Serialas" Interviu su vampyru" / "Interview with the Vampire" (2 sezonas / season 2)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tiesą sakant, nelabai planavau žiūrėti antrąjį „Interviu su vampyru“ (angl. Interview with the Vampire) sezoną, tačiau taip jau nutiko, kad visgi sužiūrėjau! Prieš metus pasirodė pandemijos metu nufilmuotas pagal garsiosios rašytojos Anne Rice romaną „Interviu su vampyru“ motyvus sukurtas pirmasis sezonas. Garsi rašytoja kaip tik mirė tuo metu, kai pirmojo sezono darbai ėjo į pabaigą, todėl kūrybinei brigadai buvo išties liūdna... Visgi teko luktelti, kol aktoriai gerokai nevaržomi pandeminių ribojimų sugrįžo į filmavimo aikštelę pratęsimui. Tiesa, serialas gerokai pakoreguotas ir nutolęs nuo legendinės 1993 metų Neil Jordan filmo versijos tuo pačiu pavadinimu ir, aišku, gerokai paplėtotas, nei pats romanas.

 

Naujasis sezonas realiai tęsia romane vaizduojamą laikotarpį, kai iš JAV po Lestato nužudymo Luisas ir Klaudija pabėgą į Europą. Jie klaidžioja po griūvančią ir šiurpią Antrojo pasaulinio karo apsėstą Europą ir ieško savo padermės ištakų, bando suprasti savo galią ir paskirtį, tačiau nieko neranda, kol vieną dieną neatsiduria Paryžiuje, kuriame jiedu priimami į vampyrų naktinį teatrą ir su mirtinais įsipareigojimais tampa jo dalimi. Tačiau vietiniai ir seni vampyrai, kurie tarpusavyje susigyvenusi kaip kraujo komuna, netrukus pradeda nusibosti Klaudijai, kuri kažkada taip troško sėslios ir saugios šeimos. Kol Klaudija stengiasi susigyventi ir pavergti vietos išgyvenusią žydę siuvėją, pats Luisas išgyvena vidinę dramą tarp kaltės jausmo dėl Lestato nužudymo ir naujojo širdies draugo Armando, seno ir romėnų laikus menančio galingo vampyro. Netrukus Klaudija ir Luisas sužino, kad teatrą įkūrė legendinis tas pats Lestatas ir visi aplinkiniai vampyrai apie jį yra sukūrę kultą, bet kas nutiks su Armandu ir kitais, kai šie sužinos, kad tai Klaudija ir Luisas nužudė šios bendruomenės įkūrėją?

 

Sezonas slogus, nors dinamiškesnis bei tamsesnis už pirmąjį – tai tik pliusas. Vienoje laiko juostoje Armandas ir Luisas toliau duoda interviu charizmatiškajam rašytojui Danieliui, bet pamažu įtampa auga, kadangi Luisas, tiek ir kažkada atmintį praradęs žurnalistas, susivokia, kad tikrovė, kurią nugyveno nuo pastarojo susitikimo prieš daugybę metų, skiriasi ir už viso to slypi užmarštin nugrimzdusi Armando ir Lestato istorija. Iš tikrųjų šis serialas paremtas psichoterapiniu pobūdžiu, Luisui reikia išsipasakoti prisiminimus, tačiau, bent jau man, tikrosios priežastys, kodėl Luisas nori atskleisti pasauliui tikrąją vampyrų istoriją, kai vis tiek visi tiki, kad tai rašytojo išmonė, man nėra iki galo aiški. Tačiau aiški ji tampa šio filmo struktūroje, kadangi ji sugriauna pastarųjų 77 metų veikėjų melo istoriją.

Aktoriai ir kadrai iš antrojo sezono.

 

Taigi istorija „šokinėja“ nuo šiuolaikinių laikų, kai duodamas interviu Danieliui iki Paryžiaus pokario teatro istorijos ir žiauriosios vampyrų komunos, kurioje galiausiai suinscenizuojamas Luiso ir Klaudijos teismas. Visa tai padaroma gan tamsiai ir teatralizuotai, pakankamai įtraukiai. Jeigu pirmajame sezone stigo dinamikos ir sezonas vietomis atverdavo užvilkintas duobes, tai šiame sezone įvykiai kur kas įdomesni, labiau paplėtota ir knygoje beveik nebuvusi interviu dabarties pasakojimo linija.

 

Aišku, antrasis sezonas neapsiėjo be tam tikrų aktorių pasikeitimų. Štai aktorė Bailey Bass, pirmajame sezone vaidinusią Klaudiją, nusprendė nebetęsti šio projekto ir ją pakeitė Delainey Hayles. Man asmeniškai, Klaudija mažiausiai patinkantis personažas, ji tokia erzinanti ir kvaila, kad tiesiog vis laukdavau, kada ją nustos rodyti. Visgi šiame seriale, regis, atrodo, kad visi vampyrai arba gėjai, arba lesbietės, viskas taip utriruota pagal LGBTQ siužetines charakteristikas, kad kartais atrodo, jog šioji istorija išskirtinai apie vampyrų LGBTQ pasaulį. Aišku, tai savaime nėra blogai. Pirmajame sezone galbūt buvo daugiau Lestato ir Luiso homoerotikos, sekso scenų, šiame visas seksualumas labiau prislopęs ir pasineriama į intrigas, bandoma plėtoti Luiso, Lestato ir Armando dvasinį pavydo ir prieraišumo istorijų melodramą, kas, aišku, neblogai pavyksta.

 

Matau, kad „Interviu su vampyru“ numatomas dar ir trečiajam sezonui. Tai gan įdomu, nes tas, kas buvo šiuose dvejuose sezonuose – viskas išnaudota ir išsekę. Tačiau iš paskutiniųjų serijos užuomazgų galima spręsti, kad serialas gali pasisukti visiškai netikėtomis linkmėmis ir kitame sezone atsirasti didesnis krūvis Lestato personažui, apie kurį Anne Rice buvo parašiusi storą atskirą knygą. Kol kas serialo kūrėjai leidžia sau labai laisvai kurti, interpretuoti ir kryžminti vampyrų kronikos palikimo medžiagą su fiktyviai infiltruotais siužetiniais motyvais. Manau, kad trečiajame sezone to bus dar daugiau, o, kaip žinia, autoriai mėgsta prikelti seniai mirusius veikėjus ir juos parodyti visai kitokioje žmogiškųjų vertybių šviesoje, kaip nutiko šiame sezone su Lesatu ir Luisu. Apsigalvojau, lauksiu ir trečiojo sezono.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Lokas" / "Locke"

 Sveiki, skaitytojai,

Žinote tuos įtemptus filmus, kur per visą juostą mažoje uždaroje patalpoje veikia viso labo tik vienas aktorius. Tokie filmai sukelia įspūdį, kad filmas nepaprastai geras, o aktorius „superinis“? Teko matyti ne vieną tokį filmą, vienas iš tokių „Palaidotas gyvas“, kai vyrukas iš kapo duobės stengiasi su išsikraunančiu telefonu prisišaukti pagalbos, bet nežino, kur jis yra – situacija be išeities. Kur kas šiek tiek lengviau yra filme „Lokas“ (angl. Locke) (2013), kuriame veikėjas vardu Ivanas Lokas visą filmą važiuoja keliu pas gimdančią meilužę. Priešingai nei „Palaidotas gyvas“ herojus, Lokas turi pasirinkimą, bent jau mums atrodo, kad turi, nors juk nepasiginčysi su įsivaizduojamu tėvo vaiduokliu ant galinės automobilio sėdynės.

Iš tikrųjų, herojui, važiuojant į ligoninę, rūpi tik viena: nepasielgti taip, kaip kadaise pasielgė jo tėvas, palikdamas jį augti vieną. Tai savotiškas savo tėvo kaltės atpirkimo poelgis, tačiau jis sugriauna visą dabartinį gyvenimą – per pusantros valandos galutinai pašlyja idiliška santuoka, netenkamas nuostabus darbas, vaikai nebetiki tėvu... Viskas vyksta nesibaigiančiais ir trūkinėjančiais telefoniniais pokalbiais, kur trim frontais bandoma sulaikyti tyžtantį gyvenimą. Kartais net pikta ant personažo, kad jis per vieną valandą taip viską sumovė, juk galėjo daryti viską pavieniui, tačiau tada būtų jau nebeįdomu. Scenarijus tiesiog labai geras, dialogai, problemų sprendimai ir tuose sprendimuose išryškėjantys charakterių niuansai.

Aš Jums sakau, aktorius Tom Hardy yra kažkas nerealaus. Kiek tik bežiūriu su juo filmų, tiek vis pradedu aikčioti, kaip šita raumenų masė sugeba tiksliai vyriškai išreikšti emocijas. Visgi tai yra talentas ir man belieka tik nuleisti galvą ir pasakyti, kad šis vyrukas savo vaidyba „perspjauna“ visų mėgstamą, o mano akimis, šiek tiek statišką Ryan Gosling‘ą.

Žinoma, kai kam filmas gali pasirodyti šiek tiek statiškas, neįdomus dėl personažų stokos, klaustrofobiškumo, uždaras ir niūrus. Tame, žinoma, yra tiesos, bet kinomano akis, manau, neturėtų išvengti šio filmo, nes jame yra viskas, ko reikia geram filmui: vaidyba, scenarijus, kameros judesys, vidinė emocinė įtampa ir režisūra.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.1 

Jūsų Maištinga Siela