Filmas: "Karo ponis" / "War Pony"

 Sveiki, skaitytojai,

Dar vienas šviežias šių metų Kino pavasario filmas „Karo ponis“ (angl. War Pony) (2022), kurį režisavo Riley Keough ir Gina Gammell – dvi režisierės ir aktorės, įkūrusios privačią kino kampaniją. Tai debiutinis jų darbas, kuris, sakyčiau, toli nuo Holivudo ir šiemet Kino pavasaryje (bent jau man pasirodė) menkai aptarinėjamas darbas, tačiau vertas dėmesio.

Istorija pasakoja apie indėnų rezervacijos teritorijoje gyvenančius žmones. Dėmesys skiriamas 23 metų vaikinui ir iš tėvo narkotikus vagiančiam berniukui. Filmas „šakojasi“ į dvi istorijas, kurioms lemta bendroje kaimynystėje susikirsti. Nuo pat pirmųjų kadrų režisierės mus panardina į tirštai svetimą, bet kartu egzotiškai kultūrinį kontekstą, kuriame galioja visiškai kitokios vertybės. Ten žmonės gyvena savitais įstatymais, todėl natūralu, kad 23 metų vyrukas, kuriam iš esmės trūksta civilizuotos brandos, stengiasi išsilaikyti, nors pats jau turi du sūnus nuo skirtingų moterų. Brutali muzika, viską parduoti besistengiantys rezervacijos žmonės neatrodo nei amoralūs, nei kokie nusikaltėliai, jiems tokia kultūra natūrali terpė, kaip ir dešimties pradėti rūkyti, o trylikos šniokšti narkotikus ir stumdyti dolerius.

Visgi filmo uždavinys nėra parodyti, kaip baisu gyventi rezervacijoje, nesistengia supriešinti invazinės kapitalistinės kultūros poveikio, naikinant senąsias indėniškas tradicijas ir kultūrą, nors šiame filme būtent toji kultūra sušmėžuoja kaip gydančioji ir saugančioji nuo į kapitalizmą, narkotikus, brutalų gyvenimą įklimpusius veikėjus. Nepaisant filmo dinamikos, juokingų ir netgi absurdiškų bandymų prasigyventi veisiant pudelius ar vežant prostitutes į rezervacijos teritoriją, manding, tos pačios problemos, kurios kamuoja pagrindinius veikėjus, kamuoja ir europiečius, ir azijiečius, ir visus kitus. Filmas po savo raiška ir autentika visgi labai universalus. Vaiko, netekusio tėvo potrauminė kelionė į paauglio pasaulį atskleidžia mums meilės ir bendruomeniškumo poreikį. Filme daug nesaugumo, kuris atrodo, kaip beprotybė, tačiau čia nėra jokių tarnybų ar vakarietiškoje civilizacijoje įsteigtų institucinių tarnybų, kurios apsaugotų veikėjus nuo jų klystkelių, tik bendražmogiškas supratimas ir šeiminė atsvara norui pralobti ir pamatyti bei patirti geresnį gyvenimą, nei siūlo rezervacinis getas.

Filme magiško realizmo fokusu pasirodo simbolinis laukinis buivolas (jakas?), kuris vietoj Jėzaus Kristaus labiau rezonuoja indėniškos kultūros sąmonės rudimentus jau gerokai nuo tradicijų nutolusiems veikėjams, kurie jaučia, kad visgi po kasdienybės stresinėmis situacijomis vagiliaujant, pilstant benziną, nelegaliai pardavinėjant vogtą turtą yra paslėptas žmogaus prigimtinis tyrumas, todėl norit to, ar nenorit, žiūrovas savaime išteisina visus veikėjus be jokio teismo. Labai geras filmas.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Velnias visada šalia" / "The Devil All the Time"

Sveiki,

 

Pamaniau, kad laikas man pažiūrėti režisieriaus Antonio Campos filmą „Christine“ (2016), po to, kai pažiūrėjau jo patį naujausią darbą „Velnias visada šalia“ (angl. The Devil All the Time) (2020), kuriame nusifilmavo itin ryškios šių dienų Holivudo žvaigždės, pavyzdžiui, Mia Wasikowska ir Robert Pattinson. Filmas pastatytas pagal Donal Ray Pollock tuo pačiu pavadinimu romaną.

 

Istorija pasakoja kelių veikėjų susipynusius likimus po Antrojo pasaulinio karo ir apima kelis dešimtmečius, kol JAV vėl įsivelia į karą su Vietnamu. Dviejų karų įrėminta JAV kasdienybėje svarbiausiu mažų miestelėnu vilties šaltiniu tampa protestantų bažnyčia. Čia, kaip įprasta Amerikoje, išvysite ne vieną aistringą religinę ir smegenis plaunančią kalbą. Atrodo, kad vietiniai gyventojai lyg ir supranta pastorių dvylipumą ir sekmadieninius cirkus, tačiau vis tiek pasiduoda viešiems padlaižiavimams. Religiniu būdu auklėtas Antrojo pasaulinio karo veteranas Vilardas, išgyvenęs tikrą pragarą kare su japonais, vėl atsiverčia į religiją ir tampa aršiu ir grubiu religiniu fanatiku, verčiančiu savo sūnų irgi melstis. Šalia šios istorijos rutuliojasi ir kelios gretutinės – kekše dirbanti policijos pareigūno sesuo ieško laimės, tačiau susideda su serijiniu žudiku; už pastoriaus išteka religinga skaistuolė, tačiau ją netrukus miške kai kas nužudys... Visoms šioms istorijoms lemta vieną kitą papildyti, prasitęsti naujose veikėjų kartose kaip paskui žmoniją slenkantis atsikartojančio blogio šešėlio metafora.

 

Ten, kur religinis fanatizmas, būtinai slypės velnias. Tai lyg religinis šleifas besitęsiantis nuo pačių Kristaus laikų, nes ilgus šimtmečius religija buvo naudojama kaip valdžios forma. Tikriausiai ne vienas sutiks, kad Vatikanas yra ištisa velnio pragaro duobė, tačiau nereikia net konspiracinių teorijų, kad aklai patikėtume šio filmo detalėmis apie maniakus ir pedofilus pastorius, kurie per religijos uždangą paprastiems nusivylusiems, karų ir prietarų iškamuotiems žmonėms įdiegtų nuodėmės blogį. Akivaizdu, kad priartėjimas prie Dievo panašus kaip Salemo laikais, o Kristaus įvaizdžiu lengva manipuliuoti idėjiškai pavergtas sielas, todėl kartais atrodo, kad veikėjai yra tipiniai, iliustruojantys religijos praplautų smegenų zombius, kuriems lemta tiesiog susinaikinti patiems arba tapti aukomis. Pati istorijos kompozicija man patiko, ji daugiasiužetė, nors ir turi to banalokai hiperbolizuoto holivudinio trilerio atspalvio, pavyzdžiui, pornografines nuotraukas daranti kvaištelėjusi serijinių žudikų porelė koreliuojasi su egzaltuotai herojiškais Bonės ir Klaido įvaizdžiais.

 

Filme išlaikoma atmosfera, tačiau ties abejotina riba, jog viskas šiek tiek dirbtina, pavyzdžiui, policininkas aptinka sesers darytą pornografinę nuotrauką ir įsideda į kišenę, o toji nuotrauka būtinai suvaidins kokį nors lemiamą sprendimą. Ta prasme, filme detalės veikia literatūriniais atpažįstamais štampais ir tai stiprumo, dievaži, istorijai neprideda. Visgi visuminis vaizdas ir apraizgytas istorijų mazgas perteiktas gana plačiai. Po seanso galima susikomplektuoti ne vieną Biblijos mintį, kitaip sakant, pamokymą. Įdomūs žymių aktorių amplua ir siužetai, lėtoka įvykių eiga. Manau, ne vienam žiūrovui filmas patiks, nors jis toli gražu nėra originalus, tačiau kartais netgi holivudiniais siužetiniais trilerių vingiais galima sukalti neprastą istoriją.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Namelis" / "The Lodge"

Sveiki,

Kai paskutinį kart su šeima žiūrėjau vokiečių kūrėjų S. Fiala ir V. Franz režisuotą siaubo trilerį „Labanakt, mamyte!“ (2014), buvau išvadintas iškrypėliu ir nesveiku. Lyg būčiau žinojęs, kokį sadistinį filmą apie dvynukus aš žiūrėsiu! Niekas nėra apsaugotas nuo turinio, netgi jeigu filmą renkamės iš siaubo filmų kategorijos. Kartais net toks gali būti per aštrus, kažką giliai pasąmonėje priminti ir iškelti, todėl tokius filmus, kurie paveikia, ir mėgstu! Ir tas „Labanakt, mamyte!“, mano akimis, buvo tikrai neblogas siaubo trileris. Šįkart režisieriai dirbo su anglakalbiais aktoriais, tad ir vėl šeimos narius, neperspėjęs apie filmo buvusius režisierius, pakviečiau žiūrėti. Siaubo filmas visada tas žanras, kurį namuose be kompromisų gali žiūrėti visi (jeigu nėra mažų vaikų).

Naujausias kūrėjų darbas vadinasi „Namelis“ (angl. The Lodge) (2019), kuris pasakoja apie keistą šeimą, kurioje nusižudo moteris, o jos vietą užima buvusi itin fanatiškos sektos narė Greisė, kažkada per žudynes išgyvenusi vienui viena ir dabar „sėdi ant piliulių“, kad palaikytų sveiką protą. Vaikai, nekęsdami naujosios Greisės, kaip galėdami parodo, kad jos labai nemėgsta ir džiaugiasi kiekvienu Greisės susimovimu. Tėvas irgi „geras“, palieka per pūgą atokioje dykynėje Greisę su savo vaikais, nė nepasimatavęs santykių temperatūros – tai netgi sakyčiau labai didelė neatsakingo tėvo klaida arba logiška spraga scenarijuje. Žodžiu, pasilikusi su vaikais Greisė ima prisiminti savo jaunas dieneles, kada tikrai nebuvo labai mylima ir popinama, priešingai nei jo simpatijos vaikučiai...

Žodžiu, filme viskas toliau pagal atmosferą. Atokioje užpustytoje trobelėje vyksta mistiniai aštrūs trilerio verti dalykai. Čia kaip ir išprotėjęs „Švytėjimas“ (1980), tik ne taip prabangiai nufilmuotas. Visgi filmo scenarijus toli gražu nėra prasčiausias, įvykis seka įvykį ir žiūrovui pamažu išties darosi įdomu: o kaip čia yra iš tikrųjų? Užskaičiau keletą komentarų, kad filmas įtraukiantis ir nenuspėjamas. Kad įtraukiantis – vidutiniškai, o kad nenuspėjamas, manau, po „Labanakt, mamyte!“, kitaip pas režisierius filmas ir negalėjo susiklostyti, todėl turint net kelias tikrovės versijas, vienu ar antru bandymu neprašausite nuspėdami, kuo viskas baigsis.

Prisipažinsiu, kad galbūt „Labanakt, mamyte“ buvo truputį stipresnis filmas, kuris ne toks nuspėjamas, kur kas labiau europietiško stiliaus, o šitas labiau supanašėjęs su tais filmais, kuriuose vaizduojami sniegu užvaryti atokūs nameliai, kur ir taip aišku, kad nieko gero nelauk ir pavojus tyko kiekviename žingsnyje. Žinoma, „Namelis“ pramoginio siaubo filmo kūrinys, kuriam jau pristinga savitumo, originalumo, tačiau, Dievas mato, tarp visų tų filmų, kurių IMDb reitingas nesiekia net 5, yra visai padoriai pažiūrimas su nuolat dėl rimtesnio kino bambančiais ir negalinčiais žiūrėti namiškiais.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb:6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Namas, kurį pastatė Džekas" / "The House That Jack Built"

Sveiki,

Teko laukti ne taip ir trumpai naujojo Lars von Trier filmo „Namas, kurį pastatė Džekas“ (angl. The House That Jack Built) (2018). Po dviejų dalių „Nimfomanės“ šiam filmui ruoštasi beveik penkerius metus ir, kaip dažniausiai nutinka su Tiero filmais, jis pasitiktas itin kontraversiškai – vieni jį peikia, kiti jį giria, kai kurie tiesiog negali žiūrėti. Man, kaip kinomanui, visada Triero filmai išlieka atmintyje kaip provokuojančios juostos, kurios gan žiaurios, bet po jais galima įžvelgti intelektualių prasmių paralelių, taip nutiko ir su „Namas, kurį pastatė Džekas“.

Filmas pasakoja apie šių dienų Džeką skerdiką, kuris vieną po kitą žudo žmones. Daugybę psichopatinių niuansų režisierius sudeda į jo charakterių kūrimą, praktiškai, visas klišines šios ligos (iškrypimo?) simptomus, tačiau priešingai nei kituose filmuose, šiam Džekui skersti žmones labai sekasi, turint galvoje jo gana atokią geografinę padėtį, jis tikras laimės kūdikis. Šiame pustrečios valandos pasakojime atskleidžiamos priežastys, psichopato mąstymo ir elgsenos ypatumai, o visa tai bandoma suvesti su tam tikra meno istorijos (dailės ir architektūros) apmąstymo filosofija apie žmogaus gyvenimo laikinumą. Lars von Trier, vargu, ar kada jau pasikeis – jam svarbu išlaikyti kadruose įtampą, dėl ko aš jį labai ir mėgstu, tačiau išlaikyti įtampą be provokacijų nepavyksta. Šiame filme psichopatas yra tarsi beprotis vilkas, žaidžiantis su savo aukomis avelėmis – be įžangų režisierius iš scenos į sceną neria tiesiai prie veiksmo, o tarp scenų daro pasakotojo filosofiškas užsklandėles, kurios neteisina, tačiau bando „praturtinti“ psichopato vidinį pasaulį, tačiau kas iš tų intelektualių civilizacijos žinių, jeigu žmogiškumo ir sielos nebelieka? Visos scenos daugiau ar mažiau intriguoja, jaudina, tačiau filmo pabaiga... Kaip čia prisiminiau to paties režisieriaus „Antikristą“ – veda tiesiai kaip Dantė Vergilijų į pragaro gelmes. Neišvengiama apokalipsinių misterinių vaizdinių ir simbolikos.

Iš esmės visas filmas yra ilga egzaltuota psichinė Džeko kelionė į jo žmogiškumo susinaikinimą ir jokios intelektualios sąsajos, pasiteisinimai apie meną, troškimą iš lavonų pastatyti namą, nepateisins jo senkančio žmogiškumo, o kartu ir gyvybiškumo energijos. Nereiktų filme esančio smurto vertinti tiesiogiai, galiausiai scenos sustatytos architektoniškai ir veda į vieno žmogaus gyvenimišką pragarą, nors ir nėra lengva žiūrėti, kaip Džekas vieną po kito be jokios empatijos žudo kvailas moteris, kurios prisileidžia serijinį žudiką. Man misterinė filmo pabaiga labai nepatiko ir prarado bet kokią realybės ribą, tačiau, manau, ji visoje toje žudynių istorijoje uždeda patį teisingiausią akcentą, kitaip visas filmas su begale smurtinių scenų tiesiog prarastų absoliučią prasmę ir atrodytų, kad režisierius tiesiog kuria sadistinį filmą pasitenkinti tokiems pat sadistams vojaristams žiūrovams.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb:7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Amerikos mylimoji" / "American Honey"

Sveiki,

Kažkada taip nepamatytas Kino pavasaryje filmas „Amerikos mylimoji“ (angl. American Honey) (2016) vakar tapo smagiu kino atradimu. Britų režisierės Andrea Arnold filmą „Akvariumas“ (2009) teko jau matyti ir jis tikrai buvo sukėlęs nevienareikšmiškų emocijų, tad to maždaug tikėjausi ir iš „Amerikos mylimosios“.

Istorija pasakoja apie šiuolaikinės amerikiečių jaunuolių, atsidūrusių socialiniame skurde, istorija. Laisvai samdoma bohemiška chunta keliauja iš miesto į miestą ir pardavinėja žurnalus. Įsivedę savas taisykles šioji kompanija labiau panaši į keliaujančią komuną, savotišką hipių ir bitninkų kartos pratęsimą ir jos centre atsiduria namus palikusi aštuoniolikmetį Star. Beveik trijų valandų juostoje nuo pat pradžių užkabina pirmieji kadrai – iš konteinerio traukiamas pašvinkęs maistas ir iki pat pabaigos, kai Star pasineria į savotiškus apsivalymo vandenis. Atrodo, kad socialinė aplinka būtų toji istorijos dalis, kuri atrodytų įdomiausia, tačiau ne ką prasčiau režisierė papasakojo ir meilės istoriją, kuri kiek naivi kaip ir patys aštuoniolikmečiai, papasakota ir bandančio ir mėginančio savo laimę patirti jauno žmogaus brendimo istorija.

Iš tikrųjų filmas pilnas apgaulingos laisvės. Atsidūrusi po Kristel padu, jaunoji klajūnė turi įvykdyti dienos normatyvą, tačiau ji pasirengusi daug ką iškęsti, kad liktų šalia mylimojo. Visgi žiūrint filmą smagiausia yra tai, kad laukinukei Star amžinai sekasi, nes atrodo, kad ji tuoj nusiris, atsitiks kažkas blogo, tuoj ja pasinaudos, išprievartaus ir režisierė parodys eilinę dramą su eiliniu pamokslu: štai kas nutinka mergaitei, kuri negavo tėvų meilės ir pabėgo iš namų. Tačiau Star visada sekasi tarsi jos vardas pateisintų jos likimą. Balansavimas ties pavojingomis socialinėmis briaunomis Star paverčia augančia ir nuolat stiprėjančia, daug apie gyvenimą suprantančia mergina.

Išties puiki režisūra ir gal man patiko kur kas labiau nei „Akvariumas“, didžiulės pagyros debiutuojančiai jaunai aktorei Sasha Lane, kuri jautriai ir jusliai perteikė Star vaidmenį, smagu matyti ir kitą priklydusį ir jau iškilusį aktorių Shia LeBeouf, kuris gal ir nežibėjo taip kaip Star vaidmens atlikėja, ir visai suprantama, nes filmas juk sufokusuotas į Star kelionę ne tik fiziniame pasaulyje, bet ir jos vidiniame pasaulyje. Išties dėmesio verta juosta.

Mano vertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tai pasirodo naktį" / "It Comes at Night"

Sveiki,

Mistinis siaubo filmas „Tai pasirodo naktį“ (angl. It Comes at Night) (2017) tikriausiai užpildo tą siaubo filmų nišą, dėl kurio verta diskutuoti. Kino kritikai nepagailėjo gerų žodžių šiai juostai, tačiau daugelis jau spėjo ir nusivilti...

Istorija pasakoja apie keistus apokaliptinius laikus – priežasčių nė nereikia įvardyti, nes svarbiausia čia yra trileris ir kova už išgyvenimą. Šeima glaudžiasi nuošaliame miško namelyje, į kurį priglaudžia dar vieną šeimą, kuriai ima primesti namų taisykles, tačiau naujieji gyventojai nelabai nori taikiai gyventi... Kad ir kaip „įtikinamai“ norėta perteikti natūralistinį pasaulėlį, visgi režisierius praslydo, praslydo ir pats scenarijus. Filmas absoliučiai nuobodokas – charakteriai vienplaniai, jau matyti kituose po akaliptiniuose filmuose ir serialuose, kai žmonės elgiasi ir trankosi pagal vieną ir tą patį braižą. Siutina veikėjų nespėjama psichologija, jų stereotipinį negyva bendravimo maniera, kad net pikta darosi ir ant tų kino kritikų, kurie taip gerai įvertino šią juostą.

Kur šio filmo nesėkmė? Prastas scenarijus, jau matyti braižai, charakterių tipažai, jau žinomi ir klišėmis tapę atseit bauginanti raiška – nė velnio, po pusvalandžio seanso, kur ir buvo stipresnė filmo pusė – tamsa, nežinomybė ir t. t. toliau žiūrovas lieka vis labiau ir labiau nuviliamas, nes belieka tik numatyti veikėjų veiksmus – o tai tikrai nėra sunku. Manau, filmą norėjo padayti pernelyg literatūrišką, trūksta gylio, atotrūkio nuo pramoginio kino tipažo ir apskritai šio filmo nerekomenduočiau, nes reikia pasakyti tiesiai šviesiai – nuobodu.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela