ visų mėgstamą, o mano akimis, šiek tiek statišką Ryan Gosling‘ą.

Žinoma, kai kam filmas gali pasirodyti šiek tiek statiškas, neįdomus dėl personažų stokos, klaustrofobiškumo, uždaras ir niūrus. Tame, žinoma, yra tiesos, bet kinomano akis, manau, neturėtų išvengti šio filmo, nes jame yra viskas, ko reikia geram filmui: vaidyba, scenarijus, kameros judesys, vidinė emocinė įtampa ir režisūra.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.1 

Jūsų Maištinga Siela