Filmas: "Nakties priešingybės" / "The Vast of Night"

 Sveiki,

 

Tikriausiai visai neseniai pamačiau metų vieną keisčiausių siaubo trilerių ir juo tapo režisieriaus Andrew Patterson filmas „Nakties priešingybės“ (angl. The Vast of Night) (2019). Dar iki šiol mąstau apie šio filmo žiūrėjimo keistą patirtį, kadangi juosta sukėlė pačius įvairiausius jausmus, nes ji ir erzino, ir stebino, ir vėl erzino, ir vėl stebino.

 

Istorija apima vieną mažo Amerikos miestelio vakarą tikriausiai šeštajame dešimtmetyje. Visas miestelis sueina į vidurinę stebėti krepšinio rungtynių, o jaunas žurnalistas ir vietinio radijo laidų vedėjas Everetas su pagalbininke Fei transliuoja vietos muziką ir žinias. Netrukus jiems paskambina keistas incognito veikėjas ir papasakoja apie keistus mokslinius tyrimus vietos žemėse. Nors pasakojime vengiami žodžiai ateiviai, erdvėlaivis, skraidinti lėkštė, tačiau iš kiek kitokios leksikos, pavyzdžiui, žmonės iš dangaus, aišku, jog filmas pasakoja apie ateivių ir NSO epochos užgimimą. Netrukus Everetui paskambina dar ir pagyvenusi moteris, kuri teigia, jog turi šį bei tą papildyti apie ankstesnį pokalbį su incognito. Galiausiai susijaudinęs Everetas su Fei leidžiasi naktį į kelią pas moterį, kad įrašytų papildomos medžiagos savo laidai...

 

Iš esmės pati istorija įdomi tuo, kad sakoma visą laiką viskas ne iki galo, per lankstą, iš nuotolio. Žiūrovui, kuris pripratęs prie trilerių, kurie atvirai žaidžia klišėmis ir viskas aišku nuo A iki Z, šis filmas gali pasirodyti dėl nutylėjimų labai keistas. Tą keistumą kuria ir labai didelis veikėjų plepumas, vien pirmosios 15 minučių, kurios non stop kadru susuktos taip intensyviai dinamiškai ir eina kalbos apie nieką, atrodo, kad norisi šiek tiek pridėti delną veikėjams ant veido ir pritildyti tauškalus. Įdomu ir tai, kad pačiame filme yra ir sulėtinimų, tarsi iš vieno registro pereinama prie kito, ir visumoje atrodo kaip radiacijos nušvitinta hipnotizuojanti juosta, kuri baugina savo naktine paslaptimi. Vietomis filmas man priminė novatorišką „Jis tave seka“ (2014), kai iki galo taip ir neaišku, kas seka.  

 

Filmo stiprumas ir keistumas kyla iš netipinės režisūros ir netipinio veikėjų plepumo, kuris iš vienos pusės atrodo natūralus, o iš kitos dekoratyvinis. Veikėjai važiuodami automobiliu turi laiko aptarti Fei būsimos profesijos pasirinkimus, aptarti kasdienę buitį, bet kartu viskas vyksta ir dėl to keisto tyrimo, kurį visi įvardija kaip „kažkas yra danguje“. Filmo pabaiga dviprasmiška, jau primenanti „Artimi trečiojo laipsnio kontaktai“. Bet kokiu atveju, tai kitokio, netradicinio braižo ir matymo apie mus aplankančias svetimas būtybes filmas. Patiks ne kiekvienam, tačiau abejingi daugelis neliksite.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kaulai ir visa kita" / "Bones and All"

 Sveiki,

 

Labai mėgstu italų režisierių Luca Guadagnino. Prisimindamas ankstesnius jo kino darbus, vis menu juos su nostalgija. Manau, kad geriausias jo darbas tebėra „Aš esu meilė“ (2009), kuriame perteikta itališkos elitinės kultūros klasika. Sakyčiau, šiam režisieriui turime būti dėkingi už aktoriaus Timothée Chalamet atradimą ir iškėlimą, nes po jo pasirodymo režisieriaus filme „Vadink mane savo vardu“ aktoriui pasipylė tokie vaidmenys, kad jis laikomas šios naujosios kartos aktoriumi lyderiu. Kaip anuomet kažkada Leonardo DiCaprio. Naujausias L. Guadagnino darbas „Kaulai ir visa kita“ (angl. Bones and All) (2022) Venecijos kino festivalyje pelnė sidabrinį liūtą, tad visiškai tikėdamas šio filmo turiniu, leidausi į dar vieną režisieriaus sukurtą reginį.

