Filmas: "Mišios" / "Mass"

 

Sveiki,

 

JAV aktorius Fran Kranz ėmė ir surizikavo tapdamas dar ir režisieriumi. Jo debiutinis darbas „Mišios“ (angl. Mass) (2021) jau vadinamas vienu geriausiu praėjusių metų amerikietiškų filmų debiutų. Daugelis filmą pasitiko ovacijomis, o kino kritikai negailėjo pagyrų. O kaip čia yra iš tikrųjų su šiuo filmu?

 

Istorija pasakoja apie ramiame miestelyje dviejų tėvų porų susitikimą vietos evangelikų bažnyčios patalpose. Anoniminiam terapiniam susitikimui buvo kruopščiai ruoštasi, o poroms padėjo organizacijos, kaip suprantu, specialios įmonės darbuotoja, turinti šešerių metų patirtį. Abi poros nežino savo gyvenimo vietos adresų po tragedijos, įvykusios jų vaikų vidurinėje mokykloje. Ilgai istorija į vatą žodžių nevynioja, todėl režisierius „apsižaidęs“ keliais psichologiniais veikėjams būdingais etiketo šablonais su gėlėmis, leidžia veikėjams susėsti prie bendro pokalbio stalo, kad sudėtų visus taškus ant „i“. Pasirodo, vienos poros sūnus mokykloje nušovė kitos poros sūnų, o praėjus jau daugel laiko po tragedijos, šios priešingos šeimos (viena užauginusi monstrą-pabaisą, o kita – netekusi brangiausio sūnaus gyvybės) viena kita kaltindamos ir priimdamos besiveržiantį skausmą bando empatiškai suprasti, o retkarčiais nepasiduoti, atremti, baisėtis vieni kitais.

 

Filmas kaip tie Anoniminiai alkoholikų susirinkimai, kur išsipasakojimo tiesa leidžia pamažu žiūrovui ir klausytojui susidėlioti savitą istorijos siužetą. Taip ir „Mišiose“ mes matoma tam tikrus tiksliai ir literatūriškai, dramaturgiškai sudėliotus tipinius akcentus – užuomazgą, intrigą, kulminaciją ir atomazgą – kurie sutampa su psichoterapiniais elementais – baime, neigimu, pykčiu, atleidimu ir išsilaisvinimu. Filmo idėja, žvelgiant iš režisūrinės pusės, absoliučiai nenauja. Tas pačias pokalbio ir išsiliejimo viso filmo metu, sakyčiau, labai panašiai išskleidė Roman Polanskis filme „Kivirčas“ (2011), kai dvi poros susitinka mokykloje pasikalbėti dėl mažamečių incidento mokykloje. Yra daugiau panašių filmų pagal struktūrą ir režisūrą.

 

Visgi filmas psichoterapinis, čia svarbiausia idėja yra išsikalbėjimas ir to pokalbio emocijų dinamika, kurią perteikia keturi puikiai žinomi aktoriai Jason Isaacs, Martha Plimpton, Reed Birney ir „Tarnaitės pasakojimo“ žvaigždė Ann Down. Šiame kiek teatralizuotame filme man labiausiai patiko veikėjų emocijos ir dialogai, virstantys monologais-išpažintimis. Efektinga pabaiga davė savo emocinį krūvį, nors ir bandomi tie teatriniai triukai, susieti tikrąjį atleidimą su repetuojančių choristų muzika ir perteikti dieviškumo akimirką, bet mane labiausiai sukrėtė Ann Down paskutinieji žodžiai, kuriais paneigė iki tol išsakytą besąlyginę motinišką meilę savo sūnui, kai ši norėjo, kad tai ją šimtus kartų nušautų vien tam, kad pro tą buvusį motinišką naivumo šydą pamatytų, atpažintų ir pripažintų savo sūnaus monstriškumą ir pavojingumą. Šiaip verta pamatyti bent kartą, ypač tiems, kurie augina nepakaltinamai sudėtingo elgesio vaikus, kurie nukreipia savo smurtą ne tik prieš tėvus, bet ir aplinkinius.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Namas girios glūdumoj" / "The Cabin in the Woods"

Sveiki visi,

Šįkart noriu pristatyti kino filmą „Namas girios glūdumoj“ (The Cabin in the Woods) (2012 m.). Tai vienas naujesnių amerikiečių siaubo filmų, kurios, tiesą sakant, ir nebūčiau žiūrėjęs, jei ne keli užtikti kritikų straipsniai apie šį filmą, o ir IMDb, kuriuo iš esmės negalima pasikliauti, neleido prabėgti pro šalį. Ką aš galiu pasakyti? Gal ir nieko, jeigu ir būčiau prabėgęs, tikriausiai nieko nebūčiau praradęs. 

Mano seansas prasidėjo gan pakiliai ir nuotaikingai, bet greitai subliuško po penkių minučių. Žadėtos staigmenos nesulaukiau. Filmas prasidėjo topiškai – būrelis studenčiokų savaitgalį susiruošia į gamtą pastovyklauti su alumi ir „žolyte“. Pagalvojau, Dieve, kur aš tai mačiau? „Penktadienis 13 – oji“? „Edeno ežeras“? „Lemtingas posūkis“? „Spjoviau ant tavo kapo“? WTF? Vėl tas pats per tą patį. Ir visą valandą galvojau, kad drėbsiu šį filmą lauk, nes nebegaliu žiūrėti tų klaikių iš po žemių lendančių zombių ir kvailai neįtikinamų ir „Bado žaidynes“ primenančių stebėtojų būrio, neįtikinamų siaubo scenų. Likusiame pusvalandyje iki finišo pagaliau įvyko žadėtasis kritikų lūžis, herojai patenka po žeme ir patiria tikrąjį siaubą, bet tiesą sakant, koks ten siaubas, nors yra ir gražių specialiųjų efektų. 

Suprantu filmo kritikus, kuriuos galbūt nustebino filmo struktūra – staigus ir netikėtas siužeto lūžis filmui lėtai slenkant link pabaigos – tai pabėgimas nuo nusibodusių ir specialiai kurtų siaubo filmų stereotipų, tačiau man toli gražu neužteko to paskutiniojo pusvalandžio, kad jis atsvertų valandą nuobodžios ir velniai kiek jau kartų matytos pradžios. Manau, labai smarkiai rizikuota, nes tikrai tikiu, kad daug kas išėjo iš kino salės taip ir nesulaukęs lemtingojo lūžio. O lemtingasis lūžis irgi ne stebuklas, jis neišgelbėjo filmo, siaubas liko „muiliniu“ siaubu ir truputį perdėtas ir per daug kruvinas, įtampos ir jausenos kažkur pamirštos filme, lieka daug raudono dažo ir finalinis paaiškinimas, kad ale tamsos dievams reikalingos aukojimo apeigos. Moralas nuobodus ir neoriginalus, išvados nuvalkiotos, reginio mažai, įtampos pabaigoje tik vienas gramas, herojų stereotipinis bukumas erzina iki pat finalo... Nežinau, vaikeliai, manęs šis filmas nepaėmė. Bet neabejoju, kad atsiras, kurie varvins seilę ir kuriems patiks – tai skonio pasirinkimas, o dėl jo, kaip sakoma, nesiginčijama. Nors...

Mano įvertinimas: 4.5/10
Kritikų vidurkis: 72/100
IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela