Filmas: "Egzorcistas: tikintysis" / "The Exorcist: Believer"

 

Sveiki,

 

Nedaugžodžiausiu, nes vaikystėje iš tikrųjų bijojau žiūrėti 1973-ųjų „Egzorcistą“. Po šitiek laiko pagaliau sukurtas jo tiesioginis tęsinys „Egzorcistas: tikintysis“ (angl The Exorcist: Believer) (2023). Sakau, pagaliau? Ogi be reikalo, nes visgi, nors ir turi sąsajų su pirmtaku, visgi scenarijus originalus, ne pagal knygą.

 

Nepasakyčiau, kad filmas absoliuti tragedija. Žiūrėti buvo galima nuo pradžių iki pabaigos. Būta net vietomis nemažai įtampos, tiesa, ją kėlė S. Kingo „Tai“ romano ekranizacijos motyvai t. y., dingimo neaiškios aplinkybės, šiokios tokios detektyvinės istorijos ir besiblaškantis tėvas dėl dingusios dukrelės. Klasikinę medžiagą bandoma absorbuoti Holivudui nustatytomis dabarties klišėmis, stereotipai – būtinai aktorių juodaodžių, būtinai visko po truputį ir, kad visi būtų patenkinti, kad niekas Holivudo nekaltintų rasizmu ar dar kažkuo. Tai jaučiasi, tikrai.

 

Tiesą sakant, nėra pernelyg ko čia analizuoti. Filmas skirtas šiurpinti, tačiau patys nuobodžiausi tampa pagrindiniai veikėjai. Visiškas kino charakterių albinosų paradas. Neįdomūs nė pro kur. Tėvas, jautęs kaltę, atleiskite, myžčioja aplink dukrelę kas žingsnį, o buvusi vienuolė (dabar gydytoja-slaugė) jaučia kaltę dėl buvusio aborto. Žodžiu, tradiciškos siaubo kino vertybės – tėvai kaip išprotėję maniakiškai veikiami tik tėviškų ir motiniškų instinktų, per čia teka kaltės pragaro upės ir jais naudojasi Šėtonas. Pala... Bet tai yra kone kiekviename siaubo filme ir tai daro istoriją labai nuobodžią. Nėra autentikos, viskas daugiau ar mažiau remiasi į pagarbą klasikiniam variantui, tačiau bandoma nenutolti nuo masinio žiūrovo, kuris jau žino, ko kiekviename žingsnyje tikėtis, nes išmokęs per tiek metų scenarijaus artikuliaciją kaip iš vadovėlio... Jeigu turite lūkesčių didesnių, nei eiliniam siaubekui, pamirškite, nusiteikite tiesiog parpsoti be didesnės intrigos ant sofos.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 39/100

IMDb: 4.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Saldymedžio pica" / "Licorice Pizza"

Sveiki,

Amerikiečių režisierius Paul Thomas Anderson yra tikras kino elito režisierius, o jo darbai – kokybės garantas. Kaskart vis eksperimentuodamas su aktoriais ir žanrais jis pateikia tokių perliukų, kad nežinai, ko galima tikėtis. Paskutinis mano matytas jo filmas „Nematomas siūlas“ buvo puikus dėl išskirtinės atmosferos ir aktorių dueto. Tikriausiai patys mėgstamiausi jo kada nors skurti filmai būtų „Bus kraujo“ bei „Magnolija“. Naujausiame savo kino filme „Saldymedžio pica“ (angl. Licorice Pizza) (2021) režisierius susitelkęs į 1973-uosius San Franciske, kuriame gyvena du jaunuoliai, ką tik pabaigę mokyklą ir bandantys atsistoti ant kojų. Ji – iš žydų šeimos kilusi Alana, o jis aktoriumi save laikantis Garis. Abu jie imasi pardavinėti vandens lovas, tačiau nuolat keičia savo veiklas tai išsiskirdami, tai vėl susieidami...

Filmas perteikia ryškias aštunto dešimtmečio spalvas, daug dėmesio skiriama įvairioms detalėms, to laikmečio amerikietiškai kultūrai. Ne tik vizualiai, bet tai perteikiama ir dialogais, todėl man, nelabai išmanančiam amerikietišką istorinę kultūrą, ne viskas buvo suprantama, tačiau tai netrukdo šį filmą patirti. Visų pirma, režisierius dirba su neholivudinio tipažo aktoriais, pagrindinė pora yra netobula. Garis – spuoguotas jaunuolis, o Alana – žydiškos nosies mergina. Iš tikrųjų tas aktorių nenudailinimas tampa šio filmo cinkeliu, netgi, sakyčiau, daug įdomiau į juos žiūrėti ir tai, kas iš pradžių gali atrodyti dėl mūsų kultūros standartų nepatrauklu, tampa patrauklu. Manau, kad Garis ir Alana puiki pora, nors Alana nepripažįsta, kad jai patinka Garis ir nenori jokių rimtesnių santykių su juo, nes mano, kad jis pernelyg keistas ir galbūt netgi dėl to per prastas, todėl ji bando užmegzti santykius su kur kas patrauklesniais ir „normaliais“, bet tiesa tokia, kad normalumas neegzistuoja. Iš tikrųjų filmas apie tai, kaip pamažu galima įsimylėti netobulą žmogų ir pamėgti netgi jo trūkumus, paverčiant juos privalumais.

Filmas šiek tiek primena spalvingą miuziklą, nors aktoriai nedainuoja, bet besikeičiantis garso takelis ir operatoriaus darbas primena filmo scenų pateiktį kaip miuziklą (čia šiek tiek prisiminiau garsųjį „Kalifornijos svajos“). Scenarijuje tikriausiai įspūdingą sceną laikyčiau Alanos nuo kalno išvairuotu atbuline sunkvežimį! Visgi visas filmas iš serijos „myliu-noriu-negaliu“, bet žavu dėl pasirinktų netipiškų veikėjų išryškintų charakterių bruožų, kurie bendroje populiariojo kino industrijoje formuoja netobulų žmonių netobulus santykius. Manau, toks filmas daugeliui patiks ir dėl saikingo humoro, specifiškos atmosferos, o aktoriai dar ilgam išliks atmintyje kaip ryškių ir įdomių vaidmenų atlikėjai.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mišios" / "Mass"

 

Sveiki,

 

JAV aktorius Fran Kranz ėmė ir surizikavo tapdamas dar ir režisieriumi. Jo debiutinis darbas „Mišios“ (angl. Mass) (2021) jau vadinamas vienu geriausiu praėjusių metų amerikietiškų filmų debiutų. Daugelis filmą pasitiko ovacijomis, o kino kritikai negailėjo pagyrų. O kaip čia yra iš tikrųjų su šiuo filmu?

 

Istorija pasakoja apie ramiame miestelyje dviejų tėvų porų susitikimą vietos evangelikų bažnyčios patalpose. Anoniminiam terapiniam susitikimui buvo kruopščiai ruoštasi, o poroms padėjo organizacijos, kaip suprantu, specialios įmonės darbuotoja, turinti šešerių metų patirtį. Abi poros nežino savo gyvenimo vietos adresų po tragedijos, įvykusios jų vaikų vidurinėje mokykloje. Ilgai istorija į vatą žodžių nevynioja, todėl režisierius „apsižaidęs“ keliais psichologiniais veikėjams būdingais etiketo šablonais su gėlėmis, leidžia veikėjams susėsti prie bendro pokalbio stalo, kad sudėtų visus taškus ant „i“. Pasirodo, vienos poros sūnus mokykloje nušovė kitos poros sūnų, o praėjus jau daugel laiko po tragedijos, šios priešingos šeimos (viena užauginusi monstrą-pabaisą, o kita – netekusi brangiausio sūnaus gyvybės) viena kita kaltindamos ir priimdamos besiveržiantį skausmą bando empatiškai suprasti, o retkarčiais nepasiduoti, atremti, baisėtis vieni kitais.

 

Filmas kaip tie Anoniminiai alkoholikų susirinkimai, kur išsipasakojimo tiesa leidžia pamažu žiūrovui ir klausytojui susidėlioti savitą istorijos siužetą. Taip ir „Mišiose“ mes matoma tam tikrus tiksliai ir literatūriškai, dramaturgiškai sudėliotus tipinius akcentus – užuomazgą, intrigą, kulminaciją ir atomazgą – kurie sutampa su psichoterapiniais elementais – baime, neigimu, pykčiu, atleidimu ir išsilaisvinimu. Filmo idėja, žvelgiant iš režisūrinės pusės, absoliučiai nenauja. Tas pačias pokalbio ir išsiliejimo viso filmo metu, sakyčiau, labai panašiai išskleidė Roman Polanskis filme „Kivirčas“ (2011), kai dvi poros susitinka mokykloje pasikalbėti dėl mažamečių incidento mokykloje. Yra daugiau panašių filmų pagal struktūrą ir režisūrą.

 

Visgi filmas psichoterapinis, čia svarbiausia idėja yra išsikalbėjimas ir to pokalbio emocijų dinamika, kurią perteikia keturi puikiai žinomi aktoriai Jason Isaacs, Martha Plimpton, Reed Birney ir „Tarnaitės pasakojimo“ žvaigždė Ann Down. Šiame kiek teatralizuotame filme man labiausiai patiko veikėjų emocijos ir dialogai, virstantys monologais-išpažintimis. Efektinga pabaiga davė savo emocinį krūvį, nors ir bandomi tie teatriniai triukai, susieti tikrąjį atleidimą su repetuojančių choristų muzika ir perteikti dieviškumo akimirką, bet mane labiausiai sukrėtė Ann Down paskutinieji žodžiai, kuriais paneigė iki tol išsakytą besąlyginę motinišką meilę savo sūnui, kai ši norėjo, kad tai ją šimtus kartų nušautų vien tam, kad pro tą buvusį motinišką naivumo šydą pamatytų, atpažintų ir pripažintų savo sūnaus monstriškumą ir pavojingumą. Šiaip verta pamatyti bent kartą, ypač tiems, kurie augina nepakaltinamai sudėtingo elgesio vaikus, kurie nukreipia savo smurtą ne tik prieš tėvus, bet ir aplinkinius.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: Tarnaitės istorija (Tarnaitės pasakojimas) / The Handmaid's Tale (4 sezonas / season 4)

 Sveiki,

Ketvirtasis Tarnaitės istorija arba Tarnaitės pasakojimas (angl. The Handmaid's Tale) sezono laukimas dėl pandemijos visame pasaulyje užsitęsė. Teko pralaukti ištisus metus, o kino ir serialų industrijai taip pat nelengvi iššūkiai. Visgi po visko buvo paskelbtas ketvirtasis šio kultinio serialo sezonas ir nuosekliai jį žiūrėdamas negalėjau praleisti. Jeigu ne kanadiečių rašytoja Margaret Atwood ir jos 1984 metais pasirodęs distopinis romanas tuo pačiu pavadinimu, tikriausiai šį serialą būčiau praleidęs. Visgi nuo antrojo sezono šis pasakojimas plėtojamas visiškai kitaip, nei knygoje, ir čia serialo kūrėjai, rašytojos leidimu, leido plėtoti Džunės, pagrindinės veikėjos, gyvenimo vingius pagal savo fantaziją, išlaikant pirminės idėjos koncepciją.

Ketvirtasis sezonas... Tikriausiai daugiausiai man asmeniškai palikęs klausimų dėl dabartinės ir būsimos serialo kokybės. Priminsiu, kad trečiojo sezono pabaigoje Džunė pašaunama, tačiau slaptu sutarimu iš Geliados išgabenama beveik 80 vaikų į saugiai civilizuotą Kanadą. Klausimas: ar Džunė išgyvens? Kad išgyvens, nereikėjo net dvejoti, nes kitaip serialas neturėtų jokios prasmės. Galiausiai Džunė gydosi ir slapstosi apie pusmetį slaptame ūkyje, kurią valdo senukas ir jam mėlynais rūbais priskirta paaugliškos išvaizdos žmona. Čia slapstosi ir kitos tarnaitės, bet netrukus Akis sužino apie būstinę ir Džunė patenka pas tetą Lidiją, kuri tarp valdžios jau yra netekusi pasitikėjimo...

Tuo tarpu veiksmas vyksta ir Kanadoje, kur Voterfordai bylinėjasi teisme, tačiau abu yra politiniai kaliniai. Netrukus sužinoma, kad Serena Voterford iš tikrųjų laukiasi savo vaikelio, todėl lemtingas sprendimas lieka nežinioje: ar ji dovanos Fredui ir jie taps šeima, o gal ji pasirinks savarankiškos motinos kelią? Ir apskritai, ar galima grįžti į savo šalį, išvengiant teismo? Šalia to plėtojami ir iš Giliados pabėgėlių antraeilių veikėjų gyvenimo vingiai, jų potrauminė adaptacija normalioje, mums įprastoje visuomenėje, kuri, pasirodo, nėra tokia paprasta Giliados aukoms.

Iš esmės šiame sezone labiausiai erzina pati Džunė. Bent jau mane. Jos psichologiją ir veiksmų sprendimai pagrįsti, tačiau nuspėjami, ji iš tikrųjų išgyvenusi tiek daug, tampa visiškai kita moterimi, kuri trokšta kraujo ir keršto. Pabėgusi į Kanadą ji susitinka su teisėtu vyru, tačiau jos intymumas ir meilė atšąla, be to, ji vis dar galvoja apie Akį, savo meilužį, likusį Giliadoje. Ta jausmų ir adaptacijos priešprieša iš tikrųjų veikia, nors yra perteikta gana melodramatiškai, tačiau ji juntama ne tik per Džunę, kenčia visi, kurie gyveno Giliadoje ir bando „prigyti“ Kanadoje.

Štai pabėgėliai vaikai išvis nesuvokia, kas yra kanadietiška laisvė, maistas, žaislai ir taisyklės, jie nori atgal į Giliadą, jie nesuvokia kitokio pasaulio. Džunės dukra nebeatpažšsta savo motinos, ji jau perauklėta pagal kitos visuomenės sistemos modelį. O štai toms, kurios gali palyginti du pasaulius ir kažkada „dirbo“ tarnaitėmis, Kanadoje įteisintas psichoterapinis susirinkimų būrelis, kuriame išryškėja karti tiesa: visos aukos pritvinkusios keršto ir pykčio. Iš tikrųjų serialas lyg ir klausia, ar įmanoma „pasveikti“ taikiais būdais, kai teisėsauga žiūri pro pirštus? Per Fredo ir Selenos teismą šimtai aktyvistų (čia prisiminiau mūsų kvailelius Šeimų maršo atstovus, kurie pamiršo, kas yra nelaisvė) su plakatais palaiko Giliados nusikaltėlius Voterfordus. Kanadoje vyksta visuotinis skylimas ir požiūris į Giliadą keičiasi, o liudininkių balsai prislopinami, jais manipuliuojama ir tai, sakyčiau, iš tikrųjų yra šio sezono pati labiausiai pavykusi aštrioji vinis. Jeigu ir buvo įdomu žiūrėti, tai tik dėl to, kaip politika, žiniasklaida manipuliuoja visuomene ją baugindama arba priversdama tikėti nebūtais dalykais. Staiga aukos tampa „pačios kaltos“, budeliai – didvyriai, o tokių pavyzdžių mes turime ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje, kai kalba pakrypsta apie moterų išnaudojimą: muša, vadinasi myli; pati prisiprašė ir t. t.

Kadrai iš ketvirto sezono.

Visgi labiausiai nuvilia silpnėjanti pačios M. Atwood išplėtota idėja apie moters išnaudojimą, bejėgystę ir net visišką nutildymą. Kitą vertus, serialas evoliucionuoja, jis turi nuolatos pateikti kintančią pasakojimo perspektyvą, tačiau kokiu būdu? Peršauta Džunė po pusmečio atsiduria kankinama tetos Lidijos – žaizda ant žaizdos. Ji mušama, plakama, tardoma, peršaunama, traumuojama psichologiškai... Ir tas hiperbolizuotas kūniškas Džunės išniekinimas primena jau fantastinį moters kiborgės, nemirtingosios personažą. Džunė jau nebe reali veikėja, kokią matėme pirmajame sezone (ir iš dalies antrajame), o fokusuojamasi į kažin kokią super galią turinčią feministinės kovotojos didvyrės perspaustą veikėją. Žinoma, kuo daugiau kenčia, kuo daugiau kankinama, tuo labiau Džunė sadistiškai maitinasi ir randa savyje jėgų: „Kankinkit mane, budeliai, smarkiau!“ Ir jeigu Džunė į ką nors reaguoja, tai reaguoja tik į kalbas apie savo Giliados gniaužtuose likusią dukrą. Kartais atrodo, kad pati Giliados sistema „išspjovė“ ir pagimdė siaubūnę Džunę, tą kerštingą ir saldų momentą, savotišką su Džune ekstazę patiria ir žiūrovas, stebėdamas finalinę ketvirto sezono sceną, kai vienas iš Giliados sistemos kūrėjų sunaikinamas savo paties sukurtos sistemos įrankiais.

Iš esmės šis serialas, kaip ir romanas, yra atskleisti, visų pirma, subordinuotą visuomenę, kurios pagrindą sudaro viską valdantis patriarchatas, o moterys tėra tik gimdymo mašinos. Šiame sezone, dėl pagrindinės veikėjos tranzito iš Giliados į Kanadą pavyko perteikti sudėtingus visuomenės susiskaldymo rezonavimus, kurie smarkiai koreliuoja su žmogaus teisėmis ne tik seriale, bet ir mūsų tikrovėje, kalbant apie Stambulo konvenciją, kuri skatina atkreipti dėmesį prieš smurtavimą moterų atžvilgiu. Tačiau geroms idėjoms laisvoje ir informacijos manipuliacijos erdvėje lemta būti apjuodintomis sąmokslo teorijomis ir mitais, dar baisiau – daug lengviau patikėti blogais ketinimais, nei gerais. Visgi šiame sezone daug klišių ir banalybių, kurie bando išlaikyti siužetinį aštrumą, balansuojama ties „gera“ ir „bloga“, žiūrovui viskas sukramtyta iki tyrelės kūdikiams, o pagrindinė veikėja pradeda priminti super didvyrių apie Kseną ar Nuostabioji moteris nepalaužiamas veikėjas su primityvokai perteikiamu hiperbolizuotu feminizmu: viskas lyg ir gerai, tačiau ta tonacija, tie žvilgsniai, užaštrintos scenos, jų perteiktas melodramatiškumas kažkur jau smarkiai smarkiai matytas. Belieka palinkėti, kad penktasis sezonas būtų paskutinis.

Jūsų Maištinga Siela  

Serialas: "Tarnaitės pasakojimas" (Tarnaitės istorija) trečias sezonas / "The Handmaid's Tale" (season 3)

Sveiki, skaitytojai,

Paskutiniu metu esu apleidęs serialus dėl laiko stokos, o ir kiek galima juos žiūrėti – jie „suėda“ nemaža laiko, tad iš tikrųjų džiaugiuosi kiek nuo jų atsiplėšęs. Paskutiniu metu žiūrėjau tik trečiąjį „Tarnaitės istorija“ sezoną, kai kur verčiama pagal knygos pavadinimą „Tarnaitės pasakojimas“ (angl. The Handmaid‘s Tale).

Be didesnių įžangų ir turinio aprašų pabandysiu štrichais apsakyti pagrindinius trečiojo sezono pastebėjimus ir mano nusistebėjimus. Pradėkime nuo to, kad antrasis sezonas pasibaigė fantastiškai geroje įtampoje: Liepa su savo prievartos vaisiumi turėjo pabėgti į Kanadą, bet lemtingą akimirką apsisuko ant kulno ir grįžo į prievartos šalį. Liepa kaip katė, kuri turi devynis gyvenimus ir visada ras galimybę išgyventi. Jau aišku net po pirmojo sezono, kad tam tikri veikėjai seriale turi neliečiamybę ir jie idėjiškai niekaip negali atsirasti ant sienos, pamauti ant kablio ar pakabinti miesto centre ant kilpos. Tuo tikriausiai ir skiriasi serialas nuo knygos, kad knygoje viskas įtempta ir nesaugu, viskas gali greitai pasistūmėti iki mirties bausmės, o seriale to pavojaus (tam tikriems veikėjams) nebelieka; tarnaitės laisvai rengia sąmokslus, maištauja prieš namų šeimininkus ir, atrodo, kad pamažu serialas atsiplėšia nuo pagrindinės Margaret Atwood romano idėjos ir atmosferos.

Trečiajame sezone tarnaitės ir martos padaro tokį šuolį, kad jos tampa gerai organizuotomis pasipriešinimo ir kontrabandos grupuotėmis, kas, aišku, tėra tik kaip knygos tęstinumas, nes su pirmuoju sezonu ir užsibaigė knyga, o kažką naujo sugalvoti ir pateikti visgi reikėjo.

Neapleidžia jausmas, kad trečiasis sezonas visgi pateko į idėjinį ir siužetinę smegduobę, kai pirmajame sezone jau beprotiškas pasaulis „nupieštas“, perteiktos antiutopinės tos visuomenės idėjos ir vaisingų moterų išnaudojimas, tad kituose sezonuose viskas tampa panašu į gumos tempimą. Uždelsta veikimo bomba tampa pati Liepa, kuri turėjusi pabėgti į Kanadą, lyg ir ryžtinga nusprendžia „paimti“ vietos valdžią ir atkeršyti palikdama penkias gyvas naujas martas pagal jų profesiją, kad galėtų žongliruoti valdžios svertais, tačiau greitai tą idėją sugniuždo patys scenaristai, kai priverčia Liepą savaičių savaitėmis klūpėti ligoninėje prie komoje gulinčios vaikštynių draugužės. Tada man kyla daug klausimų. Ar tikrai jai ten būti būtina? Ar jos pagrindinė funkcija nėra būti namuose ir dalyvauti apvaisinimo ceremonijose, užuot klūpant prie ligonės, kuriai trokšta mirties?

Ką tik buvęs prabudęs skaidrus protas nužudo Liepoje entuziazmą ir ji, švelniai tariant, pradeda psichuoti ir atrodo itin neadekvati nuo klūpojimo prie ligonės. Neadekvati ir kai grįžta pas savo naująjį šeimininką ir nutaria atimti 50 vaikų ir pervežti juos į Kanadą (kas atrodo kaip Liepos pakrikimas) ir tokiu būdu atkeršyti šiai sadistinei valstybei už jos pirmagimės atėmimą.

Viskas atrodo lyg įdomu trilerio vyksmo logikoje, kiekviena serija yra šachmatai, vienas koks nors svarbus strateginis ėjimas ir tai yra serialo vinis, be kurio nebūtų apskritai įdomu žiūrėti. Kitą vertus, darosi akivaizdu, kad nebeadekvati Liepa nebevienintelė, o visas likęs pasaulis kažkoks tampa antiracionalus. Jau nekalbu apie tetą Lidiją, kuriai šiame sezone skiriama viena serija su jos gyvenimo istorija: ji ir taip pamišėlė, psichopatė, išaugusi piktžolė iš savo gyvenimo nelaimių. Bet baisiausia yra tas perdėtai pateiktas vaikų gamybos, globos ir troškimo apsaugoti maniakiškumas.

Pradėkime nuo Serenos, kuri stengiasi susigrąžinti Nikolę – pati sava valia atidavė Kanadon, o dabar stengiasi ją susigrąžinti. Net ne savo dukrą, o draskosi labiau nei Liepa! Na, nereikia apsimesti, kad ji itin gera, kad palaužta neišsipildžiusio motiniškumo instinkto ir garbina tuos kūdikius kaip mažuosius dievukus. Visos mėlynai vilkinčios motinės atrodo psichuojančios, visiškai nemotinos, o kažkokios sektantės. Kur čia prasilenkiama? Valstybėje, kur šitaip branginama nauja gyvybė, kūdikiai ir vaikai – čia pat gyvybė kaip šiukšlė, ji traiškoma, žmonės žudomi viešai ir tai... Nelogiška! Ką jie tikisi tokiu būdu užauginti? Toje aplinkoje naują kartą?

Liepos veiksmai dėl savo dukrų kiek pateisinami, ji net atrodo kartais kur kas racionalesnė motina nei kvaištelėjusi Serena, kuri „triedžia iki kulno“ vos pamačiusi kūdikį. Vietomis seriale išties viskas perspausta: tarp valdžios galios ir žmogiškųjų vertybių, instinktų pavojaus metu pasireiškimo yra kažkoks nenormalus atotrūkis, kurį bando užgniaužti trilerio žanre neblogai surikiuoti motyvai, tačiau motyvų atvaizdavimas ir išryškinimas seriale tampa ekspresyviai hiperbolizuotas ir jau pernelyg nutolęs ne tik nuo realybės, bet ir sveiko proto. Kitaip sakant, socialinio gyvenimo kritikos serialo idėjos pereina prie fantastinių ir iš piršto laužtų aspektų, kas galbūt veiksmo atžvilgiu paaštrinta intrigų lygmenyje, tačiau netenka vidinės įtampos, ką dar išlaikė pirmasis sezonas.

Buvo bandoma papasakoti ir Emili, pabėgusios į Kanadą lesbietės tarnaitės, istoriją, kuri mažumėlę jaudino, tačiau sezonas ją vėliau išmetė ir ji tik parodoma paskutiniojoje serijoje. Tiesa, finalinę sceną visgi sužiūrėjau kiek sukandęs dantis, nes jautėsi vilkinimas, ypač tas pabėgimo planas, jis jau nebebuvo toks dinamiškas ir aštrus, koks antrajame sezone: per daug chaoso, per daug viskas tampa aišku, per daug akivaizdu, kad scenaristai bando kapituliuotis galingai į ketvirtą sezoną, tačiau išėjo ne taip stipriai.

Akivaizdu jau nuo finalinės serijos pradžios, kad Liepa turi likti distopiniame pasaulyje, o vaikus išsiųs į Kanadą. Galiausiai serijos finalas pasiteisina: Liepa tampa dar didesne didvyre už antrojo sezono Liepą, tačiau, deja, jos misija dar nesibaigė, ji pašauta lieka toje vaikų fetišizmo valstybėje, kur būtinai, (kaip teta Lidija antrojo sezono gale gavusi peiliu dūrius), prisikels nuo šautinės žaizdos ir būtinai dar sudalyvaus lemiamuose mūšiuose už laisvę ir vaikus. Ksena be šarvų toliau tęs žygius. Tik ar beužteks parako serialo kūrėjams, nes akivaizdu, kad serialui kažko ima labai pritrūkti.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Amerikos gyvūnai" / "Amercan Animals"

Sveiki,

Amerikiečių filmas „Amerikos gyvūnai“ (angl. American animal) (2018) toli gražu nėra koks dokumentinis filmas apie gamtą, tai itin amerikietiško stiliaus kriminalinė drama apie apiplėšimą ir dviejų jaunuolių svajonių įgyvendinimą.

Daug gerų kino kritikų atsiliepimų gavusi drama, tiesą sakant, žiūrėjosi itin sunkiai. Visų pirma puiki režisūra, puikus siužetinis montažas, kuris tikrai demonstruoja režisieriaus potencialą. Atmosfera kuriama dviem pasakojimo perspektyvomis – du jaunuoliai tarsi per dokumentiką pasakoja apie savo apiplėšimo planą, todėl retsykiais pateikiamos kelios perspektyvos tos pačios situacijos, kuriant apskritai sujaukto filmo įspūdį. Lyg ir potencialas yra, lyg ir montažas yra ir daugiavariantinė pateiktis yra, tačiau filmas absoliučiai negyvas... Nė per velnio nagą nejaudina pats siužetas – dar vienas nykus crazy vyrukų noras praturtėti ir nusikalsti, nes gyvenime turėjo ne kažin kokius pavyzdžius, nors ir žinodami, kad visa tai geruoju gali nesibaigti, jie vis tiek paveikti veliasi į tą kriminalą – nuobodu. Šiek tiek priminė nelabai sąmoningą filmą „Kokainas“ su J. Deppu ir P. Cruz – nuspėjama, neįdomu, vietomis net banalu.

Pernelyg daug kine mačiau apiplėšimų ir pernelyg paviršutiniškai pateiktos tos pačios ar paralelinės istorijos versijos. Tikslas šio filmo, žinoma, yra pramoga, tačiau nepajutau jokio džiaugsmo. Tiesą sakant, gėrėjausi vien tik aktorių vaidyba – „Šventojo elnio nužudymo“ aktorius Barry Keoghan bei „Amerikietiškų siaubo istorijų“ žvaigždė Evan Peters, kurie išties įtikinami bet kokiuose projektuose, kuriuos man tenka matyti. Visumoje filmas man surūgęs, tamsus, neoriginalus, matytas, atsikartojantis ir kaip kino meno mėgėjui man absoliučiai nuobodus.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Tarnaitės pasakojimas" (Tarnaitės istorija) / "The Handmaid's Tale" (2 sezonas)

Sveiki,

Tikriausiai „Tarnaitės pasakojimą“ (kai kur verčiama kaip „Tarnaitės istorija“) (angl. The Handmaid‘s Tale) apibūdinčiau kaip pilką, slogų, bet įdomų serialą, pastatytą pagal Margaret Atwood romaną tuo pačiu pavadinimu. Antrasis sezonas visada geram ir daug nominuotam serialui yra išbandymas: ar toji sėkmė ir vizija tebuvo tik laikinas kūrybinis blykstelėjimas, ar kai kas daugiau? Beveik net neabejojau, kad „Tarnaitės pasakojimo“ kūrėjai turėtų ir toliau sistemingai kurti istoriją pagal pirmojo sezono nubrėžtą modulį.

Vienintelis kirbėjęs dalykas buvo, o kas bus toliau, jeigu pirmasis sezonas sutalpino praktiškai viską, kad M. Atwood buvo parašiusi 1985 metais išleistame romane, kuris neturėjo tęsinio? Visgi rašytoja, kad jau ir sulaukusi garbaus amžiaus ir vis dar itin produktyviai dirbanti ir pilna energijos, ryžosi toliau bendradarbiauti su serialo kūrėjais ir rašyti antram sezonui scenarijų, pratęsdama daugiau nei prieš 30 metų pabaigtą „Tarnaitės istoriją“.

Antrasis sezonas prasideda gana žiauriomis tarnaičių kankinimo apeigomis, kadangi jos nusižengė įstatymui. Tiesą sakant, po pirmosios serijos pajutau sezone atsivėrusią kūrybinę duobę, tarsi būčiau įkritęs į „tempiamos gumos“ pasakojimą, kurioje reikia spragų, kad rastųsi naujas įtampos taškas. Pabėgusi tarnaitė Ofreda kurį laiką slepiasi neaiškiuose tarnybiniuose pastatuose – tam skiriama beveik trys serijos, kuriose su pagrindiniu personažu nieko nevyksta: ji laksto po teritoriją, sportuoja, apžiūrinėja anų laikų daiktus, šį bei tą prisimena iš praeities... Tiesą sakant, labai suabejojau, ar aktorė Elisabeth Moss ką nors gero bepateiks šiame sezone ir vargu, ar begalės pateisinti pelnyto Emmy apdovanojimo.

Ne ką įdomiau būta ir pirmosiomis serijomis Fredo ir Serenos namuose. Tiesą sakant, jų istorija atrodė apleista ir nereikšminga. Užtat atsirado nemažai scenų iš nuodingų teršalų kolonijos, kuriose atsiduria iš pradžių Emily, o vėliau Džanina. Tai tikriausiai bene geriausia pirmųjų trijų serijų epizodas. Didžiausia ir nuobodžiausia šio sezono skylė man pasirodė trečioji serija – Ofredos nesėkmingas pabėgimas į Kanadą buvo toks tragiškai nevykęs, kad praktiškai nei scenarijaus autorė, nei serialo kūrėjai neturėjo kitos galimybės kaip tik tampyti liūtą už ūsų, žadinant netikrą intrigą – ir kvailiui buvo aišku, kad Ofreda nepabėgs ir nutiks kas nors siaubingo.

Sezonas gerokai pasitaisė, kai Ofreda grįžta pas savo šeimininkus. Čia vėl atsiranda namų intrigos. Teta Lidija smarkiai prižiūri besilaukiančią Ofredą, o toji jausdama, kad yra ypatinga, imasi šiokio tokio protesto. Jeigu pirmajame sezone apskritai tarnaitės buvo tylios, tai šiame sezone jos tampa maištininkėmis – surengia teroro ataką, nesibodi pasiginčyti su savo šeimininkais ir atrodo, kad tetos Lijos baimės mokymo metodai pamažu ima blėsti, bet netrukus ima keistis valdžios struktūra, vis daugiau valdžios įgyja vyrai ir sistema tampa absoliučiai patriarchalinė, kas iš esmės suformuoja dar didesnę įtampą Fredo ir Serenos santuokoje.

Elisabeth Moss, atlikusi Ofredos vaidmenį, (beveik tuo neabejoju) vėl prasibraus pro svarbiausius televizijos apdovanojimus. Jau vien kiek pastangų reikalavo jos gimdymo scena, kuri tęsėsi su visokiais praeities inkliuzais visą seriją. Visgi šio sezono naujoji vinis yra iš Australijos kilusi aktorė Yvonne Strahovski, suvaidinusi Serenos Vaterford vaidmenį. Pirmosiomis serijomis primiršta, ji blyksteli visai kitomis spalvomis maždaug nuo sezono vidurio. Be galo sudėtingas jos psichologinis vaidmuo. Serena atsidūrusi tarp neišsipildžiusio „geresnio“ pasaulio vizijos, vyro šalto abejingumo bei neišsipildžiusios motinystės, atrodo, tuojau palūš. Kartais ji šalta ir neabejojanti, kai kada priešgyniaujanti ir prieštaraujanti viskam, ką pati kūrė... Toks dvilypis besiblaškantis personažas, kuris žiūrovui kelia dviprasmiškus jausmus: ir gaila jos, ir kartu pikta dėl naivių sprendimų ir praeities klaidų.

Paskutiniųjų kelių serijų įvykiai sparčiai pakelia serialo dinamiką, o kartu ir kokybę. Žūsta netikėtai keletas veikėjų, suorganizuoti pabėgimai, gaisras, Niko sukilimas prieš Fredą ir kiti žaibiški dalykai nebeleidžia žiūrovui atsikvėpti. Didžiausi ir svarbiausi akcentai, kaip jau įprasta serialams, sudėti sezono pabaigoje. Ir neprikibsi – tai paskata kitais metais laukti naujojo sezono. Koks jis bus? Galima tik įsivaizduoti, kad tik dar žiauresnis ir negailestingesnis, bet net ir naiviausias žiūrovas tikriausiai gali numanyti, kad Ofreda viską perbris ir viską iškentės, kad tik susigrąžintų savo dukrą Haną. Iš paskutiniųjų kadrų galima spėti, kad ji gali kitame sezone nepabijoti, o galgi net nekrūptelėti, spausdama šaunamojo ginklo gaiduką į vis labiau ir labiau ją įsimylėjusį prievartautoją Fredą. Visgi nykiai prasidėjęs antrasis sezonas (neskaitant neblogos pirmosios serijos) užsibaigia pergalingai ir aštriai. Norisi tikėti, kad kūrėjai kitame sezone nedarys atokvėpių duobių ir geriau padarys mažiau serijų, bet išties vertų aiktelėjimų, nei ištęstų šalutinių vingių epizoduose.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paveldėtas" / "Hereditary"

Sveiki,

Vienas labiausiai įsimenančių ir labiausiai baisiausių šių metų filmu tituluojamas Ari Aster pilnametražis darbas „Paveldėtas“ (angl. Hereditary) (2018). Iki tol niekam nežinomas talentingas režisierius iki tol kūręs tik trumpametražius filmus šiemet iš tikrųjų nustebino ne vieną. Išėjęs iš kino salės supratau, ką iš tikrųjų man sukėlė šis filmas – tokį jausmą patyriau, kai žiūrėjau D. Aronofsky „Motina!“ su Jennifer Lawrence ir Javier Bardem. Toks religine ir sektantiška tema šokiruojantis filmas, vertas pamąstymų.

Na, dėl „Paveldėtas“ daug mąstyti kažin ko nereikia. Vienas stipriausių filmo efektų yra nenutrūkstanti filmo dinamika. Kai jau pradedi žiūrėti ir esi tikras, kad tau jau žinomos šio filmo taisyklės ir tai yra šeimos siaubo drama name po močiutės (tikriausiai raganos) mirties, apsirinki, nes pasirodo, kad tai filmas apie vaiko netektį ir skausmingą to išgyvenimą – filmas pavirsta motinos beprotybės šou, bet kai tai jau supratinti, žiūrėk, filmas vėl daro manevrą ir pavirsta tikru šmėklų ir haliucinacijų spektakliu, taigi, rebusu. Aišku, vietomis būčiau iškirpęs kelias atseit siaubo scenas, nes jos atrodo paradoksalios, pavyzdžiui, begalvė šmėkla skrendanti į namelį medyje – visa salė kvatojo iš to „siaubo“. Visgi tai atmosferinis filmas, kuris atkartoja pagal jau išmoktas natas senus triukus, bet jas dar labiau strategiškai suintensyvina. Viena pagrindinių stygų filme tampa puikioji aktorė Toni Collette, kuri tikrai nusipelnė kokios nors nominacijos. Štai Meryl Streep padainavo vidutiniškame miuzikle ir Oskaro nominacija, nors, tiesą sakant, nieko ten įspūdingo nebuvo. O štai T. Collette tikrai pademonstravo emocijų gamą ir meistriškumą...

Grįžtant prie paties filmo, būtų galima sakyti, kad jį žiūrint daug ką patyri, bet tikriausiai jis paveikus tuo, kad įtraukia ir ne kartą ima ir nustebina. Tai vienas iš tų retesnių pavyzdžių, kada scenarijus veikia kaip ir su šiemet pasirodžiusiu filmu „Tylos zona“, tik duokite daugiau darbo mažiau žinomiems ir ambicingiems režisieriams, o ne užsakomųjų mecenatų vizijoms tenkinti, kurios dažnai pateikia mums vidutinybes. „Paveldėtas“, sakyčiau, tikrai kur kas daugiau nei vien tik vidutiniška siaubo juosta, ji iš esmės marga, įdomios struktūros, bet svarbiausia, kad išėjus iš kino salės yra apie ką pašnekėti, o ne tik trūkčioti abejingais pečiais ir galvoti, kurių velnių negalėjau to mėšlo pažiūrėti per laptopą.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Tarnaitės pasakojimas" / "The Handmaid's Tale" (1 sezonas / season 1)

Sveiki,

Pernai vasarą pradėjęs žiūrėti serialą „Tarnaitės pasakojimas“ (angl. The Handmaid‘s Tale), po pirmosios serijos nustojau žiūrėti ir nebuvo poreikio grįžti prie jo. Visai neseniai persigalvojau ir atsiradus progai griebiau pirmojo sezono dešimt serijų, paaukodamas šiaip jau gerų filmų peržiūras, kurios yra susikaupusios pas mane.

Maždaug 1985 metais kanadiečių rašytoja Margaret Atwood išleido savo kultinę grožinės literatūros knygą „Tarnaitės pasakojimas“, kuris priskiriamas prie distopinių romanų kategorijos. Iki šiol ši knyga vertinama kaip feministinis protestas prieš moters kūną ir pavergimą, kiti ją interpretuoja dar kitaip, tačiau romanas kaip kūrinys sukrečiantis ir vertingas, tapęs esminiu Margaret Atwood gausios kūrybos bruožu. Teko knygą skaityti ir man, todėl nori nenori, sulygini siužetinius vingius.

1991 metais visgi buvo pasirodžiusi ne itin reikšminga ir ne itin vykusi knygos ekranizacija, kuri leido ilgam pamiršti šios kultinės istorijos atėjimą į platesnę rinką. Dabar gyvename serialų klestėjimo eroje ir geram režisieriui pagriebti tokį desertą kaip „Tarnaitės pasakojimą“ nebuvo sunku, tad turime, ką turime...

O turime daugybę apdovanojimų, įskaitant ir „Emmy“ bei „Auksinius gaublius“. Serialas daug kur pripažintas kaip geriausias metų draminis serialas, o pagrindinė aktorė Elisabeth Moss – geriausia dramino serialo aktore. Vienas didžiausių visgi atradimų buvo tetos Lidijos aktorė Ann Dowd, kuri taip pat pelnė ne vieną apdovanojimą už antraplanį vaidmenį.

Grįžtant prie serialo – siužetas po skaitytos knygos niekuo jau nebenustebino, man įdomiausia buvo žinoti, kaip bus sukomponuotas serialas, kaip ilgai kūrėjams užteks knygoje pateikiamos itin lokalios siužetinės medžiagos, ypač po to, kai sužinojau, kad serialas pratęstas antrajam sezonui. Jau po pirmos serijos apėmė abejonės, juk pirmai serijai panaudota kone trečdalis knygos siužeto, bet įtaigi vaidyba, atmosferiškai užpildytas pasakojimas beveik nebeleido abejoti, kad kūrėjai tikrai ką nors sugalvojo.

 Aktorės, apdovanotos Emmy statulėlėmis.

Aktoriai su knygos autore Margaret Atwood (kairėje).

 Kadrai iš serialo pirmojo sezono.

Ir neklydau! Jie iš tikrųjų sugalvojo. Kiekvienoje serijoje „laikas išsitempė“, miniatiūrinės scenos ar probėgšmais knygoje tarnaitės viltys tampa šalutinėmis siužetinėmis pasakojimo linijomis seriale, pavyzdžiui, Ofredos, pagrindinės veikėjos vyras atsiduria Kanadoje ir ten dirba pabėgėlių štabe – ši dalis seriale smarkiai išplėtota. Manau, antrajame sezone taip pat atsiras šis bei tas išplėtota.

Nemažai dėmesio skiriama diktatoriškai, kažkokiais religiniais „išverstais“ ir pertransformuotais Šventųjų raštų iškrypusiais ir nesveikais įstatymais. Nevaisingumo lygis toks didelis, kad moterys praktiškai nebevaisingos, o tos, kurios vaisingos (jų labai nedaug), paverčiamos tarnaitėmis ir sėklinamos privilegijuotoms šeimoms. Politinių perversmų pernelyg niekas nedemonstruoja seriale, tačiau akivaizdu, jog JAV vykęs perversmas amžiams sumaišė santvarką, kuri iš esmės man siejasi su dabarties įvykiais, kai Europoje vykstantys politiniai pasikeitimai gręžiasi į nacionalizmą ir joje ieško konservatyvių kone prietarais ir rasizmu pagrįstų galios ir valdžios resursų.

Serialui itin tiko Elisabeth Moss pasirinkimas – moteris iš įspūdingo filmo „Kvadratas“ ilgą laiką buvo tarsi nepastebima kaip aktorė, nors probėgšmais ją pamenu iš filmų. „Įsimylėjęs Šekspyras“ bei „Amerikietiška siaubo istorija: Beprotnamis“ aktorius Joseph Fiennes taip pat bauginančiai šaltai tiko savo vaidmeniui... Aktorių komanda tiesiog susodinta į savo kėdes, bet ar visa tai veiktų, jeigu nebūtų įtaigios režisūrinės rankos? Tikriausiai ne.

Serialas man patiko, šiek tiek rizikavau, nes perskaitęs knygą vertinau šį projektą kiek skeptiškai – ar beverta žiūrėti serialą, kurio distopinį siužetą jau žinai nuo A iki Z, kai aplink tiek daug serialų su originaliais ir unikaliais, dar nematytais siužetiniais vingiais? Jeigu ne apdovanojimų gausa, nė nebūčiau grįžęs ir užbaigęs sezono, bet šiandien, žiūrint iš perspektyvos, labiausiai serialas man patiko dėl aktorių ir atmosferos, nes idėjiniame lygmenyje šioji istorija jau permąstyta ir išgyventa. Įdomu, ką antrasis sezonas mums pasiūlys, nes jis startuos 2018 metų balandžio 25 dieną. Belieka laukti.

Jūsų Maištinga Siela