Filmas: "Povas" / "Pfau - Bin ich echt?" / "Peacock"

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

Man sudėtinga su absurdą vaizduojančiomis metaforų persunktomis socialinėmis dramomis kine. Tikrai. Būna, kad pasiseka ir provokatyviai įtraukia, o būna, kad puikiai įvertintas, tačiau susižiūri gana prėskai ir nuobodžiai. Labai panašiai nutiko su austrų režisieriaus Bernhard Wenger debiutiniu ilgametražiu filmu „Povas“ (vok. Pfau - Bin ich echt?) (2024), rodytu per „Kino pavasarį“.

 

Istorija šiek tiek siurrelistiška. Pagrindinis veikėjas Matijas (aktorius  Albrecht Schuch) dirba keistoje įmonėje, kurioje nuomojami žmonės terapijoms ir renginiams, o šie kaip kokie aktoriai apsimeta tam tikrose situacijose jų sūnūs, tetomis, draugėmis ar net meilužiais (priklauso nuo to, ko nori užsakovas). Galų gale taip uždarbiaudamas Matijas suvokia, kad nebežino, o kas jis pats yra iš tikrųjų, įvyksta toks dvasinis ir psichologinis perkrovimas. Pasiklydęs tarp daugybės tapatybių, nebeturintis savasties, todėl ima elgtis tiek gyvenime, tiek atlikdamas savo vaidmenis darbe keistai ir nepaaiškinamai, pvz., jam sunku prieštarauti arba priešingai – nei iš šio, nei iš to ima elgtis agresyviai, nesąmoningai kviečiasi santechnikę (pasąmoninis noras susitvarkyti gyvenimą) ir t. t. Didžiausias Matijo lūžis įvyksta viename turtuolio renginyje, kuriame jis turi apsimetinėti sūnumi, pobūvyje šis nusirengia nuogas (kaip povas nusimeta netikrą kaukę, socialinių vaidmenų plunksnas) ir iššoka per langą, sukeldamas susirinkusiems performanso susižavėjimą: žmonės nė neatpažino, kad tai perdegusio ir savęs praradusio žmogaus lūžis...

 

Šiaip man filmo idėja patiko, tačiau nepatiko jo trafaretinė, šalta ir prėska realizacija. buvo vietomis, kada norėjosi jau lyginti su puikiuoju švedų „Kvadratas“, bet tik priartėdavo prie įtampos, filmas staiga pakrypdavo ne individo ir visuomenės konflikto strategija, o tuo, kad visuomenė abejinga individo sutrikimui, žmonės ne tik neidentifikuoja, bet ir stengiasi interpretuoti kaip meną, pateisinti, rodydama įprastą politinį korektiškumą, toleranciją, taip apsisaugodama save normatyvumo iliuzija. Visgi didžioji filmo dalis yra Matijo „iškritimo iš rikiuotės“ vaizdavimas, gan nuobodokas, vietomis nuspėjamas. Galiu suprasti, kodėl kitiems šis filmas patiko ir sukėlė minčių: ne visada patogu išeiti iš sistemų, pripažinti ir parodyti savo sutrikimą kaip esminį savęs praradimą. Visgi, manau, daugelis patys dažnai pasijaučiame absurdiškai kaip Matijas, manomės, kad elgdamiesi „normaliai“ išsaugosime tariamą tapatybę ir nebūsime smerkiami, tačiau Matijas eina dar toliau – reikia visiškai save sunaikinti, kad galėtum pradėti save kurti.

 

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Berlynas. Aleksandro aikštė" / "Berlin Alexanderplatz"

Sveiki skaitytojai,

Visą savaitę planavau laiką, kada pažiūrėsiu trijų valandų „Kino pavasaryje“ rodomą vokiečių Burhan Qurbani filmą „Berlynas. Aleksandro aikštė“ (vok. Berlin Alexanderplatz) (2020). Filmas pastatytas pagal Alfred Döblin romaną, pasirodžiusį XX amžiaus pirmojoje pusėje. Pagal šį romaną 1931 metais pastatytas pirmasis filmas, o 1980 metais ir mini serialas. Tiesą sakant, neskaičiau nei knygos, nei ankstesniųjų ekranizacijų mačiau, todėl negaliu palyginti. Visgi akivaizdu kaip diena, kad naujoji versija gerokai skiriasi tiek nuo romano, tiek nuo ankstesniųjų versijų.

Filme pasakojama apie afrikietį pabėgėlį, kuris iš esmės atitinka tipinį Europos kamuojamą pabėgėlių iš Afrikos krizės pavyzdį. Nutarę naujajame pasaulyje būti sąžiningi ir elgtis pagal taisykles, išmokti kalbos, dažnas pajunta, kad yra išnaudojami, jiems mokama kur kas mažiau, todėl norėdami lygiuotis su vokiečiais ir prasimanyti geresnio gyvenimo, jie ryžtasi, kaip ir šio filmo pagrindinis veikėjas Francis, nerti į kriminalinio pasaulio gelmę. Dėl savo atkaklumo, bebaimiškumo, principingumo ir puikių fizinių duomenų Francis netrukus tampa ne tik savo globėjo gelbėtoju, bet ir lygiateisišku „verslo“ sąjungininku.

Būtų banalu, jeigu toliau bandyčiau atpasakoti trijų valandų filmo gaires. Iš tikrųjų šiuo epiniu filmu susidomėjau dėl to, kad jį labai rekomendavo „Kino pavasario“ vienas iš organizatorių ir iniciatorių Algirdas Ramaška, pavadinęs „Berlynas. Aleksandro aikštė“ geriausiu šio sezono festivalio filmu. Žiūrint filmą, nesunku suprasti, kodėl jis įdomus. Visų pirma, filmas paveikiai įtraukia į šiuolaikinį Berlyno gyvenimą, panardina į egzotišką ir tamsų kriminaliniais keliais grįstą naktinį gyvenimą. Vienas iš filmo simbolių neatsitiktinai tampa Berlyno televizijos bokštas – tarsi kybantis svajonių išsipildymo, ateities pasaulio erdvėlaivio burbulas, tačiau gyvenimas po šiuo bokštu toli gražus nėra lengvas nei Franciui, nei jo sutiktiems žmonėms.

Pakeri kino kalba, kuri atmosferiškai sodri. Režisieriui pavyko alchemiškai savitu būdu išgauti berlynietiškas spalvas, kurios itin tiko besiadaptuojančių pabėgėlių ir imigrantų tragizmui išreikšti. Neoninės spalvos, seksas, striptizo klubai, pinigai ir narkotikai, tamsi oda, besikeičiančios socialinių paraščių tapatybės freak show stiliaus barai ir mafijozai. Viso to rasite, kaip ir Francio pastangas visame tame susikurti padorų ir saugų gyvenimą. Serialinis tempas, įvykių gausa, netikėti likimo posūkiai, veikėjų išsiskyrimai ir vėl susibėgimai sukuria atskirą tamsų ir hermetišką pasaulį, kuriame žiūrovas turi ką veikti. Psichodeliniai sulėtinti kadrai, sumiksuoti su pasąmonės srauto padiktuotais sapnais ir prisiminimais iš tikrųjų išskleidžią šį pasakojimą kaip nuotykį, kuriuo nesunku patikėti. Visgi po seanso apmąsčiau visumą ir sumečiau, kad per kino kalbą nejučiomis buvau šiek tiek užhipnotizuotas, nes iš esmės visą siužetą galėtume užrašyti gana banalia žodžių grandinėle: pabėgau nuo mirties, prisiekiau būti geras, nepavyko, spjoviau į sąžinę, mane išdavė ir sužeidė, aš įsimylėjau, man vėl nuobodu, aš vėl grįžtu prie to, kas mane suluošino, nugaliu (aš esu Vokietija!) ir galiausiai vėl pralaimiu.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 6.8

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela