Filmas: "Kaulai ir visa kita" / "Bones and All"

 Sveiki,

 

Labai mėgstu italų režisierių Luca Guadagnino. Prisimindamas ankstesnius jo kino darbus, vis menu juos su nostalgija. Manau, kad geriausias jo darbas tebėra „Aš esu meilė“ (2009), kuriame perteikta itališkos elitinės kultūros klasika. Sakyčiau, šiam režisieriui turime būti dėkingi už aktoriaus Timothée Chalamet atradimą ir iškėlimą, nes po jo pasirodymo režisieriaus filme „Vadink mane savo vardu“ aktoriui pasipylė tokie vaidmenys, kad jis laikomas šios naujosios kartos aktoriumi lyderiu. Kaip anuomet kažkada Leonardo DiCaprio. Naujausias L. Guadagnino darbas „Kaulai ir visa kita“ (angl. Bones and All) (2022) Venecijos kino festivalyje pelnė sidabrinį liūtą, tad visiškai tikėdamas šio filmo turiniu, leidausi į dar vieną režisieriaus sukurtą reginį.

 

„Kaulai ir visa kita“ pasakoja apie devinto dešimtmečio Ameriką. Istorija persmelkta laikmečio kultūrinių bei buities detalių, tačiau įdomu ir tai, jog tarp tų visų normalių žmonių gyvena ir keisti žmonės, save vadinantys Valgytojais. Jie maitinasi žmogaus mėsa, panašiai kaip vampyrai krauju, taip šiems reikia paėsti mirštančio žmogaus mėsos. Visgi režisierius iškart atsisako įprastinių fantastinių apie žmogėdras pasakojimo vaizdavimo elementų t. y. žmones su antgamtinėmis galiomis, apie slankiojimą šešėliuose ar paslaptingą virusą, veikiau jis tai perteikia kaip intuityvią veikėjų patologinę ligą, su kuria lyg narkomanas ar alkoholikas bando gyventi ir suprasti savo priklausomybę. Nors filme tai pateikiama kaip perduodama genetinė liga, visgi kino kūrėjai detaliai neanalizuoja šios žmonių mutacijos priežasčių, o stengiasi narplioti pagrindinės veikėjos Marenos istoriją.

 

Vos sulaukusi 18 metų Marena lieka palikta tėvo, kadangi šis nebegali apsikęsti, jog Marena kaskart tampa nevaldoma ir puola kandžioti žmones. Marena keliauja per valstijas, sutinka keistą senuką Salį, kuris išmokina ją užuosti kitą Valgytoją. Kraupus senolis galiausiai pradeda persekioti jaunąją Valgytoją, tačiau ji jau keliauja su jaunu Valgytoju Li, kurį šiame filme sukūrė aktorius Timothée Chalamet. Li biseksualus, jis pasitenkina gražiais savo amžiaus vaikinais, tačiau galiausiai juos nužudo ir... apvalgo. Keliaudami po valstijas jiedu bando surasti Marenos senelius ir mamą, galų gale jiedu vienas kitą pamilsta ir nusprendžia gyventi kaip padorūs žmonės, tačiau ar du antžmogiai gali paneigdami prigimtį imituoti įprastą žmonių gyvenimą?

 

Filmas, pripažinsiu, sukėlė itin dviprasmiškus jausmus. Pirmoji filmo pusė glumino dėl savo lėtų apsukų. Priminė tuos 90-ųjų pradžios filmus apie vaikus, kurie bando išsiaiškinti savo kilmę, todėl keliauja po įvairias JAV valstijas ir renka savo istoriją. Kitą vertus, filmas apie tai ir yra, pastatytas iš nostalgijos tokiam kinui, bet visą įdomumą ir savitumą sukuria neįprasta pagrindinių veikėjų antžmogiška prigimtis. Jie yra žmogėdros.

Sakyčiau, režisierius nėra čia toks įdomus ir aštrus, koks buvo provokuojančioje „Suspirija“ filme, tačiau vis tiek išgauna savo režisūrine maniera tai, ką galima pavadinti nepriklausoma ir individualizuota režisūra. Žiūrėdamas šį filmą, prisiminiau, nestandartinį filmą apie vampyrus „Bizantija“ (2012), kurį režisavo Neil Jordan, o pastarasis bandė pažvelgti į vampyrizmą visiškai kitu rakursu nei ankstesniame savo kultiniame darbe „Interviu su vampyru“ (1994). Manau, panašiai ir Luca Guadagnino bando nagrinėti visiškai kitą monstriškumo aspektą t. y. papasakoti, ką reiškia būti monstru iš žmogiškosios perspektyvos. Galiausiai į patį filmą galima žiūrėti kaip į alegoriją t. y. kaip du tėvų traumuoti jaunuoliai keliauja per JAV mėlynu pikapu ir bando užgydyti savas žaizdas. Nepasakyčiau, kad filmas sužavėjo, pirmoji jo pusė gana sunkiai pasidavė, tačiau pripratus prie filmo atmosferos ir idėjos, antroji filmo dalis, mano akimis, ūgtelėjo.

 

P. S. Kaip puikiai perteikė aktorius Mark Rylance tą baisuoklį žmogėdrą Salį. Pabaigoje ėjo šiurpas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bangos" / "Waves"

Sveiki,

Daug kam žinomas režisierius Trey Edward Shults dėl filmo „Tai pasirodo naktį“ (2017), kuriame apokaliptinėmis spalvomis pasakoja tamsią ir niūrią siaubo trilerio išgyvenimo istoriją. Šįkart režisierius palieka siaubo žanrą ir neria stačia galva į dramą filme „Bangos“ (angl. Waves) (2019), o pastarosios daug kam tapo nemažu kino atradimu.

Ir iš tikrųjų filmas „sugriebia“ žiūrovą nuo pat pradžių. Tai vaizdų kartoteka, kuri nutrūkstančiais, o čia, žiūrėk, prasitęsiančiais dialogais, situacijų nuotrupomis sudėliota ir primena hipnotizuojantį koliažą. Istorija pasakojama apie juodosios rasės amerikiečių pasiturinčią šeimą, kurioje dominuojantis griežtasis tėvas daug reikalauja iš sūnaus. Priešingai nei kiti „reikalaujantys“, jis pats kartu su sūnumi praleidžia daug laiko sporto salėje, moko jį imtynių, kartu treniruoja raumenis, tačiau akivaizdu, kad tėvas per daug reikalauja iš atžalos, o jų santykiai pagrįsti ne pasitikėjimu vienas kitu, bet gerokai iškreiptu lūkesčių suvokimu. Tai iš dalies susiję ir su rasine diskriminacija, nes norint būti lygiaverčiu ir sėkmingu sportininku baltųjų pasaulyje, reikia dėti dar daugiau pastangų... Greitai sužinome, kad sėkminga šeima nėra laiminga šeima. Atžalos netekusios tikrosios motinos, juos iš esmės globoja naujoji tėvo draugė, o sūnelio fizinė trauma dėl prastų ir įtemptų santykių su tėvu priveda prie drastiškų maištu paremtų sprendimų: alkoholis, narkotikai, neplanuotas nėštumas ir fizinė agresija...

Iš tikrųjų apie psichologinį palūžimą ir panašius tėvų bei vaikų santykius filmų yra prikurta nemažai. Vienais atvejais man priminę išties psichologinį sadistinį, bet itin paveikų ir gerą filmą „Atkirtis“, o kai kada dėl melancholiškos vaizdų dėlionės „Oskaru“ įvertintą LGBT dramą „Mėnesiena“... Išties filme siužetas yra gana amerikietiškai šeimyniškas: pasiturinti šeima be proto siekia sėkmingo gyvenimo, bet viskam lemta sugriūti. Filmas absoliučiai tokiomis aplinkybėmis neveiktų, jeigu nebūtų puikus šio siužeto realizavimas. Hipnotizuojantys ir meditatyvūs vaizdiniai plūduriuoja lyg jūros bangos, metaforos jėgą įgyja ir operatoriaus darbas savitame vaizdų bangavime ir istorijos koliažiniame raibuliavime.

Man asmeniškai labiau patiko ir įtikino pirmoji filmo pusė, kuri skirta palūžusiam sūneliui, čia norėčiau pagirti pritrenkiamai emocionalius aktorius Kelvin Harrison Jr. bei Sterling K. Brown. Idėjiškai filmas dreifuoja jūros bangomis ne tik kadrų sulipdymo technikoje, jis banguoja tarsi gyvenimas; filmo emocinis aštrumas, veikėjų įsitikinimai, atsipalaidavimas, pyktis, meilė ir tai, kas labai šiaip jau suvokiama kaip kraštutinumai, filme atslūgsta ir sukyla kaip potvynis. Tai harmoninga filmo energetika, užpildyta subtiliais kino garsais, kurie kine iš esmės nėra itin novatoriški, tokių technikos dalykų dar galima pamatyti vienur ar kitur, pavyzdžiui, „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“. Visuminis filmo vaizdas išties įgyja filosofinį matmenį, nors kine ir yra gerokai nudrožtas siužetas, bet vis tiek leidžiama patirti gyvenimo nesvarumo, bangavimo potyrį ir tai yra išties labai paveiku. Toks filmas prašo padėti užkandžius į šalį ir nusiteikti emocinio intelekto vedamai meditacijai.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vartai į anapus" / "Down A Dark Hall"

Sveiki,

Artėjant Helovino šventei į kino teatrus plūsteli siaubo filmai ir tik nedaugelis iš jų taps tikrais siaubo kino klasikiniais pavyzdžiais. Nemanau, kad taip nutiks ir su vienu naujausiu siaubo filmu „Vartai į Anapus“ (angl. Down A Dark Hall) (2018), kuris, kaip jau įprasta, pasakoja apie nepataisomą blogiukę paauglę, kuri patenka į paslaptingą internatinę mokyklą, kad būtų išmuštruota ir taptų naudinga bei gera visuomenei...

Ir žinoma, tokioje gotiško stiliaus mokykloje atsiranda dar ir įvairių mistinių niuansų – kitos mergaitės, kurios vos pajudindavo rašiklius beregint tampa matematikos, dailės ir muzikos genijais, tad nesunku įsijausti į vaiduoklių prisodrintą aplinką, kur neklaužados tampa marionetėmis. Visgi istorija ganėtinai skurdi, trūksta išplėtoto ir įdomesnio pasakojimo, kadangi scenarijus labai skurdus, vienkryptis, pateikiantis tik vieną trileriui būdingą planą, nepaliekantis nei iliuzijų, nei provokacijos, vien paprasta ir gan nyki vaiduokliška istorija. Galėtume lyg ir gerėtis aktorių meistriškumu, ypač senokai bematyta ir tikrai potencialiai neišnaudota aktorė Uma Thurman, tačiau netgi ir ji atrodo čia beviltiškai įkritusi į stereotipais grįstą režisūrą, o jos personažas veikiau primena vienplanį pasakos blogąją burtininkę, nei iš tikrųjų blogą moterį, trokštančią, kad pasaulis prikeltų genijus – jos asmenybei ir biografijai tiesiog šiame filme nerasta vietos. Pagrindinė veikėja neatrodo irgi kažin kuo įdomi – sugedusi blogiukė mergaitė, kuri iš esmės nėra tokia bloga ir visi šie mistiniai dalykai atskleidžia, kad tai tebuvo sunkios paauglystės hormonų audros. Visumoje jos biografija nejaudina, neišplėtoti ir kitų antraeilių veikėjų paveikslai...

Apskritai tariant, filmas gražus vien tik dėl savo vizualinių ir techninių sprendimų, kadangi nesunku pajusti simpatiją senam ir gražiam pastatui, esama ir klasikinių siaubo filmui tinkančių ir veikiančių įvaizdžių, tačiau visumoje filmas negyvas, be kibirkšties, nesinori jo žiūrėti dar ir dar, ir net šiek tiek apsidžiaugiau, kad filmas neužtęstas, o tai, kai nėra stiprios režisūros, tokiam filmui tik dar vienas pliusas iš nedaugelių gerų dalykų. Visgi filmas labai vidutiniškas ir tinka nebent lengvam fonui per Heloviną.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb:5.2

Jūsų Maištinga Siela