Filmas: "Namelis" / "The Lodge"

Sveiki,

Kai paskutinį kart su šeima žiūrėjau vokiečių kūrėjų S. Fiala ir V. Franz režisuotą siaubo trilerį „Labanakt, mamyte!“ (2014), buvau išvadintas iškrypėliu ir nesveiku. Lyg būčiau žinojęs, kokį sadistinį filmą apie dvynukus aš žiūrėsiu! Niekas nėra apsaugotas nuo turinio, netgi jeigu filmą renkamės iš siaubo filmų kategorijos. Kartais net toks gali būti per aštrus, kažką giliai pasąmonėje priminti ir iškelti, todėl tokius filmus, kurie paveikia, ir mėgstu! Ir tas „Labanakt, mamyte!“, mano akimis, buvo tikrai neblogas siaubo trileris. Šįkart režisieriai dirbo su anglakalbiais aktoriais, tad ir vėl šeimos narius, neperspėjęs apie filmo buvusius režisierius, pakviečiau žiūrėti. Siaubo filmas visada tas žanras, kurį namuose be kompromisų gali žiūrėti visi (jeigu nėra mažų vaikų).

Naujausias kūrėjų darbas vadinasi „Namelis“ (angl. The Lodge) (2019), kuris pasakoja apie keistą šeimą, kurioje nusižudo moteris, o jos vietą užima buvusi itin fanatiškos sektos narė Greisė, kažkada per žudynes išgyvenusi vienui viena ir dabar „sėdi ant piliulių“, kad palaikytų sveiką protą. Vaikai, nekęsdami naujosios Greisės, kaip galėdami parodo, kad jos labai nemėgsta ir džiaugiasi kiekvienu Greisės susimovimu. Tėvas irgi „geras“, palieka per pūgą atokioje dykynėje Greisę su savo vaikais, nė nepasimatavęs santykių temperatūros – tai netgi sakyčiau labai didelė neatsakingo tėvo klaida arba logiška spraga scenarijuje. Žodžiu, pasilikusi su vaikais Greisė ima prisiminti savo jaunas dieneles, kada tikrai nebuvo labai mylima ir popinama, priešingai nei jo simpatijos vaikučiai...

Žodžiu, filme viskas toliau pagal atmosferą. Atokioje užpustytoje trobelėje vyksta mistiniai aštrūs trilerio verti dalykai. Čia kaip ir išprotėjęs „Švytėjimas“ (1980), tik ne taip prabangiai nufilmuotas. Visgi filmo scenarijus toli gražu nėra prasčiausias, įvykis seka įvykį ir žiūrovui pamažu išties darosi įdomu: o kaip čia yra iš tikrųjų? Užskaičiau keletą komentarų, kad filmas įtraukiantis ir nenuspėjamas. Kad įtraukiantis – vidutiniškai, o kad nenuspėjamas, manau, po „Labanakt, mamyte!“, kitaip pas režisierius filmas ir negalėjo susiklostyti, todėl turint net kelias tikrovės versijas, vienu ar antru bandymu neprašausite nuspėdami, kuo viskas baigsis.

Prisipažinsiu, kad galbūt „Labanakt, mamyte“ buvo truputį stipresnis filmas, kuris ne toks nuspėjamas, kur kas labiau europietiško stiliaus, o šitas labiau supanašėjęs su tais filmais, kuriuose vaizduojami sniegu užvaryti atokūs nameliai, kur ir taip aišku, kad nieko gero nelauk ir pavojus tyko kiekviename žingsnyje. Žinoma, „Namelis“ pramoginio siaubo filmo kūrinys, kuriam jau pristinga savitumo, originalumo, tačiau, Dievas mato, tarp visų tų filmų, kurių IMDb reitingas nesiekia net 5, yra visai padoriai pažiūrimas su nuolat dėl rimtesnio kino bambančiais ir negalinčiais žiūrėti namiškiais.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb:6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Labanakt, mamyte!" / "Ich seh Ich seh" / "Goodnight Mommy"

Sveiki,

Kažkada Kino pavasario festivalyje rodytas siaubo drama „Labanakt, mamyte!“ (vokieč. Ich seh ich seh) (2014) kažkaip nesulaukė itin didelio atgarsio ir nebuvo niekur įtrauktas į būtinų pamatyti kino juostų sąrašus. Na, europiečiai išsiskiria savitu siaubo stiliumi, nors šio žanro daug ir nesukuria, tačiau prieš kelerius metus rodytas prancūzų filmas „Šviežiena“ kažkaip įsiminė savo originaliu scenarijumi ir pateiktimi. O ko tikėtis iš šio austrų kino?

Minimalistiniame filme viso labo vos trys pagrindiniai veikėjai – motina po plastinių operacijų ir du jos vaikai dvynukai Lukas ir Elijas (aktorių berniukų vardai sutampa), kurie dienų dienas slampinėja iš kampo į kampą ir stengiasi nesipainioti dirgliai reabilitaciją patiriančiai motinai. Berniukai įsikala sau į galvą, jog jų motina nebėra jų motina, tą lyg ir patvirtintų atrasta mamos fotografija su dvyne seserimi... Iš tikrųjų pirmasis pusvalandis ganėtinai niūrus nuteikiantis ir sunkiai, bent mane, įtraukė, vėliau viskas perauga į iracionalių būsenų ir įvykių pasakojimą, primenantį kažkiek graikų juostą „Iltinis dantis“. Tie gamtos peizažai, skurdūs simboliai, jog kažkas tuoj įvyks ar nutiks iš esmės manęs netenkino. Kur kas gamtos simbolių meistro Tarkovskio, mano akimis, niekas nepralenks, todėl utopiškos vaikystės peizaže, aišku, kyla nerimas, jog čia kažkas ne taip, bet dvelkia šiokiu tokiu vilkinimu...

Ir režisieriai pasistengė, kad paskutinis šio filmo pusvalandis būtų lyg atpirkimas – berniukai sadistai pasireiškia savo žvėriška prigimtimi. Nors neatskleisiu visų siužetinių detalių, jeigu sumanysite visgi filmą žiūrėti, bus nebeįdomu, tačiau vis galvojau, ką režisieriai tomis sadistinėmis „apeigomis“, jeigu taip galima išsireikšti, norėjo pasakyti? Ar tiek užtenka, kam motinos meilės trūkumas gali pakurstyti savo vaiko demonišką prigimtį, totalų nejautrumą, nors santykiai prieš operaciją buvo geri? Galima diskutuoti apie tam tikras logines spragas ir kraštutinumus, tačiau galiu pasakyti, kad mano šeimyna, žiūrėdama „Pjūklą“, kramsnojo traškučius, o žiūrėdami „Labanakt, mamyte!“ išbėgo į kitą kambarį ir išvadino mane nesveiku už parinktą filmą. Visgi poveikis buvo stiprus, tik kiek po to poveikio slypi pačios idėjos refleksijos, manau, kiekvienas žiūrovas pasidarys ją pats, jeigu reikės. Visgi vaiko rankoje ginklas tampa nervus paralyžiuojantis reikalas, o suaugusiojo įjungtas kruvinas benzininis pjūklas – eiline helovynine pramoga. Kartais manau, kad visi mes esame šiek tiek ... et... iškrypę.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siea