Filmas: "Žmogus-voras: kelio atgal nėra" / "Spider-Man: No Way Home"

 

Sveiki,

Kai norisi nenuobodaus ir dinamiško filmo, kuris įtrauktų ir atvėsintų smegenis, galima rinktis ką nors iš „Marvel“ komikso pasaulio. Vienas geriausių, bent jau daugelio nuomone, pastatymų buvo būtent naujausias filmas „Žmogus-voras: nėra kelio atgal“ (angl. Spider-Man: No Way Home) (2021), kurį režisavo Jon Watts.

Beveik pustrečios valandos pasakojime vėl pasakojama apie Piterį Parkerį, kuris gyvena įprastą savo gyvenimą, tačiau visi aplinkui žino, jog jis yra žmogus-voras, todėl nei jo draugai, nei jis pats negali įstoti į aukštąją mokyklą. Ką daro Parkeris? Ogi nueina pas kitą superherojų iš kito filmo, pas daktarą Strendžą ir paprašo jo užkerėti pasaulį taip, kad niekas neprisimintų, jog jis žmogus-voras, tad mano, jog šitaip išspręs savo draugų likimus. Stop! Ar tikrai tai yra tai, ką aš pamačiau šiame filme? Taip! Tai yra paaugliška motyvacija dėl mokslų, kai super didvyris gali išgelbėti tūkstančius likimų, tačiau negali įstoti į aukštąją mokyklą? WTF? Kas per nesąmoninga motyvacija? Neapleido jausmas, jog žiūriu mokiniams, kurie bando stoti į koledžą, motyvacinį filmą apie karjeros ugdymosi ir pasirinkimo galimybes. Visgi toliau, aišku, darosi šiek tiek įdomiau, kai daktaras Strendžas padaro apmaudžią klaidą ir įvelia burtuose klaidą, todėl susikryžmina net kelios visatos versijos ir keletas piktadarių, su kuriais šis žmogus-voras nebuvo susidūręs, tačiau mes puikiai žinome iš ankstesniųjų dalių, patenka į šią tikrovės versiją ir prasideda kovos dėl „atvertimo“ į doros kelią.

Iš tikrųjų iš siužeto tikėjausi kur kas geresnio. Tas pats matytas anuomet „Daktaras Streinžas“ man paliko kur kas geresnį įspūdį, na, o šis filmas man su akivaizdžiu banaloku paauglio kvapeliu tarsi „Marvel“ šioji serija būtų akivaizdžiai orientuota į šios kartos žiūrovą. O gal aš senstu jau ir kažko nebesuprantu? Filmas vizualiai, kaip ir dera dažniausiai šios serijos filmams, veža tiesiogine to žodžio prasme, o idėja sulieti trijų jau ekranuose kažkada matytų „Žmogaus-voro“ aktorių kartas, man pasirodė išties geras ėjimas plėtojant mindfuck vadinamą filmo maišaties siužetinį rebusą, tačiau visumoje filmas gerokai pervertintas. Visų pirma, koks ketvirtokas iš savo vadovėlio rašė dialogus? Jie tokie primityvūs, tarsi niekuo nesiskirtų nuo tų trumpų ir primityvių komikso užrašymų debesėliuose, veikėjai perdėtai sentimentalūs, scenos, kuriose Parkeris verkia, pernelyg ištęstos, o gėrio ir blogio kovos pernelyg vienktyptės ir nuspėjamos. Nežinau, techninė dalis filmo gera, tačiau negi neįmanoma išaugti iš tų keistai primityvių dialogų, elgesio ir motyvacijos skatinimo strategijos plokštumų? Retkarčiais „pagraudenimai“, kurie turėtų suspausti širdį, primena labiau parodijos žanrą, nei iš tikrųjų keltų kokias nors emocijas žiūrovui. Aš suprantu, kodėl šis filmas tapo sėkmingu, tačiau visas jo įdaras toli gražu sėkme nekvepia, bet atsainiai pažiūrėti iš smalsumo be giliamintės analizės ar nuostabos, žinoma, galima.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 8.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Velnias visada šalia" / "The Devil All the Time"

Sveiki,

 

Pamaniau, kad laikas man pažiūrėti režisieriaus Antonio Campos filmą „Christine“ (2016), po to, kai pažiūrėjau jo patį naujausią darbą „Velnias visada šalia“ (angl. The Devil All the Time) (2020), kuriame nusifilmavo itin ryškios šių dienų Holivudo žvaigždės, pavyzdžiui, Mia Wasikowska ir Robert Pattinson. Filmas pastatytas pagal Donal Ray Pollock tuo pačiu pavadinimu romaną.

 

Istorija pasakoja kelių veikėjų susipynusius likimus po Antrojo pasaulinio karo ir apima kelis dešimtmečius, kol JAV vėl įsivelia į karą su Vietnamu. Dviejų karų įrėminta JAV kasdienybėje svarbiausiu mažų miestelėnu vilties šaltiniu tampa protestantų bažnyčia. Čia, kaip įprasta Amerikoje, išvysite ne vieną aistringą religinę ir smegenis plaunančią kalbą. Atrodo, kad vietiniai gyventojai lyg ir supranta pastorių dvylipumą ir sekmadieninius cirkus, tačiau vis tiek pasiduoda viešiems padlaižiavimams. Religiniu būdu auklėtas Antrojo pasaulinio karo veteranas Vilardas, išgyvenęs tikrą pragarą kare su japonais, vėl atsiverčia į religiją ir tampa aršiu ir grubiu religiniu fanatiku, verčiančiu savo sūnų irgi melstis. Šalia šios istorijos rutuliojasi ir kelios gretutinės – kekše dirbanti policijos pareigūno sesuo ieško laimės, tačiau susideda su serijiniu žudiku; už pastoriaus išteka religinga skaistuolė, tačiau ją netrukus miške kai kas nužudys... Visoms šioms istorijoms lemta vieną kitą papildyti, prasitęsti naujose veikėjų kartose kaip paskui žmoniją slenkantis atsikartojančio blogio šešėlio metafora.

 

Ten, kur religinis fanatizmas, būtinai slypės velnias. Tai lyg religinis šleifas besitęsiantis nuo pačių Kristaus laikų, nes ilgus šimtmečius religija buvo naudojama kaip valdžios forma. Tikriausiai ne vienas sutiks, kad Vatikanas yra ištisa velnio pragaro duobė, tačiau nereikia net konspiracinių teorijų, kad aklai patikėtume šio filmo detalėmis apie maniakus ir pedofilus pastorius, kurie per religijos uždangą paprastiems nusivylusiems, karų ir prietarų iškamuotiems žmonėms įdiegtų nuodėmės blogį. Akivaizdu, kad priartėjimas prie Dievo panašus kaip Salemo laikais, o Kristaus įvaizdžiu lengva manipuliuoti idėjiškai pavergtas sielas, todėl kartais atrodo, kad veikėjai yra tipiniai, iliustruojantys religijos praplautų smegenų zombius, kuriems lemta tiesiog susinaikinti patiems arba tapti aukomis. Pati istorijos kompozicija man patiko, ji daugiasiužetė, nors ir turi to banalokai hiperbolizuoto holivudinio trilerio atspalvio, pavyzdžiui, pornografines nuotraukas daranti kvaištelėjusi serijinių žudikų porelė koreliuojasi su egzaltuotai herojiškais Bonės ir Klaido įvaizdžiais.