 

„Kaulai ir visa kita“ pasakoja apie devinto dešimtmečio Ameriką. Istorija persmelkta laikmečio kultūrinių bei buities detalių, tačiau įdomu ir tai, jog tarp tų visų normalių žmonių gyvena ir keisti žmonės, save vadinantys Valgytojais. Jie maitinasi žmogaus mėsa, panašiai kaip vampyrai krauju, taip šiems reikia paėsti mirštančio žmogaus mėsos. Visgi režisierius iškart atsisako įprastinių fantastinių apie žmogėdras pasakojimo vaizdavimo elementų t. y. žmones su antgamtinėmis galiomis, apie slankiojimą šešėliuose ar paslaptingą virusą, veikiau jis tai perteikia kaip intuityvią veikėjų patologinę ligą, su kuria lyg narkomanas ar alkoholikas bando gyventi ir suprasti savo priklausomybę. Nors filme tai pateikiama kaip perduodama genetinė liga, visgi kino kūrėjai detaliai neanalizuoja šios žmonių mutacijos priežasčių, o stengiasi narplioti pagrindinės veikėjos Marenos istoriją.

 

Vos sulaukusi 18 metų Marena lieka palikta tėvo, kadangi šis nebegali apsikęsti, jog Marena kaskart tampa nevaldoma ir puola kandžioti žmones. Marena keliauja per valstijas, sutinka keistą senuką Salį, kuris išmokina ją užuosti kitą Valgytoją. Kraupus senolis galiausiai pradeda persekioti jaunąją Valgytoją, tačiau ji jau keliauja su jaunu Valgytoju Li, kurį šiame filme sukūrė aktorius Timothée Chalamet. Li biseksualus, jis pasitenkina gražiais savo amžiaus vaikinais, tačiau galiausiai juos nužudo ir... apvalgo. Keliaudami po valstijas jiedu bando surasti Marenos senelius ir mamą, galų gale jiedu vienas kitą pamilsta ir nusprendžia gyventi kaip padorūs žmonės, tačiau ar du antžmogiai gali paneigdami prigimtį imituoti įprastą žmonių gyvenimą?

 

Filmas, pripažinsiu, sukėlė itin dviprasmiškus jausmus. Pirmoji filmo pusė glumino dėl savo lėtų apsukų. Priminė tuos 90-ųjų pradžios filmus apie vaikus, kurie bando išsiaiškinti savo kilmę, todėl keliauja po įvairias JAV valstijas ir renka savo istoriją. Kitą vertus, filmas apie tai ir yra, pastatytas iš nostalgijos tokiam kinui, bet visą įdomumą ir savitumą sukuria neįprasta pagrindinių veikėjų antžmogiška prigimtis. Jie yra žmogėdros.

Sakyčiau, režisierius nėra čia toks įdomus ir aštrus, koks buvo provokuojančioje „Suspirija“ filme, tačiau vis tiek išgauna savo režisūrine maniera tai, ką galima pavadinti nepriklausoma ir individualizuota režisūra. Žiūrėdamas šį filmą, prisiminiau, nestandartinį filmą apie vampyrus „Bizantija“ (2012), kurį režisavo Neil Jordan, o pastarasis bandė pažvelgti į vampyrizmą visiškai kitu rakursu nei ankstesniame savo kultiniame darbe „Interviu su vampyru“ (1994). Manau, panašiai ir Luca Guadagnino bando nagrinėti visiškai kitą monstriškumo aspektą t. y. papasakoti, ką reiškia būti monstru iš žmogiškosios perspektyvos. Galiausiai į patį filmą galima žiūrėti kaip į alegoriją t. y. kaip du tėvų traumuoti jaunuoliai keliauja per JAV mėlynu pikapu ir bando užgydyti savas žaizdas. Nepasakyčiau, kad filmas sužavėjo, pirmoji jo pusė gana sunkiai pasidavė, tačiau pripratus prie filmo atmosferos ir idėjos, antroji filmo dalis, mano akimis, ūgtelėjo.

 

P. S. Kaip puikiai perteikė aktorius Mark Rylance tą baisuoklį žmogėdrą Salį. Pabaigoje ėjo šiurpas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela