Nedaugžodžiausiu, nes vaikystėje iš tikrųjų bijojau
žiūrėti 1973-ųjų „Egzorcistą“. Po šitiek laiko pagaliau sukurtas jo tiesioginis
tęsinys „Egzorcistas: tikintysis“ (angl The Exorcist: Believer) (2023).
Sakau, pagaliau? Ogi be reikalo, nes visgi, nors ir turi sąsajų su pirmtaku,
visgi scenarijus originalus, ne pagal knygą.
Nepasakyčiau, kad filmas absoliuti tragedija. Žiūrėti buvo
galima nuo pradžių iki pabaigos. Būta net vietomis nemažai įtampos, tiesa, ją
kėlė S. Kingo „Tai“ romano ekranizacijos motyvai t. y., dingimo neaiškios
aplinkybės, šiokios tokios detektyvinės istorijos ir besiblaškantis tėvas dėl
dingusios dukrelės. Klasikinę medžiagą bandoma absorbuoti Holivudui
nustatytomis dabarties klišėmis, stereotipai – būtinai aktorių juodaodžių,
būtinai visko po truputį ir, kad visi būtų patenkinti, kad niekas Holivudo
nekaltintų rasizmu ar dar kažkuo. Tai jaučiasi, tikrai.
Tiesą sakant, nėra pernelyg ko čia analizuoti. Filmas skirtas
šiurpinti, tačiau patys nuobodžiausi tampa pagrindiniai veikėjai. Visiškas kino
charakterių albinosų paradas. Neįdomūs nė pro kur. Tėvas, jautęs kaltę,
atleiskite, myžčioja aplink dukrelę kas žingsnį, o buvusi vienuolė (dabar
gydytoja-slaugė) jaučia kaltę dėl buvusio aborto. Žodžiu, tradiciškos siaubo
kino vertybės – tėvai kaip išprotėję maniakiškai veikiami tik tėviškų ir
motiniškų instinktų, per čia teka kaltės pragaro upės ir jais naudojasi Šėtonas.
Pala... Bet tai yra kone kiekviename siaubo filme ir tai daro istoriją labai
nuobodžią. Nėra autentikos, viskas daugiau ar mažiau remiasi į pagarbą
klasikiniam variantui, tačiau bandoma nenutolti nuo masinio žiūrovo, kuris jau
žino, ko kiekviename žingsnyje tikėtis, nes išmokęs per tiek metų scenarijaus artikuliaciją
kaip iš vadovėlio... Jeigu turite lūkesčių didesnių, nei eiliniam siaubekui,
pamirškite, nusiteikite tiesiog parpsoti be didesnės intrigos ant sofos.
Labai mėgstu italų
režisierių Luca Guadagnino. Prisimindamas ankstesnius jo kino darbus, vis menu
juos su nostalgija. Manau, kad geriausias jo darbas tebėra „Aš esu meilė“
(2009), kuriame perteikta itališkos elitinės kultūros klasika. Sakyčiau, šiam
režisieriui turime būti dėkingi už aktoriaus Timothée Chalamet atradimą ir iškėlimą,
nes po jo pasirodymo režisieriaus filme „Vadink mane savo vardu“ aktoriui
pasipylė tokie vaidmenys, kad jis laikomas šios naujosios kartos aktoriumi
lyderiu. Kaip anuomet kažkada Leonardo DiCaprio. Naujausias L. Guadagnino
darbas „Kaulai ir visa kita“ (angl. Bones and All) (2022)
Venecijos kino festivalyje pelnė sidabrinį liūtą, tad visiškai tikėdamas šio
filmo turiniu, leidausi į dar vieną režisieriaus sukurtą reginį.
„Kaulai ir visa kita“
pasakoja apie devinto dešimtmečio Ameriką. Istorija persmelkta laikmečio
kultūrinių bei buities detalių, tačiau įdomu ir tai, jog tarp tų visų normalių
žmonių gyvena ir keisti žmonės, save vadinantys Valgytojais. Jie maitinasi
žmogaus mėsa, panašiai kaip vampyrai krauju, taip šiems reikia paėsti
mirštančio žmogaus mėsos. Visgi režisierius iškart atsisako įprastinių
fantastinių apie žmogėdras pasakojimo vaizdavimo elementų t. y. žmones su
antgamtinėmis galiomis, apie slankiojimą šešėliuose ar paslaptingą virusą,
veikiau jis tai perteikia kaip intuityvią veikėjų patologinę ligą, su kuria lyg
narkomanas ar alkoholikas bando gyventi ir suprasti savo priklausomybę. Nors filme
tai pateikiama kaip perduodama genetinė liga, visgi kino kūrėjai detaliai
neanalizuoja šios žmonių mutacijos priežasčių, o stengiasi narplioti
pagrindinės veikėjos Marenos istoriją.
Vos sulaukusi 18 metų
Marena lieka palikta tėvo, kadangi šis nebegali apsikęsti, jog Marena kaskart
tampa nevaldoma ir puola kandžioti žmones. Marena keliauja per valstijas,
sutinka keistą senuką Salį, kuris išmokina ją užuosti kitą Valgytoją. Kraupus
senolis galiausiai pradeda persekioti jaunąją Valgytoją, tačiau ji jau keliauja
su jaunu Valgytoju Li, kurį šiame filme sukūrė aktorius Timothée Chalamet. Li
biseksualus, jis pasitenkina gražiais savo amžiaus vaikinais, tačiau galiausiai
juos nužudo ir... apvalgo. Keliaudami po valstijas jiedu bando surasti Marenos
senelius ir mamą, galų gale jiedu vienas kitą pamilsta ir nusprendžia gyventi
kaip padorūs žmonės, tačiau ar du antžmogiai gali paneigdami prigimtį imituoti
įprastą žmonių gyvenimą?
Filmas, pripažinsiu,
sukėlė itin dviprasmiškus jausmus. Pirmoji filmo pusė glumino dėl savo lėtų apsukų.
Priminė tuos 90-ųjų pradžios filmus apie vaikus, kurie bando išsiaiškinti savo
kilmę, todėl keliauja po įvairias JAV valstijas ir renka savo istoriją. Kitą
vertus, filmas apie tai ir yra, pastatytas iš nostalgijos tokiam kinui, bet visą
įdomumą ir savitumą sukuria neįprasta pagrindinių veikėjų antžmogiška
prigimtis. Jie yra žmogėdros.
Sakyčiau, režisierius
nėra čia toks įdomus ir aštrus, koks buvo provokuojančioje „Suspirija“ filme,
tačiau vis tiek išgauna savo režisūrine maniera tai, ką galima pavadinti nepriklausoma
ir individualizuota režisūra. Žiūrėdamas šį filmą, prisiminiau, nestandartinį
filmą apie vampyrus „Bizantija“ (2012), kurį režisavo Neil Jordan, o pastarasis
bandė pažvelgti į vampyrizmą visiškai kitu rakursu nei ankstesniame savo
kultiniame darbe „Interviu su vampyru“ (1994). Manau, panašiai ir Luca
Guadagnino bando nagrinėti visiškai kitą monstriškumo aspektą t. y. papasakoti,
ką reiškia būti monstru iš žmogiškosios perspektyvos. Galiausiai į patį filmą
galima žiūrėti kaip į alegoriją t. y. kaip du tėvų traumuoti jaunuoliai
keliauja per JAV mėlynu pikapu ir bando užgydyti savas žaizdas. Nepasakyčiau,
kad filmas sužavėjo, pirmoji jo pusė gana sunkiai pasidavė, tačiau pripratus
prie filmo atmosferos ir idėjos, antroji filmo dalis, mano akimis, ūgtelėjo.
P. S. Kaip puikiai
perteikė aktorius Mark Rylance tą baisuoklį žmogėdrą Salį. Pabaigoje ėjo
šiurpas.
Šiemet
vienas iš laukiamiausių komercinių siaubo trilerių, žinoma, buvo filmas „Helovinas“ (angl. Halloween) (2018), kuris iš esmės pratęsi prasidėjusią seriją nuo
1978 metų istoriją apie kaukėtą skerdiką Maiklą. Istorijos tęsinys po
keturiasdešimties metų nuo paskutiniųjų įvykių, kai pagrindinė veikėja Laurie,
išlikusi po jo antpuolio, jau yra tapusi ir močiute, todėl jos pagrindinis
tikslas – apsaugoti šeimą nuo užpuoliko, kuris vieną dieną iš tikrųjų grįžta...
Siaubo
trileris, ką gi, prisipažinsiu, kad taip ir neteko matyti pačios geriausios
pirmosios siaubo dalies, tačiau užtenka susidaryti įspūdį, kad klasikinėje
žanro dėžėje palikusi istorija ne kažin ką naujo gali pasiūlyti ir šiemet... Iš
esmės principas liko tas pats: staiga sugrįžęs žudikas per Helovino šventę,
slenka iš namo į namo ir skerdžia žmones. Žodžiu, tikras blogis. Bet atsiprašau,
filmo scenarijus išplėtotas, mano akimis, pernelyg tiesmukai ir neįdomiai, kad
daugiau ar mažiau viskas nuspėjama. Aišku, kūrėjai liko ištikimi klasikiniam
variantui, tačiau nieko naujo nesužinome, tik dar vienos skerdynės, tik dar
vienas paklykavimas naktyje ir... Tiesą sakant, vietomis apimdavo tiesiog
klaikus nuobodumas, ypač filmui slenkant prie pabaigos, kai Jamie Lee Curtis –
Dievas mato, puiki aktorė, bet šiame filme absoliučiai neišnaudota, – kaip
terminatorė tranko siaubūną, tačiau niekaip nužudyti negali...
Pasigedau
ir įtikinamesnės siaubo atmosferos, nes vietomis nesupratau, ar vėlei žiūriu „Žinau,
ką veikei aną vasarą“ ar to paties filmo parodiją „Pats baisiausias filmas“,
nes pernelyg tų klasikinių paauglių pasilakstymų tamsioje pievelėje sutapimų. Ar
nusivyliau? Nemanau, nes panašaus efekto ir tikėjausi. Fimas su neoriginaliu,
neįdomiu ir nuspėjamu siužetu skirtas masėms.
Tikriausiai užbaigsiu savo komedijų peržiūras ir vėl bėgsiu į rimtą kiną, nes kas per daug, tas nesveika. Taigi, šįkart noriu pristatyti ir pakomentuoti kino filmą „Jūsų nešvankybe“ (Your Highness) (2011). Na, filmą pažiūrėjau vedamas Natalie Portman ir pagalvojau, jei jau ji ten pasirodė, tai filmas turėtų būti mažų mažiausiai neprastas. Tačiau visiems atsitinka taip, kada gauni už smalsumą per dantis, taip man nutiko ir su šiuo filmu. Nors buvo protingiausia išjungti šią juostą, bet prisiverčiau pažiūrėti iki galo, nes vis laukiau, kada iššoks nuostabioji Portman, o laukti teko beveik pusę filmo...
Nepaisant to, kad man filmas nelabai patiko, tenka pripažinti, kad šis filmas yra parodijų filmas ir jis parodijuoja tuos filmus kaip antai „Tristanas ir Izolda“, „Robinas Hudas“ ir kitas riterines juostas, kuriose apstu drąsos, narsos, didelės širdies vertybių afišavimas. „Jūsų nešvankybe“ juokiasi iš šių filmų ir parodijuoja esamas riterinių filmų klišes. Taip, filmas pilnas keiksmažodžių, antro galo pavadinimai sakomi kas penkias minutes ir dar dažniau, o mintys tarp herojų apie masturbaciją, pasidulkinimą tiesiog švyti kaip žalia radiacija.
Mano galva, filmo užmačios parodijuoti tokio tipažo filmus nepasitvirtino, tik ne pats banaliausias variantas. Filmas išėjo tiesmukas, banalus, dialogai nejuokingi, komikiniai personažai daugiau kelia apgailėtiną graudulį nei juoką. Nors nufilmuota pakankamai gražiai, išlaikyta riteriška atmosfera, dekoracijos, scenografija, tačiau tai priminė pririšto ožio prie stulpo bliovimą. Tai ne tas filmas, kuris pasižymėtų originaliomis parodijomis ar savitu stiliumi, kaip antai „Diktatorius“ ar „Boratas“. Šis filmas man buvo beskonybę, skirtas zombinio žiūrovo akims. Nesupratau, ką tokio pusšlamštyje veikė Natalie Portman ir James Franco. Tikrai, neįsivaizduoju.
