Filmas: "Bangos" / "Waves"

Sveiki,

Daug kam žinomas režisierius Trey Edward Shults dėl filmo „Tai pasirodo naktį“ (2017), kuriame apokaliptinėmis spalvomis pasakoja tamsią ir niūrią siaubo trilerio išgyvenimo istoriją. Šįkart režisierius palieka siaubo žanrą ir neria stačia galva į dramą filme „Bangos“ (angl. Waves) (2019), o pastarosios daug kam tapo nemažu kino atradimu.

Ir iš tikrųjų filmas „sugriebia“ žiūrovą nuo pat pradžių. Tai vaizdų kartoteka, kuri nutrūkstančiais, o čia, žiūrėk, prasitęsiančiais dialogais, situacijų nuotrupomis sudėliota ir primena hipnotizuojantį koliažą. Istorija pasakojama apie juodosios rasės amerikiečių pasiturinčią šeimą, kurioje dominuojantis griežtasis tėvas daug reikalauja iš sūnaus. Priešingai nei kiti „reikalaujantys“, jis pats kartu su sūnumi praleidžia daug laiko sporto salėje, moko jį imtynių, kartu treniruoja raumenis, tačiau akivaizdu, kad tėvas per daug reikalauja iš atžalos, o jų santykiai pagrįsti ne pasitikėjimu vienas kitu, bet gerokai iškreiptu lūkesčių suvokimu. Tai iš dalies susiję ir su rasine diskriminacija, nes norint būti lygiaverčiu ir sėkmingu sportininku baltųjų pasaulyje, reikia dėti dar daugiau pastangų... Greitai sužinome, kad sėkminga šeima nėra laiminga šeima. Atžalos netekusios tikrosios motinos, juos iš esmės globoja naujoji tėvo draugė, o sūnelio fizinė trauma dėl prastų ir įtemptų santykių su tėvu priveda prie drastiškų maištu paremtų sprendimų: alkoholis, narkotikai, neplanuotas nėštumas ir fizinė agresija...

Iš tikrųjų apie psichologinį palūžimą ir panašius tėvų bei vaikų santykius filmų yra prikurta nemažai. Vienais atvejais man priminę išties psichologinį sadistinį, bet itin paveikų ir gerą filmą „Atkirtis“, o kai kada dėl melancholiškos vaizdų dėlionės „Oskaru“ įvertintą LGBT dramą „Mėnesiena“... Išties filme siužetas yra gana amerikietiškai šeimyniškas: pasiturinti šeima be proto siekia sėkmingo gyvenimo, bet viskam lemta sugriūti. Filmas absoliučiai tokiomis aplinkybėmis neveiktų, jeigu nebūtų puikus šio siužeto realizavimas. Hipnotizuojantys ir meditatyvūs vaizdiniai plūduriuoja lyg jūros bangos, metaforos jėgą įgyja ir operatoriaus darbas savitame vaizdų bangavime ir istorijos koliažiniame raibuliavime.

Man asmeniškai labiau patiko ir įtikino pirmoji filmo pusė, kuri skirta palūžusiam sūneliui, čia norėčiau pagirti pritrenkiamai emocionalius aktorius Kelvin Harrison Jr. bei Sterling K. Brown. Idėjiškai filmas dreifuoja jūros bangomis ne tik kadrų sulipdymo technikoje, jis banguoja tarsi gyvenimas; filmo emocinis aštrumas, veikėjų įsitikinimai, atsipalaidavimas, pyktis, meilė ir tai, kas labai šiaip jau suvokiama kaip kraštutinumai, filme atslūgsta ir sukyla kaip potvynis. Tai harmoninga filmo energetika, užpildyta subtiliais kino garsais, kurie kine iš esmės nėra itin novatoriški, tokių technikos dalykų dar galima pamatyti vienur ar kitur, pavyzdžiui, „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“. Visuminis filmo vaizdas išties įgyja filosofinį matmenį, nors kine ir yra gerokai nudrožtas siužetas, bet vis tiek leidžiama patirti gyvenimo nesvarumo, bangavimo potyrį ir tai yra išties labai paveiku. Toks filmas prašo padėti užkandžius į šalį ir nusiteikti emocinio intelekto vedamai meditacijai.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tai pasirodo naktį" / "It Comes at Night"

Sveiki,

Mistinis siaubo filmas „Tai pasirodo naktį“ (angl. It Comes at Night) (2017) tikriausiai užpildo tą siaubo filmų nišą, dėl kurio verta diskutuoti. Kino kritikai nepagailėjo gerų žodžių šiai juostai, tačiau daugelis jau spėjo ir nusivilti...

Istorija pasakoja apie keistus apokaliptinius laikus – priežasčių nė nereikia įvardyti, nes svarbiausia čia yra trileris ir kova už išgyvenimą. Šeima glaudžiasi nuošaliame miško namelyje, į kurį priglaudžia dar vieną šeimą, kuriai ima primesti namų taisykles, tačiau naujieji gyventojai nelabai nori taikiai gyventi... Kad ir kaip „įtikinamai“ norėta perteikti natūralistinį pasaulėlį, visgi režisierius praslydo, praslydo ir pats scenarijus. Filmas absoliučiai nuobodokas – charakteriai vienplaniai, jau matyti kituose po akaliptiniuose filmuose ir serialuose, kai žmonės elgiasi ir trankosi pagal vieną ir tą patį braižą. Siutina veikėjų nespėjama psichologija, jų stereotipinį negyva bendravimo maniera, kad net pikta darosi ir ant tų kino kritikų, kurie taip gerai įvertino šią juostą.

Kur šio filmo nesėkmė? Prastas scenarijus, jau matyti braižai, charakterių tipažai, jau žinomi ir klišėmis tapę atseit bauginanti raiška – nė velnio, po pusvalandžio seanso, kur ir buvo stipresnė filmo pusė – tamsa, nežinomybė ir t. t. toliau žiūrovas lieka vis labiau ir labiau nuviliamas, nes belieka tik numatyti veikėjų veiksmus – o tai tikrai nėra sunku. Manau, filmą norėjo padayti pernelyg literatūrišką, trūksta gylio, atotrūkio nuo pramoginio kino tipažo ir apskritai šio filmo nerekomenduočiau, nes reikia pasakyti tiesiai šviesiai – nuobodu.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela