Filmas: "Egzorcistas: tikintysis" / "The Exorcist: Believer"

 

Sveiki,

 

Nedaugžodžiausiu, nes vaikystėje iš tikrųjų bijojau žiūrėti 1973-ųjų „Egzorcistą“. Po šitiek laiko pagaliau sukurtas jo tiesioginis tęsinys „Egzorcistas: tikintysis“ (angl The Exorcist: Believer) (2023). Sakau, pagaliau? Ogi be reikalo, nes visgi, nors ir turi sąsajų su pirmtaku, visgi scenarijus originalus, ne pagal knygą.

 

Nepasakyčiau, kad filmas absoliuti tragedija. Žiūrėti buvo galima nuo pradžių iki pabaigos. Būta net vietomis nemažai įtampos, tiesa, ją kėlė S. Kingo „Tai“ romano ekranizacijos motyvai t. y., dingimo neaiškios aplinkybės, šiokios tokios detektyvinės istorijos ir besiblaškantis tėvas dėl dingusios dukrelės. Klasikinę medžiagą bandoma absorbuoti Holivudui nustatytomis dabarties klišėmis, stereotipai – būtinai aktorių juodaodžių, būtinai visko po truputį ir, kad visi būtų patenkinti, kad niekas Holivudo nekaltintų rasizmu ar dar kažkuo. Tai jaučiasi, tikrai.

 

Tiesą sakant, nėra pernelyg ko čia analizuoti. Filmas skirtas šiurpinti, tačiau patys nuobodžiausi tampa pagrindiniai veikėjai. Visiškas kino charakterių albinosų paradas. Neįdomūs nė pro kur. Tėvas, jautęs kaltę, atleiskite, myžčioja aplink dukrelę kas žingsnį, o buvusi vienuolė (dabar gydytoja-slaugė) jaučia kaltę dėl buvusio aborto. Žodžiu, tradiciškos siaubo kino vertybės – tėvai kaip išprotėję maniakiškai veikiami tik tėviškų ir motiniškų instinktų, per čia teka kaltės pragaro upės ir jais naudojasi Šėtonas. Pala... Bet tai yra kone kiekviename siaubo filme ir tai daro istoriją labai nuobodžią. Nėra autentikos, viskas daugiau ar mažiau remiasi į pagarbą klasikiniam variantui, tačiau bandoma nenutolti nuo masinio žiūrovo, kuris jau žino, ko kiekviename žingsnyje tikėtis, nes išmokęs per tiek metų scenarijaus artikuliaciją kaip iš vadovėlio... Jeigu turite lūkesčių didesnių, nei eiliniam siaubekui, pamirškite, nusiteikite tiesiog parpsoti be didesnės intrigos ant sofos.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 39/100

IMDb: 4.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dangus aukštai" / "Higher Ground"

Sveiki,

Šįkart noriu pakomentuoti kino filmą „Dangus aukštai“ (angl. Higher Ground) (2011), kuri režisavo Vera Farmiga ir pati atliko pagrindinį vaidmenį. Filmą kuo puikiausiai įvertino kino kritikai, todėl nutariau pasižiūrėti, juolab kad man patinka Veros Farmigos pasirodymai kine, o ir jos jaunesnioji sesutė, „Amerikietiškų siaubo istorijų“ žvaigždutė Taissa Farmiga taip pat suvaidina rolę šiame filme ir iš esmės pradeda kaip aktorės karjerą.

„Dangus aukštai“ – tai debiutinis Veros Farmigos filmas ir drįstu pasakyti, kad tikrai rimtas ir brandus darbas. Slidūs religiniai tematiniai niuansai gana rizikingi, nes katalikai ir bet kurios kitos religijos atstovai nemėgsta būti kritikuojami. O šičia yra tiek daug religinio davatkiškumo, o ir vietomis tikro fanatizmo, bet tai papasakota taip subtiliai ir gražiai, kad belieka tik paploti tiek scenarijaus autoriams, tiek aktoriams, tiek pačiai režisierei. Tikėjimo tikrumo ir dievo priartėjimo trokštanti pagrindinė herojė tarp tų „nušvitusių“ krikščionių atrodė kur kas tyresnė ir tikresnė, nei viena tiesa besiramstantys tikintieji. 

Pirmoji filmo pusė gana nebloga, kol kas neaiški nei tema, nei problema, bet pamažu ima ryškėti tikėjimo problema. Tos doktrinos, Jėzaus pasekėjų sutirštinta pasaulėvoka taip intensyvėja, kad kartais nuo to pasidaro negera. Žiūrovas „normalus“ ima klausti, kaip šitaip galima gyventi, šitaip ištisai nuo ryto iki vakaro, įrėmintiems religinių tiesų, kuri iškreipia krikščioniškas dorybes ir paverčia žmones aklais, savo nuodėmių – puikybės, pavydo ir t.t. nebematančiomis būtybėmis. Subtilūs susipriešinimai, Veros Farmigos žavi, aišku, ir vaidyba, bet labiausiai jos personažo charakteristika – tokia tyra, nuoširdi, paprasta, pasiruošusi atiduoti ir mylėti, nepaisant visko, o „priartėję prie dievo“ priešingai – regią vien tik šėtono pusę ir kitų nuodėmes.

Filmas patiko labiau nei tikėjausi dėl savo temos ir, manau, tie, kurie ištikti tikėjimo problemos ir ieško visokiose religijose tikrosios tiesos ir tik vienos, nenuginčijamos disciplinos, manau, turėtų pasižiūrėti šį filmą. Subtiliai, o ne brutaliai, papasakota apie dvasios alkį, išpildant krikščioniškąsias dorybes per pasaulietinį santykį. 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela