Sveiki, kino žmonės!
Mėgstu siaubo folklorą vaizduojantį kiną. Manau, po itin
sėkmingo ir novatoriško „Saulės kulto“, kuris daug kam pakeitė požiūrį į siaubo
kino žanrą, sudomino ir priartino prie šiek tiek kitokio siaubo kino žanro, ne
vien diktuojamų japonų ar holivudinių variantų, neretai sukurtų
atsikartojančiomis klišėmis. Prisipažinsiu, kad nemažai tikėjausi iš filmo „Apsėstoji“
(angl. The Devil‘s Bath) (2024), kurį režisavo austrų kūrėjų
duetas – Veronika Franz ir Severin Fiala. Filmas iš tikrųjų paremtas
išlikusiais istoriniais archyvais apie psichologinės įtampos nualintas moteris,
kurios negalėdamos nusižudyti (pagal krikščioniškąją tradiciją, tai viena
sunkiausių nuodėmių, dėl kurių – tiesiai į pragarą), jos nužudydavo savo vaikus
ir pačios pasiduodavo, kad joms būtų įvykdyta mirties bausmė. Savotiškai kaip
ir apgauni dieviškąją sistemą, ar ne?
Filmo centre – labai religinga jauna moteris Agnieška,
gyvenantis slogioje ir emociškai šaltoje aplinkoje XVIII amžiaus Austrijos
kaime. Po vedybų ji uždaro save namų ruošos rutinoje, susiduria su griežtais
visuomenės bei bažnyčios dogmų varžymais ir palengva paskęsta gilioje
depresijoje. Agnieška labai nori susilaukti kūdikio, tačiau jos vyras nenori su
ja intymių santykių, tad besistengdama ji išties perlenkia lazdą. Iš pradžių bando
užkalbėti vedybinį guolį, pakišdama lavono pirštą, murma užkalbėjimus, bet
niekas nepadeda. Aplinkinių spaudimas turėti vaikelį toks didelis, kad Agnieška
iš esmės daugiau nieko nebegali galvoti, tik apie tai, kaip būti motina...
Šiaip esu pavargęs nuo kino apie liguistiškus motinystės instinktus. Šioji tema
tiek nusibodusi, kad net pradedu purtytis kaskart, kai dar viena siaubo kino
personažė dėl vaiko padarytų pačius baisiausius nusikaltimus. Holivudas tiesiog
maudosi šia hiperbolizuota kliše, kuri siaubo kine obsesyvias motinas
paverčia serijinėmis žudikėmis. Panašiai ir šiame filme.
Nepaisant to, kad filme panaudota daug istorinės
medžiagos ir to, kad jis sukurtas pagal europietiško kino tradiciją, visgi
veikėjų veikimo principai ir motyvai tokie patys kaip ir prastuose Holivudo
kino filmuose. Iš proto einančios ir depresija sergančios Agnieškos gyvenimo
pabaigą nesunku įspėti praėjus 20 minučių nuo filmo pradžios. Filmas toks
atmosferiškai slogus ir niūrus, kad reiktų pasiruošti į „purvo ir skurdo
poetikai“. Iš vienos pusės tai šio filmo privalumas, nes scenografija ir
atmosferinė įtaiga stipri. Pamačiau ir visiškai keistų, retų folklorinių siaubo
elementų, susijusių su prietarais ir raganavimu. Kaimiečiai tokie tikintys,
klūpo savo darbuose kaip musulmonai sugaudus parapijos varpams, bet tuo pačiu
pagoniškai pernelyg nesislėpdami raganauja, pajusto numirėlės pirštus ir nešasi
į namus savo kerėjimams.
Toks dviprasmybės ir krikščioniškos veidmainystės
pavyzdys neatsitiktinis, tai pagoniškojo ir krikščioniškojo pasaulio sandūros elementai,
kurie vienu metu atrodo ir egzotiški, ir labai šlykščiai žiaurūs. Kita vertus, veikėjai
labai pamaldūs, paklusnūs, tačiau nesivadovauja Kristaus mokymu ir dažnai
bendruomeniškumo nėra, tik jo imitacija, tad kaip čia gali būti tikra toji
Bažnyčia? Tokia skūpai kalvinistiška ir pagrįsta baime. Filmas lėtas,
depresyvus, keliantis vietomis nuobodulį, tačiau reiktų į jį žiūrėti iš
istorinės perspektyvos su filosofiniu dėmeniu. Labai patiko tik filmo pabaiga, kuri
tokia makabriška: per egzekuciją vietos tamsuomenė šoka ir dūksta kaip per
Užgavėnes (beveik kaip filme „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“, tik šįkart ekstazę
teikiantis afrodiziakas – mirtis ir kraujas), nes įvyko mirties ceremonija, o
vietiniai geria ką tik buvusio gyvo žmogaus kraujo juką. Šių dienų akimis
tikras įteisintas beprotnamis. Triumfuoja prisitaikėliai, vyrai ir teismus bei Bažnyčią
valdantys išrinktieji. Medžiaga siaubui tinkama, tačiau pagrindinė veikėja
pernelyg nuspėjama ir atsikartojanti. Filmas galėjo labiau susitelkti ne individą,
o į kolektyvines patologijas, kurios filmą būtų tikrai „išsviedę į kosmosą“.
Mano įvertinimas: 5.5/10
Kritikų vidurkis: 73/100
IMDb: 6.6
Maištinga Siela
