Filmas: "Mažasis nepažįstamasis" / "Mažas keistuolis" / "The Little Stranger"

Sveiki,

Dar vienas pramoginio tipažo mistinis filmas „Mažasis nepažįstamasis“, kitur dar verčiama kaip „Mažas keistuolis" (angl. The Little Stranger) (2018), kuris mane suintrigavo dėl neblogai jau žinomo režisieriaus Lenny Abrahamson, kuris praeityje buvo sukūręs absoliučiai crazy filmą „Frenkas“ (2014) ir „Oskaru“ įvertintą smurtinę ir traumuojančią dramą „Kambarys“ (2016). Naujausiame savo režisūros darbe režisierius kuria filmą apie keistą namą, kurio taip trokšta britų daktaras, nes turi vaikystės sentimentų ir savitą paslaptį.

Filmas iš esmės nufilmuotas jau gerai pažįstama mistinio filmo technika – dėmesys didingiems namams, iš kampo į kampą atseit slampinėjantis vaiduoklis, dar statiškai kraupūs pagrindiniai veikėjai, kalbantys simboliais arba užuominomis. Gerai žinomas britų aktorius D. Gleeson atlieka jau iškart įtartino tipo vaidmenį, kuriam galima sukrauti visas įtarimų malkas, kaip po to paaiškėja, nuojauta neklysta, nes viskas surėdyta iš labai standartinės ir kiek nuobodokos scenarijaus medžiagos. Trūko ne tik netikėtų režisūrinių sprendimo, bet ir tam tikrų apibendrinamųjų (nors ne visuose filmuose to reikia) loginių ėjimų. Peržiūrėjau filmą, bet taip iki galo ir nesupratau, vardan ko tas pagrindinis herojus troško to namo, kai jis, jau būdamas augęs vyras, turi karjerą, visi jį gerbia, jis pagaliau turi savo vardą, visi jį pripažįsta ir pagaliau išsivadavo iš tų vaikystės tarnaitės motinos pasijoninio statuso... Kam jam vėl trokšti eiti į tą jau pamažu griūvantį namą? Žinoma, psicho taip lengvai neperprasi, bet ryškiai man siužetinėje linijoje kažko trūko arba buvo neužakcentuota. Kitą vertus, filmas neturi visko „sukramtyti“ ir atkišti žiūrovui.

Kad filmu nepatikėjau iki galo – tas tiesa, kaip nepatikėjau truputį karkasiniais veikėjų paveikslais, bet vos tik save pagaudavau, kad – va, filmas tikrai įtraukė, jau gyvenu jame! – staiga atsitikdavo kažkas tokio, kas priversdavo mąstyti arba apie režisūros klaidas, arba pačios istorijos absurdiškumą. Visgi nesibodėjau pažiūrėjęs dar kartą Charlotte Rampling pasirodymu ir tais mistiniais dalykais, kurie, pripažinkime, daugiau ar mažiau visada jaudina mūsų pačių vaizduotę.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 5.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lokas" / "Locke"

 Sveiki, skaitytojai,

Žinote tuos įtemptus filmus, kur per visą juostą mažoje uždaroje patalpoje veikia viso labo tik vienas aktorius. Tokie filmai sukelia įspūdį, kad filmas nepaprastai geras, o aktorius „superinis“? Teko matyti ne vieną tokį filmą, vienas iš tokių „Palaidotas gyvas“, kai vyrukas iš kapo duobės stengiasi su išsikraunančiu telefonu prisišaukti pagalbos, bet nežino, kur jis yra – situacija be išeities. Kur kas šiek tiek lengviau yra filme „Lokas“ (angl. Locke) (2013), kuriame veikėjas vardu Ivanas Lokas visą filmą važiuoja keliu pas gimdančią meilužę. Priešingai nei „Palaidotas gyvas“ herojus, Lokas turi pasirinkimą, bent jau mums atrodo, kad turi, nors juk nepasiginčysi su įsivaizduojamu tėvo vaiduokliu ant galinės automobilio sėdynės.

Iš tikrųjų, herojui, važiuojant į ligoninę, rūpi tik viena: nepasielgti taip, kaip kadaise pasielgė jo tėvas, palikdamas jį augti vieną. Tai savotiškas savo tėvo kaltės atpirkimo poelgis, tačiau jis sugriauna visą dabartinį gyvenimą – per pusantros valandos galutinai pašlyja idiliška santuoka, netenkamas nuostabus darbas, vaikai nebetiki tėvu... Viskas vyksta nesibaigiančiais ir trūkinėjančiais telefoniniais pokalbiais, kur trim frontais bandoma sulaikyti tyžtantį gyvenimą. Kartais net pikta ant personažo, kad jis per vieną valandą taip viską sumovė, juk galėjo daryti viską pavieniui, tačiau tada būtų jau nebeįdomu. Scenarijus tiesiog labai geras, dialogai, problemų sprendimai ir tuose sprendimuose išryškėjantys charakterių niuansai.

Aš Jums sakau, aktorius Tom Hardy yra kažkas nerealaus. Kiek tik bežiūriu su juo filmų, tiek vis pradedu aikčioti, kaip šita raumenų masė sugeba tiksliai vyriškai išreikšti emocijas. Visgi tai yra talentas ir man belieka tik nuleisti galvą ir pasakyti, kad šis vyrukas savo vaidyba „perspjauna“ visų mėgstamą, o mano akimis, šiek tiek statišką Ryan Gosling‘ą.

Žinoma, kai kam filmas gali pasirodyti šiek tiek statiškas, neįdomus dėl personažų stokos, klaustrofobiškumo, uždaras ir niūrus. Tame, žinoma, yra tiesos, bet kinomano akis, manau, neturėtų išvengti šio filmo, nes jame yra viskas, ko reikia geram filmui: vaidyba, scenarijus, kameros judesys, vidinė emocinė įtampa ir režisūra.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.1 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išgelbėti poną Benksą" / "Saving Mr. Banks"

Sveiki, kino mėgėjai,

Teko pamatyti dar vieną filmą. Šįkart „Išgelbėti poną Benksą“ (angl. Saving Mr. Banks) (2013). Filmas sulaukė ne tik palankių žiūrovų vertinimų, bet ir kino kritikų atsiliepimų. Emma Thopson, kuri buvo anų metų atradimas kine, mane inspiravo nedelsiant pažiūrėti jos naujausią darbą, kuris įvertintinas prestižiškiausiomis nominacijomis – tarp jų ir pretendentė į „Oskarus“. Na, E. Thopson jau labai seniai nebuvo sulaukusi tokių puikių įvertinimų – 1992 ir 1995 metais pelnyti „Oskarai“ kažkaip ilgai leido ją išstumti iš favoričių sąrašų, bet aktorė, regis, išgyvena tikrą kūrybos renesansą ir tikina, kad pagaliau jaučiasi suaugusi, nors neseniai aktorei sukako 55 metai! Kita priežastis – talentingasis Tom Hanks, apie kurį tikriausiai ir nebereikia nieko sakyti, viskas ir taip aišku.

Šie abu talentingi aktoriai įkūnijo realiai egzistavusius menininkus – Pamelą Trevers ir Voltą Disnėjų. Filmas sukurtas pagal tikrus faktus, išlikusius įrašus, aistringai kuriamas aikštingas P. Trevers charakteris ir pasaulis, kuris ne iškart galbūt mane sužavėjo, tačiau po seanso visgi nepaliko abejingo ir kartu su personažu braukiau ištryškusią ašarą. Filmas kažko visgi turi. Pasakojimas nors ir lengvokas, primena Hholivudinę manierą – garso takelis, emocija, grimas, tinkami žodžiai, tonacija – viskas pagal tam tikrą schemą, kuri, rodos, nebegali nustebinti, tačiau dėka išvystyto scenarijaus, gero aktorinio meistriškumo filmas staiga tampa gyvybingas, stilingas, nuoširdus, nors ir „disnėjiškas“. Skaudi Pamelos Trevor vaikystė, tėvo mirtis susieta su kūriniu „Merė Popins“ ekranizacijos sunkumais, atskleidžia sudėtingą rašytojos vidinį pasaulį, skaudulius, kuri ši asmenybė nenorėjo pripažinti ir atiduoti visuomenei sulesti it maitą.

Filmas man patiko, nors pirmąją jo valandą gal kiek ir buvau nusivylęs, nes tikėjausi kažko geresnio iš pačios biografijos, bet vėliau tiesiog viskas sugulė, tapo savaime išspręstu reikalu. Labai patiko scena, kada V. Disnėjus atskrenda į Londoną pas Pamelą Trevers ir per atvirą pokalbį įvyksta didžiulis dvasinis sprogimas, atvirumo minutėlės prie arbatos puodelio, kai skilinėja visos kaukės – jau vien dėl šito verta žiūrėti šį filmą.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela