Filmas: "Apsėstoji" / "The Devil's Bath" / "Des Teufels Bad"

 

Sveiki, kino žmonės!

 

Mėgstu siaubo folklorą vaizduojantį kiną. Manau, po itin sėkmingo ir novatoriško „Saulės kulto“, kuris daug kam pakeitė požiūrį į siaubo kino žanrą, sudomino ir priartino prie šiek tiek kitokio siaubo kino žanro, ne vien diktuojamų japonų ar holivudinių variantų, neretai sukurtų atsikartojančiomis klišėmis. Prisipažinsiu, kad nemažai tikėjausi iš filmo „Apsėstoji“ (angl. The Devil‘s Bath) (2024), kurį režisavo austrų kūrėjų duetas – Veronika Franz ir Severin Fiala. Filmas iš tikrųjų paremtas išlikusiais istoriniais archyvais apie psichologinės įtampos nualintas moteris, kurios negalėdamos nusižudyti (pagal krikščioniškąją tradiciją, tai viena sunkiausių nuodėmių, dėl kurių – tiesiai į pragarą), jos nužudydavo savo vaikus ir pačios pasiduodavo, kad joms būtų įvykdyta mirties bausmė. Savotiškai kaip ir apgauni dieviškąją sistemą, ar ne?

 

Filmo centre – labai religinga jauna moteris Agnieška, gyvenantis slogioje ir emociškai šaltoje aplinkoje XVIII amžiaus Austrijos kaime. Po vedybų ji uždaro save namų ruošos rutinoje, susiduria su griežtais visuomenės bei bažnyčios dogmų varžymais ir palengva paskęsta gilioje depresijoje. Agnieška labai nori susilaukti kūdikio, tačiau jos vyras nenori su ja intymių santykių, tad besistengdama ji išties perlenkia lazdą. Iš pradžių bando užkalbėti vedybinį guolį, pakišdama lavono pirštą, murma užkalbėjimus, bet niekas nepadeda. Aplinkinių spaudimas turėti vaikelį toks didelis, kad Agnieška iš esmės daugiau nieko nebegali galvoti, tik apie tai, kaip būti motina... Šiaip esu pavargęs nuo kino apie liguistiškus motinystės instinktus. Šioji tema tiek nusibodusi, kad net pradedu purtytis kaskart, kai dar viena siaubo kino personažė dėl vaiko padarytų pačius baisiausius nusikaltimus. Holivudas tiesiog maudosi šia hiperbolizuota kliše, kuri siaubo kine obsesyvias motinas paverčia serijinėmis žudikėmis. Panašiai ir šiame filme.

 

Nepaisant to, kad filme panaudota daug istorinės medžiagos ir to, kad jis sukurtas pagal europietiško kino tradiciją, visgi veikėjų veikimo principai ir motyvai tokie patys kaip ir prastuose Holivudo kino filmuose. Iš proto einančios ir depresija sergančios Agnieškos gyvenimo pabaigą nesunku įspėti praėjus 20 minučių nuo filmo pradžios. Filmas toks atmosferiškai slogus ir niūrus, kad reiktų pasiruošti į „purvo ir skurdo poetikai“. Iš vienos pusės tai šio filmo privalumas, nes scenografija ir atmosferinė įtaiga stipri. Pamačiau ir visiškai keistų, retų folklorinių siaubo elementų, susijusių su prietarais ir raganavimu. Kaimiečiai tokie tikintys, klūpo savo darbuose kaip musulmonai sugaudus parapijos varpams, bet tuo pačiu pagoniškai pernelyg nesislėpdami raganauja, pajusto numirėlės pirštus ir nešasi į namus savo kerėjimams.

 

Toks dviprasmybės ir krikščioniškos veidmainystės pavyzdys neatsitiktinis, tai pagoniškojo ir krikščioniškojo pasaulio sandūros elementai, kurie vienu metu atrodo ir egzotiški, ir labai šlykščiai žiaurūs. Kita vertus, veikėjai labai pamaldūs, paklusnūs, tačiau nesivadovauja Kristaus mokymu ir dažnai bendruomeniškumo nėra, tik jo imitacija, tad kaip čia gali būti tikra toji Bažnyčia? Tokia skūpai kalvinistiška ir pagrįsta baime. Filmas lėtas, depresyvus, keliantis vietomis nuobodulį, tačiau reiktų į jį žiūrėti iš istorinės perspektyvos su filosofiniu dėmeniu. Labai patiko tik filmo pabaiga, kuri tokia makabriška: per egzekuciją vietos tamsuomenė šoka ir dūksta kaip per Užgavėnes (beveik kaip filme „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“, tik šįkart ekstazę teikiantis afrodiziakas – mirtis ir kraujas), nes įvyko mirties ceremonija, o vietiniai geria ką tik buvusio gyvo žmogaus kraujo juką. Šių dienų akimis tikras įteisintas beprotnamis. Triumfuoja prisitaikėliai, vyrai ir teismus bei Bažnyčią valdantys išrinktieji. Medžiaga siaubui tinkama, tačiau pagrindinė veikėja pernelyg nuspėjama ir atsikartojanti. Filmas galėjo labiau susitelkti ne individą, o į kolektyvines patologijas, kurios filmą būtų tikrai „išsviedę į kosmosą“.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 6.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Povas" / "Pfau - Bin ich echt?" / "Peacock"

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

Man sudėtinga su absurdą vaizduojančiomis metaforų persunktomis socialinėmis dramomis kine. Tikrai. Būna, kad pasiseka ir provokatyviai įtraukia, o būna, kad puikiai įvertintas, tačiau susižiūri gana prėskai ir nuobodžiai. Labai panašiai nutiko su austrų režisieriaus Bernhard Wenger debiutiniu ilgametražiu filmu „Povas“ (vok. Pfau - Bin ich echt?) (2024), rodytu per „Kino pavasarį“.

 

Istorija šiek tiek siurrelistiška. Pagrindinis veikėjas Matijas (aktorius  Albrecht Schuch) dirba keistoje įmonėje, kurioje nuomojami žmonės terapijoms ir renginiams, o šie kaip kokie aktoriai apsimeta tam tikrose situacijose jų sūnūs, tetomis, draugėmis ar net meilužiais (priklauso nuo to, ko nori užsakovas). Galų gale taip uždarbiaudamas Matijas suvokia, kad nebežino, o kas jis pats yra iš tikrųjų, įvyksta toks dvasinis ir psichologinis perkrovimas. Pasiklydęs tarp daugybės tapatybių, nebeturintis savasties, todėl ima elgtis tiek gyvenime, tiek atlikdamas savo vaidmenis darbe keistai ir nepaaiškinamai, pvz., jam sunku prieštarauti arba priešingai – nei iš šio, nei iš to ima elgtis agresyviai, nesąmoningai kviečiasi santechnikę (pasąmoninis noras susitvarkyti gyvenimą) ir t. t. Didžiausias Matijo lūžis įvyksta viename turtuolio renginyje, kuriame jis turi apsimetinėti sūnumi, pobūvyje šis nusirengia nuogas (kaip povas nusimeta netikrą kaukę, socialinių vaidmenų plunksnas) ir iššoka per langą, sukeldamas susirinkusiems performanso susižavėjimą: žmonės nė neatpažino, kad tai perdegusio ir savęs praradusio žmogaus lūžis...

 

Šiaip man filmo idėja patiko, tačiau nepatiko jo trafaretinė, šalta ir prėska realizacija. buvo vietomis, kada norėjosi jau lyginti su puikiuoju švedų „Kvadratas“, bet tik priartėdavo prie įtampos, filmas staiga pakrypdavo ne individo ir visuomenės konflikto strategija, o tuo, kad visuomenė abejinga individo sutrikimui, žmonės ne tik neidentifikuoja, bet ir stengiasi interpretuoti kaip meną, pateisinti, rodydama įprastą politinį korektiškumą, toleranciją, taip apsisaugodama save normatyvumo iliuzija. Visgi didžioji filmo dalis yra Matijo „iškritimo iš rikiuotės“ vaizdavimas, gan nuobodokas, vietomis nuspėjamas. Galiu suprasti, kodėl kitiems šis filmas patiko ir sukėlė minčių: ne visada patogu išeiti iš sistemų, pripažinti ir parodyti savo sutrikimą kaip esminį savęs praradimą. Visgi, manau, daugelis patys dažnai pasijaučiame absurdiškai kaip Matijas, manomės, kad elgdamiesi „normaliai“ išsaugosime tariamą tapatybę ir nebūsime smerkiami, tačiau Matijas eina dar toliau – reikia visiškai save sunaikinti, kad galėtum pradėti save kurti.

 

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela