Filmas: "Apsėstoji" / "The Devil's Bath" / "Des Teufels Bad"

 

Sveiki, kino žmonės!

 

Mėgstu siaubo folklorą vaizduojantį kiną. Manau, po itin sėkmingo ir novatoriško „Saulės kulto“, kuris daug kam pakeitė požiūrį į siaubo kino žanrą, sudomino ir priartino prie šiek tiek kitokio siaubo kino žanro, ne vien diktuojamų japonų ar holivudinių variantų, neretai sukurtų atsikartojančiomis klišėmis. Prisipažinsiu, kad nemažai tikėjausi iš filmo „Apsėstoji“ (angl. The Devil‘s Bath) (2024), kurį režisavo austrų kūrėjų duetas – Veronika Franz ir Severin Fiala. Filmas iš tikrųjų paremtas išlikusiais istoriniais archyvais apie psichologinės įtampos nualintas moteris, kurios negalėdamos nusižudyti (pagal krikščioniškąją tradiciją, tai viena sunkiausių nuodėmių, dėl kurių – tiesiai į pragarą), jos nužudydavo savo vaikus ir pačios pasiduodavo, kad joms būtų įvykdyta mirties bausmė. Savotiškai kaip ir apgauni dieviškąją sistemą, ar ne?

 

Filmo centre – labai religinga jauna moteris Agnieška, gyvenantis slogioje ir emociškai šaltoje aplinkoje XVIII amžiaus Austrijos kaime. Po vedybų ji uždaro save namų ruošos rutinoje, susiduria su griežtais visuomenės bei bažnyčios dogmų varžymais ir palengva paskęsta gilioje depresijoje. Agnieška labai nori susilaukti kūdikio, tačiau jos vyras nenori su ja intymių santykių, tad besistengdama ji išties perlenkia lazdą. Iš pradžių bando užkalbėti vedybinį guolį, pakišdama lavono pirštą, murma užkalbėjimus, bet niekas nepadeda. Aplinkinių spaudimas turėti vaikelį toks didelis, kad Agnieška iš esmės daugiau nieko nebegali galvoti, tik apie tai, kaip būti motina... Šiaip esu pavargęs nuo kino apie liguistiškus motinystės instinktus. Šioji tema tiek nusibodusi, kad net pradedu purtytis kaskart, kai dar viena siaubo kino personažė dėl vaiko padarytų pačius baisiausius nusikaltimus. Holivudas tiesiog maudosi šia hiperbolizuota kliše, kuri siaubo kine obsesyvias motinas paverčia serijinėmis žudikėmis. Panašiai ir šiame filme.

 

Nepaisant to, kad filme panaudota daug istorinės medžiagos ir to, kad jis sukurtas pagal europietiško kino tradiciją, visgi veikėjų veikimo principai ir motyvai tokie patys kaip ir prastuose Holivudo kino filmuose. Iš proto einančios ir depresija sergančios Agnieškos gyvenimo pabaigą nesunku įspėti praėjus 20 minučių nuo filmo pradžios. Filmas toks atmosferiškai slogus ir niūrus, kad reiktų pasiruošti į „purvo ir skurdo poetikai“. Iš vienos pusės tai šio filmo privalumas, nes scenografija ir atmosferinė įtaiga stipri. Pamačiau ir visiškai keistų, retų folklorinių siaubo elementų, susijusių su prietarais ir raganavimu. Kaimiečiai tokie tikintys, klūpo savo darbuose kaip musulmonai sugaudus parapijos varpams, bet tuo pačiu pagoniškai pernelyg nesislėpdami raganauja, pajusto numirėlės pirštus ir nešasi į namus savo kerėjimams.

 

Toks dviprasmybės ir krikščioniškos veidmainystės pavyzdys neatsitiktinis, tai pagoniškojo ir krikščioniškojo pasaulio sandūros elementai, kurie vienu metu atrodo ir egzotiški, ir labai šlykščiai žiaurūs. Kita vertus, veikėjai labai pamaldūs, paklusnūs, tačiau nesivadovauja Kristaus mokymu ir dažnai bendruomeniškumo nėra, tik jo imitacija, tad kaip čia gali būti tikra toji Bažnyčia? Tokia skūpai kalvinistiška ir pagrįsta baime. Filmas lėtas, depresyvus, keliantis vietomis nuobodulį, tačiau reiktų į jį žiūrėti iš istorinės perspektyvos su filosofiniu dėmeniu. Labai patiko tik filmo pabaiga, kuri tokia makabriška: per egzekuciją vietos tamsuomenė šoka ir dūksta kaip per Užgavėnes (beveik kaip filme „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“, tik šįkart ekstazę teikiantis afrodiziakas – mirtis ir kraujas), nes įvyko mirties ceremonija, o vietiniai geria ką tik buvusio gyvo žmogaus kraujo juką. Šių dienų akimis tikras įteisintas beprotnamis. Triumfuoja prisitaikėliai, vyrai ir teismus bei Bažnyčią valdantys išrinktieji. Medžiaga siaubui tinkama, tačiau pagrindinė veikėja pernelyg nuspėjama ir atsikartojanti. Filmas galėjo labiau susitelkti ne individą, o į kolektyvines patologijas, kurios filmą būtų tikrai „išsviedę į kosmosą“.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 6.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Namelis" / "The Lodge"

Sveiki,

Kai paskutinį kart su šeima žiūrėjau vokiečių kūrėjų S. Fiala ir V. Franz režisuotą siaubo trilerį „Labanakt, mamyte!“ (2014), buvau išvadintas iškrypėliu ir nesveiku. Lyg būčiau žinojęs, kokį sadistinį filmą apie dvynukus aš žiūrėsiu! Niekas nėra apsaugotas nuo turinio, netgi jeigu filmą renkamės iš siaubo filmų kategorijos. Kartais net toks gali būti per aštrus, kažką giliai pasąmonėje priminti ir iškelti, todėl tokius filmus, kurie paveikia, ir mėgstu! Ir tas „Labanakt, mamyte!“, mano akimis, buvo tikrai neblogas siaubo trileris. Šįkart režisieriai dirbo su anglakalbiais aktoriais, tad ir vėl šeimos narius, neperspėjęs apie filmo buvusius režisierius, pakviečiau žiūrėti. Siaubo filmas visada tas žanras, kurį namuose be kompromisų gali žiūrėti visi (jeigu nėra mažų vaikų).

Naujausias kūrėjų darbas vadinasi „Namelis“ (angl. The Lodge) (2019), kuris pasakoja apie keistą šeimą, kurioje nusižudo moteris, o jos vietą užima buvusi itin fanatiškos sektos narė Greisė, kažkada per žudynes išgyvenusi vienui viena ir dabar „sėdi ant piliulių“, kad palaikytų sveiką protą. Vaikai, nekęsdami naujosios Greisės, kaip galėdami parodo, kad jos labai nemėgsta ir džiaugiasi kiekvienu Greisės susimovimu. Tėvas irgi „geras“, palieka per pūgą atokioje dykynėje Greisę su savo vaikais, nė nepasimatavęs santykių temperatūros – tai netgi sakyčiau labai didelė neatsakingo tėvo klaida arba logiška spraga scenarijuje. Žodžiu, pasilikusi su vaikais Greisė ima prisiminti savo jaunas dieneles, kada tikrai nebuvo labai mylima ir popinama, priešingai nei jo simpatijos vaikučiai...

Žodžiu, filme viskas toliau pagal atmosferą. Atokioje užpustytoje trobelėje vyksta mistiniai aštrūs trilerio verti dalykai. Čia kaip ir išprotėjęs „Švytėjimas“ (1980), tik ne taip prabangiai nufilmuotas. Visgi filmo scenarijus toli gražu nėra prasčiausias, įvykis seka įvykį ir žiūrovui pamažu išties darosi įdomu: o kaip čia yra iš tikrųjų? Užskaičiau keletą komentarų, kad filmas įtraukiantis ir nenuspėjamas. Kad įtraukiantis – vidutiniškai, o kad nenuspėjamas, manau, po „Labanakt, mamyte!“, kitaip pas režisierius filmas ir negalėjo susiklostyti, todėl turint net kelias tikrovės versijas, vienu ar antru bandymu neprašausite nuspėdami, kuo viskas baigsis.

Prisipažinsiu, kad galbūt „Labanakt, mamyte“ buvo truputį stipresnis filmas, kuris ne toks nuspėjamas, kur kas labiau europietiško stiliaus, o šitas labiau supanašėjęs su tais filmais, kuriuose vaizduojami sniegu užvaryti atokūs nameliai, kur ir taip aišku, kad nieko gero nelauk ir pavojus tyko kiekviename žingsnyje. Žinoma, „Namelis“ pramoginio siaubo filmo kūrinys, kuriam jau pristinga savitumo, originalumo, tačiau, Dievas mato, tarp visų tų filmų, kurių IMDb reitingas nesiekia net 5, yra visai padoriai pažiūrimas su nuolat dėl rimtesnio kino bambančiais ir negalinčiais žiūrėti namiškiais.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb:6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Labanakt, mamyte!" / "Ich seh Ich seh" / "Goodnight Mommy"

Sveiki,

Kažkada Kino pavasario festivalyje rodytas siaubo drama „Labanakt, mamyte!“ (vokieč. Ich seh ich seh) (2014) kažkaip nesulaukė itin didelio atgarsio ir nebuvo niekur įtrauktas į būtinų pamatyti kino juostų sąrašus. Na, europiečiai išsiskiria savitu siaubo stiliumi, nors šio žanro daug ir nesukuria, tačiau prieš kelerius metus rodytas prancūzų filmas „Šviežiena“ kažkaip įsiminė savo originaliu scenarijumi ir pateiktimi. O ko tikėtis iš šio austrų kino?

Minimalistiniame filme viso labo vos trys pagrindiniai veikėjai – motina po plastinių operacijų ir du jos vaikai dvynukai Lukas ir Elijas (aktorių berniukų vardai sutampa), kurie dienų dienas slampinėja iš kampo į kampą ir stengiasi nesipainioti dirgliai reabilitaciją patiriančiai motinai. Berniukai įsikala sau į galvą, jog jų motina nebėra jų motina, tą lyg ir patvirtintų atrasta mamos fotografija su dvyne seserimi... Iš tikrųjų pirmasis pusvalandis ganėtinai niūrus nuteikiantis ir sunkiai, bent mane, įtraukė, vėliau viskas perauga į iracionalių būsenų ir įvykių pasakojimą, primenantį kažkiek graikų juostą „Iltinis dantis“. Tie gamtos peizažai, skurdūs simboliai, jog kažkas tuoj įvyks ar nutiks iš esmės manęs netenkino. Kur kas gamtos simbolių meistro Tarkovskio, mano akimis, niekas nepralenks, todėl utopiškos vaikystės peizaže, aišku, kyla nerimas, jog čia kažkas ne taip, bet dvelkia šiokiu tokiu vilkinimu...

Ir režisieriai pasistengė, kad paskutinis šio filmo pusvalandis būtų lyg atpirkimas – berniukai sadistai pasireiškia savo žvėriška prigimtimi. Nors neatskleisiu visų siužetinių detalių, jeigu sumanysite visgi filmą žiūrėti, bus nebeįdomu, tačiau vis galvojau, ką režisieriai tomis sadistinėmis „apeigomis“, jeigu taip galima išsireikšti, norėjo pasakyti? Ar tiek užtenka, kam motinos meilės trūkumas gali pakurstyti savo vaiko demonišką prigimtį, totalų nejautrumą, nors santykiai prieš operaciją buvo geri? Galima diskutuoti apie tam tikras logines spragas ir kraštutinumus, tačiau galiu pasakyti, kad mano šeimyna, žiūrėdama „Pjūklą“, kramsnojo traškučius, o žiūrėdami „Labanakt, mamyte!“ išbėgo į kitą kambarį ir išvadino mane nesveiku už parinktą filmą. Visgi poveikis buvo stiprus, tik kiek po to poveikio slypi pačios idėjos refleksijos, manau, kiekvienas žiūrovas pasidarys ją pats, jeigu reikės. Visgi vaiko rankoje ginklas tampa nervus paralyžiuojantis reikalas, o suaugusiojo įjungtas kruvinas benzininis pjūklas – eiline helovynine pramoga. Kartais manau, kad visi mes esame šiek tiek ... et... iškrypę.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siea