 

Filme išlaikoma atmosfera, tačiau ties abejotina riba, jog viskas šiek tiek dirbtina, pavyzdžiui, policininkas aptinka sesers darytą pornografinę nuotrauką ir įsideda į kišenę, o toji nuotrauka būtinai suvaidins kokį nors lemiamą sprendimą. Ta prasme, filme detalės veikia literatūriniais atpažįstamais štampais ir tai stiprumo, dievaži, istorijai neprideda. Visgi visuminis vaizdas ir apraizgytas istorijų mazgas perteiktas gana plačiai. Po seanso galima susikomplektuoti ne vieną Biblijos mintį, kitaip sakant, pamokymą. Įdomūs žymių aktorių amplua ir siužetai, lėtoka įvykių eiga. Manau, ne vienam žiūrovui filmas patiks, nors jis toli gražu nėra originalus, tačiau kartais netgi holivudiniais siužetiniais trilerių vingiais galima sukalti neprastą istoriją.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pirmyn" / "Onward"

Sveiki,

„Monstrų universiteto“ (2013) kūrėjas Dan Scanlon dar šiemet pristatė naujausią savo animacinį darbą visai šeimai „Pirmyn“ (angl. Onward) (2020), kuriame vėlei remiasi fantastiškomis, mitologinėmis ir siaubūnų bei pabaisų pasaulio keistenybėmis, kurios turi labai didelių panašumų su žmonių civilizacija. Esminė šios istorijos dilema: praeities pasaulio stebuklus išstūmė išmaniosios technologijos, tingus, pernelyg paprastas ir primityvus „žmogiškasis“ gyvenimas, kada su laiku pamirštami magiški ir nuotykių adrenaliną teikiantys pavojai.

Ar tai filmas apie didvyrius? Tam tikra prasme taip. Visumoje turime gana primityvoką naratyvą: paauglys ilgėsi mirusio tėvo, tačiau gyvenime ir mokykloje jaučiasi nevykėliu ir nepasitikinčiu savimi. Hario Poterio efektas, tik kažkaip Poteriui pavyko išvengti to susikūprinusio nykaus paauglio įvaizdžio, o štai animaciniame pasaulyje vis dar gajus pilkiaus įvaizdis. Ko reikia, kad jaunuolis įgautų pasitikėjimo savimi? Ogi kokių nors išbandymų, pavojų, nuotykių, kuriuose jis sau įtikėtų esąs nepakartojamas. Taigi turime didaktinę pamokėlę vaikams, kad viskas šiame pasaulyje įmanoma, tik reikia... rizikuoti, išeiti iš komforto zonos. Kaip filme rizikuoja pagrindinis veikėjas, tiki savo jėgomis... ir visas kitas nuvalkiotų nuotykių aistros prifarširuotas minčių lietus, kokį galime visur pamatyti. Lyg ir nieko naujo. Jeigu atidžiai pažiūrėsime, filmas gan vidutiniškas, naujų idėjų vargiai ar čia rasite, o tuo labiau nesitikėkite, kad filmas pamokys ar įkvėps ko nors naujo, bet galiausiai tai tampa labiau pramogos dalimi ir senų tiesų priminimu. Tačiau, metams bėgant, darosi akivaizdu, kad realybė, kada nevykėliai tampa miestelio didvyriais, lieka alternatyviosios realybės dalimi, todėl galima įstrigti tame dirbtiniame dirbtinų didvyrių pasaulyje, tad vaikams gal derėtų paaiškinti, su kuo realiai valgoma druska. Kitą vertus, mums tėvai neaiškino, kodėl žalinga rūkyti, kai rusiškame „multike“ vilkas dūmydavo gaudydamas zuikį, ir užaugome pažindami pasaulį be moralizavimų ir aiškinimų.

Visgi grįžtu prie filmo turinio. Esminis filmo naratyvas yra dviejų skirtingų brolių draugystės išbandymas, tempiant makabriškai mirusio tėvo kojas. Jiedu naiviai bando atgaivinti viso mirusio tėvo projekciją burtais, kol nenusileido saulė. Meilės ryšys yra atraminis ir esminis, jis vienija visą šeimą, jis ir moralės, ir laimės katalizatorius, būdas atsikratyti „įsiėdusių“ baimių. Gražus pasiaukojimas pabaigoje gali pravirkdyti, (tiesą sakant, „aprasojo“ ir mano akys), netgi suvokiant, kad realybėje taip nebūna ir viskas tiek primityvu, kad belieka tik pavydėti ir guosti save, jog banalybės vis dar gali įkvėpti suaugusius žiūrovus ne ką mažiau nei „Kino pavasario“  unikalios kino juostos. Šiaip mėgstu tokią animaciją. Filmukas vertas vakaro su šeima, nors, sakau, stebuklų nesitikėkite.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Keršytojai: Pabaiga" / "Avengers: Endgame"

Sveiki,

Tiesą sakant, negalvojau žiūrėti šio filmo, nes apie „Keršytojus“ nieko gero negalėjau pasakyti nuo... Kada toji pirmoji dalis pasirodė? Nebepamenu! Pamenu tik tai, kad viduryje filmo tiesiog išjungiau, nes nebegalėjau žiūrėti iki galo to komiksine logika grįsto žaidimo, kuriame nė vieno „gyvo“ veikėjo, dėl kurio galėčiau jaudintis, tačiau šįkart susigundžiau peršokti visas dalis ir pasižiūrėti šiemet daugiausiai uždirbusio kino projektą „Keršytojai: Pabaiga“ (angl. Avengers: Endgame) (2019). Truputį nerimavau, kad neištversiu tų trijų valandų ir teks tiesiog nuo šio reginio atsitraukti, bet visgi slapta tikėjausi, kad bus kaip su „Iksmenais“, kai tiesiog reikia mano asmeninio nusiteikimo tokiam kinui, tada viskas atrodo kur kas geriau...

Tad neklydau dėl filmo didingumo, nes reginio išties būta gero! Kiek nerimavau dėl to, kad nežinojau paskutiniųjų įvykių ir tingėjau pasiskaityti internete, dėl ko tie herojai tiek baiminasi vėlei susidurti su priešu ir šiaip daug pesimistinių, laidotuves primenančių nuotaikų per pirmąjį seanso valandą, kol galiausiai viskas išryškėja ir nemačius paskutinės dalies... Šioje dalyje surinkti daugelio šios visatos super didvyrių per paskutiniuosius dešimt metų. Tokių filmų apie super didvyrius išaugo masiškai ir kiekvienas herojus jau turi savo pasakojimų frančizę, tad visai suprantu kai kurių pamišimą dėl tokių filmų, nors pats asmeniškai nelabai esu didelis gerbėjas...

Visgi kalbant vėl apie patį filmą, tenka pripažinti, kad visada gelbsti filmo struktūra ir vadinamosios laiko kilpos. Prisiminiau „Iksmenai: Apokalipsę“, kada žaidžiama tais pačiais laiko šuolio dėsniais, kad būtų atitaisyta tai, kas buvo padaryta. Panašiu principu, kuris pamažu įsigali kaip industrinio kino kliše, „pažaisti“ laiko šuoliais. Neslėpsiu, kad kol dar neatsibodo, vis dar įdomu tai žiūrėti ir „Keršytojuose“, todėl tai laikyčiau vienu stipriausiu šio filmo struktūriniu elementu – filmas kaip laiko rebusas. Herojų charakteriai kaip visada šiek tiek šmaikštūs, šabloniški ir netgi didvyrio pateikimas – nieko naujo nuo... Kada pirmąkart sukurtas „Supermenas“? Žodžiu, filmas išlaiko senąsias tradicijas ir didvyrių sąskrydyje lyg ir nieko pernelyg originalaus, tačiau ir žiūrėti tikrai nenuobodu, ar tai būtų pilvą prisiauginęs girtuoklis Toras, ar tai būtų savo amerikietiška šikna besidžiaugiantis Kapitonas Amerika... Visi jie saikingai šmaikštūs, kaip herojai labai tikslūs, organizuotai bendradarbiaujantys, to, ko ir galima tikėtis visatoje, kurioje veikia komikso žanro logika. Filmas – absoliučiai pramoga, skleidžianti didybę, prabangaus kino projekto skonį ir kokybę, tai filmas – žaidimas ir toks visada trauks ir vilios mases.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:8.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prarastasis miestas Z" / "The Lost City of Z"

Sveiki,

Vaikystėje labai mėgau filmus, kuriuose buvo vaizduojamos pavojingos ekspedicijos į džiungles, kur tyko didžiulės gyvatės ir nežinomos indėnų gentys. Vedamas tos nostalgijos pažiūrėjau „Prarastasis miestas Z“ (angl. The Lost City of Z) (2016), kuris pasakoja apie XX amžiaus pradžioje realiai gyvenusį ir ekspedicijomis besižavintį Percy Fawcett.

Šioje biografinėje juostoje, kuri gali pasigirti kruopščiu James Gray kinematografine kompozicija, atrodo, jog viskas vietoje ir tvarkoje. Apgalvotos laikmečio detalės, įsigilinta į visuminį pasaulio regėjimą, kurio centre turėtų būti užkietėjęs svajotojas, kuris tikisi atrasti aukso miestą Pietų Amerikos džiunglėse. Tai pasakojimas apie troškimą, kuris tampa žmogaus likimu. Neslėpsiu – buvo kiek sunkoka įsijausti į filmą ir jei ne XX amžiaus pradžios atmosfera, kažin, ar pati istorija būtų sujaudinusi. Pernelyg mačiusiems aštrių dramų ir kur kas įmantresnių biografinių ekranizacijų, šis filmas pasirodys kiek švelnesnis, lėtokas, kartais netgi demonstruojantis ne tiek žmogaus aistrą ir svajas, kiek keliautojo filosofiją (čia prisiminiau nugludintą „Kino pavasaryje“ rodytą filmą „Gyvatės apkabinimą“), tačiau „Prarastame mieste Z“ saikingai dozuojami ir nesutarimai, ir konfliktai, nuomonių išsiskyrimai bei šeimos auka dėl svajonės.

Filmas pasirodė nei geras, nei prastas, toks vidutiniškas, kuris bent man greitu metu pasimirš. Trokštantiems išskirtinumo rimtų filmų kategorijoje šią juostą rekomenduočiau „apeiti“, tačiau jeigu trokštate tiesiog „normalaus“ filmo ir išvengti tiesiog akivaizdžių banalybių – šitas filmas tiks. Tiesa, jame pasirodė vampyraitis Robert Pattison akivaizdžiai „nudilęs“ ir praradęs bet kokį sekso dievaičio statusą.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lokas" / "Locke"

 Sveiki, skaitytojai,

Žinote tuos įtemptus filmus, kur per visą juostą mažoje uždaroje patalpoje veikia viso labo tik vienas aktorius. Tokie filmai sukelia įspūdį, kad filmas nepaprastai geras, o aktorius „superinis“? Teko matyti ne vieną tokį filmą, vienas iš tokių „Palaidotas gyvas“, kai vyrukas iš kapo duobės stengiasi su išsikraunančiu telefonu prisišaukti pagalbos, bet nežino, kur jis yra – situacija be išeities. Kur kas šiek tiek lengviau yra filme „Lokas“ (angl. Locke) (2013), kuriame veikėjas vardu Ivanas Lokas visą filmą važiuoja keliu pas gimdančią meilužę. Priešingai nei „Palaidotas gyvas“ herojus, Lokas turi pasirinkimą, bent jau mums atrodo, kad turi, nors juk nepasiginčysi su įsivaizduojamu tėvo vaiduokliu ant galinės automobilio sėdynės.

Iš tikrųjų, herojui, važiuojant į ligoninę, rūpi tik viena: nepasielgti taip, kaip kadaise pasielgė jo tėvas, palikdamas jį augti vieną. Tai savotiškas savo tėvo kaltės atpirkimo poelgis, tačiau jis sugriauna visą dabartinį gyvenimą – per pusantros valandos galutinai pašlyja idiliška santuoka, netenkamas nuostabus darbas, vaikai nebetiki tėvu... Viskas vyksta nesibaigiančiais ir trūkinėjančiais telefoniniais pokalbiais, kur trim frontais bandoma sulaikyti tyžtantį gyvenimą. Kartais net pikta ant personažo, kad jis per vieną valandą taip viską sumovė, juk galėjo daryti viską pavieniui, tačiau tada būtų jau nebeįdomu. Scenarijus tiesiog labai geras, dialogai, problemų sprendimai ir tuose sprendimuose išryškėjantys charakterių niuansai.

Aš Jums sakau, aktorius Tom Hardy yra kažkas nerealaus. Kiek tik bežiūriu su juo filmų, tiek vis pradedu aikčioti, kaip šita raumenų masė sugeba tiksliai vyriškai išreikšti emocijas. Visgi tai yra talentas ir man belieka tik nuleisti galvą ir pasakyti, kad šis vyrukas savo vaidyba „perspjauna“ visų mėgstamą, o mano akimis, šiek tiek statišką Ryan Gosling‘ą.

Žinoma, kai kam filmas gali pasirodyti šiek tiek statiškas, neįdomus dėl personažų stokos, klaustrofobiškumo, uždaras ir niūrus. Tame, žinoma, yra tiesos, bet kinomano akis, manau, neturėtų išvengti šio filmo, nes jame yra viskas, ko reikia geram filmui: vaidyba, scenarijus, kameros judesys, vidinė emocinė įtampa ir režisūra.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.1 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kaip aš dabar gyvenu" / "How I Live Now"

Sveiki, kino mėgėjai,

Šįkart noriu trumpai pakomentuoti kino filmą „Kaip aš dabar gyvenu“ (angl. How I Live Now) (2013), kurį režisavo britų režisierius Kevin Macdonald, kuris labiau žinomas kaip dokumentinių filmų režisierius bei tokių vaidybinių juostų hitų kaip „Tikroji padėtis“ (2009), „Devintojo legiono erelis“ (2011).  „Kaip aš dabar gyvenu“ – tai misterinis pasakojimas apie šiuolaikinę merginą, kuri iš Amerikos atskrenda į Britaniją pas gimines, kol jos tėvas rūpinasi savais reikalais. Mergina apsėsta chroniško savęs kontroliavimo, kad galėtų „teisingiau“ vertinti pasaulį, tačiau net ji nežino, kad netrukus jos kontrolė pames vadžias, nes įsimylės savo pusbrolį Edą...

Viskas būtų lyg ir „normalu“, sakytum, paprasta meilės istorija, jei ne siužeto ir scenarijaus malonios staigmenos, kurios būtent praturtino nepriklausomo kino prieskoniais ir pritempė prie tikrai neprasto filmo. Misterinė aplinka, mistinis Trečiasis Pasaulinis karas, krentančios bombos, kelionė per miškus ir galimybė vėl sutikti mylimąjį. Išties įdomus siužetas, bet gal jis nėra toks apokalipsinis ir bauginantis kaip filme „Kelias“ (angl. The Road) (2009), tačiau visa meilės istorijos ir paslaptingojo karo fonas man susižiūrėjo tikrai pakankamai įdomiai ir visai, kaip kažkas dejavo, nereikėjo tikslinti, kas ten per karas, kas per kareiviai, kokios šalys ten kariauja – filmo tikslas ne tas. Labai gražūs Anglijos gamtovaizdžio kadrai. Filmas gyvybingas, turintis kažko mistiškai gražaus ir prasmingo, nedvelkia banaliais triukais.

Viena didžiausių filmo pasigėrėjimų, žinoma, yra airių kilmės aktorė Saoirse Ronan, kuri per paskutiniuosius metus pateikė ne vieną puikų vaidmenį ir padarė stulbinamą karjerą išmėgindama Holivudą, nepriklausomą kiną, vaidindama tiek trileriuose, tiek fantastiniuose, tiek dramose, todėl šiai aktorei negaliu likti abejingas. Šįkart jos vaidmuo taip pat buvo įdomus, paslaptingas ir nevisai, tiesą sakant, mano perkąstas, bet užtenka man pažiūrėti į jos nuostabiai mėlynas akutes ir susilydau.

Apskritai tai gan keistoka juosta, bet dėl savo keistumo, manau, ir yra įdomi. Nesigailiu pažiūrėjęs.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela