Sveiki,
Nedaugžodžiausiu, nes vaikystėje iš tikrųjų bijojau
žiūrėti 1973-ųjų „Egzorcistą“. Po šitiek laiko pagaliau sukurtas jo tiesioginis
tęsinys „Egzorcistas: tikintysis“ (angl The Exorcist: Believer) (2023).
Sakau, pagaliau? Ogi be reikalo, nes visgi, nors ir turi sąsajų su pirmtaku,
visgi scenarijus originalus, ne pagal knygą.
Nepasakyčiau, kad filmas absoliuti tragedija. Žiūrėti buvo
galima nuo pradžių iki pabaigos. Būta net vietomis nemažai įtampos, tiesa, ją
kėlė S. Kingo „Tai“ romano ekranizacijos motyvai t. y., dingimo neaiškios
aplinkybės, šiokios tokios detektyvinės istorijos ir besiblaškantis tėvas dėl
dingusios dukrelės. Klasikinę medžiagą bandoma absorbuoti Holivudui
nustatytomis dabarties klišėmis, stereotipai – būtinai aktorių juodaodžių,
būtinai visko po truputį ir, kad visi būtų patenkinti, kad niekas Holivudo
nekaltintų rasizmu ar dar kažkuo. Tai jaučiasi, tikrai.
Tiesą sakant, nėra pernelyg ko čia analizuoti. Filmas skirtas
šiurpinti, tačiau patys nuobodžiausi tampa pagrindiniai veikėjai. Visiškas kino
charakterių albinosų paradas. Neįdomūs nė pro kur. Tėvas, jautęs kaltę,
atleiskite, myžčioja aplink dukrelę kas žingsnį, o buvusi vienuolė (dabar
gydytoja-slaugė) jaučia kaltę dėl buvusio aborto. Žodžiu, tradiciškos siaubo
kino vertybės – tėvai kaip išprotėję maniakiškai veikiami tik tėviškų ir
motiniškų instinktų, per čia teka kaltės pragaro upės ir jais naudojasi Šėtonas.
Pala... Bet tai yra kone kiekviename siaubo filme ir tai daro istoriją labai
nuobodžią. Nėra autentikos, viskas daugiau ar mažiau remiasi į pagarbą
klasikiniam variantui, tačiau bandoma nenutolti nuo masinio žiūrovo, kuris jau
žino, ko kiekviename žingsnyje tikėtis, nes išmokęs per tiek metų scenarijaus artikuliaciją
kaip iš vadovėlio... Jeigu turite lūkesčių didesnių, nei eiliniam siaubekui,
pamirškite, nusiteikite tiesiog parpsoti be didesnės intrigos ant sofos.
Mano įvertinimas: 5/10
Kritikų vidurkis: 39/100
IMDb: 4.9
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą