Filmas: "Meniu" / "The Menu"

 Sveiki,

Režisieriaus Mark Mylod filmą „Meniu“ (angl. The Menu) (2022) man rekomendavo kaip itin gilų ir įtraukiantį trilerį apie maistą. Tiesa ta, kad filmas neturi jokios gilios minties, nesuprantu, kur čia ką galima iškapstyti ir iš vaško išspausti sulčių, tačiau sutinku, jog filmas tikrai įtraukiantis. Istorija pasakoja apie turtuolių vakarienę atokioje saloje, kur jie supažindinami su salos aplinka, jiems papasakojama, kaip ir iš kur ant jų stalo atsiras delikatesinis maistas. Į šią puotą atvyksta Taileris su Margo. Margo neatrodo itin susidomėjusi, tačiau Taileris pamišęs dėl maisto ruošimo meno ir šios vakarienės koncepto.

Iš esmės jau nuo pat pradžių, kai veikėjai tik įžengia į restoraną, aišku, jog kažkas čia ne taip. Asistentai ir čionai esantys darbuotojai elgiasi atžagariai, nors atsako mandagiai į klausimus, tačiau nevengia šiurkščių gestų ir tiesmukumo. Galiausiai per vakarą patiekiami 10 patiekalų ir su kiekvienu vis labiau auga įtampa, nes netrukus tampa aišku, jog čionai atėję žmonės ne tik kad yra žinomi viešojoje erdvėje, bet apie juos viską žino virtuvės šefas, kuris vis grubiau, vis brutaliau pateikia savas istorijas, susietas su vakarienės patiekalų konceptu. Galiausiai nusišovęs gabus virtuvės darbuotojas (paaukojęs save vakarienės performansui) sukelia tarp lankytojų paniką. O galiausiai tampa aišku, kad kai baigsis vakarienė, nė vienas iš jų neišliks gyvas. Įdomu tik tai, kad Margo šioje vakarienėje neturėjo dalyvauti, ji – mergina už pinigus, netikėtai pakeitusi tikrąją Tailerio merginą. Virtuvės šefui tai labai nepatinka, jis apie Margo beveik nieko nežino ir ji griauna subtiliai surežisuotą paskutiniąją lankytojų ir virtuvės darbuotojų vakarienės planą...

Iš esmės, nepaisant to, kad šis trileris yra susietas su gurmaniško maisto kultūra, visgi, atmetus tai, siužetas labai primena klasikinį trilerį: veikėjai paimti įkaitais, jie vienoje izoliuotoje erdvėje, išviešinamos jų paslaptys, kiekvienas stengiasi išgyventi. Filmą kiek kitokiu padaro pasakojimo maniera ir pamažu efektingai ir ekspresyviai kuriama įtampa, Margo mokėjimas išsisukti iš virtuvės šefo paruoštų spąstų. Žiūrovas yra labai lengvai ir pagaviai įtrauktas į šio trilerio žaidimo taisykles. Režisierius derina gurmanišką bei rafinuotą virtuvės skonių eleganciją, restoranų pagarbią kultūrą su žudynėmis ir psichologiniu smurtu, todėl kai kas primena Q. Tarantino filmams būdingą makabriškumą.

Pagrindinius vaidmenis sukūrė žinomi aktoriai: Ralph Fiennes, Anya Taylor-Joy, Nicholas Hoult. Pastariesiems šie charizmatiški ir kiek karikatūriniai vaidmenys labai tiko. Visgi filmas primena teatralizuotą šou, kuriame efektyviai veikia apgalvotos filmo aplinkos detalės, o ir scenarijus išplėtotas žaismingai. Filmas, siūlantis kantrybės žaidimą ir įsitraukimą, sakyčiau, labai žiūroviškai žiūrisi, nes tinka tiek masėms, tiek kino gurmanams, tačiau komiksą primenančiame pasakojime apie smurtą nerasite kažin kokios didelės gelmės. Besąlyginis virtuvės pakalikų atsidavimas blogio virtuvės genijui kelia daug didesnį siaubą (kaip jis juos privertė nusižudyti ir paklusti kaip robotams?) nei suruošta elegantiška žudynių vakarienė. Filme suskamba gera frazė: „nevalgykite, o ragaukite!“ Visgi visi tie iš jūros išgriebti ir pincetu sudėlioti patiekalai nė iš tolo neprilygsta mūsų riebiems cepelinams su spirgais, vėdarams ir rūkytiems lašiniams su svogūnu ir juoda duona. Bet kas bent kartą gyvenime nenorėtų pavalgyti to, ką patiekė šiame filme?

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mišios" / "Mass"

 

Sveiki,

 

JAV aktorius Fran Kranz ėmė ir surizikavo tapdamas dar ir režisieriumi. Jo debiutinis darbas „Mišios“ (angl. Mass) (2021) jau vadinamas vienu geriausiu praėjusių metų amerikietiškų filmų debiutų. Daugelis filmą pasitiko ovacijomis, o kino kritikai negailėjo pagyrų. O kaip čia yra iš tikrųjų su šiuo filmu?

 

Istorija pasakoja apie ramiame miestelyje dviejų tėvų porų susitikimą vietos evangelikų bažnyčios patalpose. Anoniminiam terapiniam susitikimui buvo kruopščiai ruoštasi, o poroms padėjo organizacijos, kaip suprantu, specialios įmonės darbuotoja, turinti šešerių metų patirtį. Abi poros nežino savo gyvenimo vietos adresų po tragedijos, įvykusios jų vaikų vidurinėje mokykloje. Ilgai istorija į vatą žodžių nevynioja, todėl režisierius „apsižaidęs“ keliais psichologiniais veikėjams būdingais etiketo šablonais su gėlėmis, leidžia veikėjams susėsti prie bendro pokalbio stalo, kad sudėtų visus taškus ant „i“. Pasirodo, vienos poros sūnus mokykloje nušovė kitos poros sūnų, o praėjus jau daugel laiko po tragedijos, šios priešingos šeimos (viena užauginusi monstrą-pabaisą, o kita – netekusi brangiausio sūnaus gyvybės) viena kita kaltindamos ir priimdamos besiveržiantį skausmą bando empatiškai suprasti, o retkarčiais nepasiduoti, atremti, baisėtis vieni kitais.

 

Filmas kaip tie Anoniminiai alkoholikų susirinkimai, kur išsipasakojimo tiesa leidžia pamažu žiūrovui ir klausytojui susidėlioti savitą istorijos siužetą. Taip ir „Mišiose“ mes matoma tam tikrus tiksliai ir literatūriškai, dramaturgiškai sudėliotus tipinius akcentus – užuomazgą, intrigą, kulminaciją ir atomazgą – kurie sutampa su psichoterapiniais elementais – baime, neigimu, pykčiu, atleidimu ir išsilaisvinimu. Filmo idėja, žvelgiant iš režisūrinės pusės, absoliučiai nenauja. Tas pačias pokalbio ir išsiliejimo viso filmo metu, sakyčiau, labai panašiai išskleidė Roman Polanskis filme „Kivirčas“ (2011), kai dvi poros susitinka mokykloje pasikalbėti dėl mažamečių incidento mokykloje. Yra daugiau panašių filmų pagal struktūrą ir režisūrą.

 

Visgi filmas psichoterapinis, čia svarbiausia idėja yra išsikalbėjimas ir to pokalbio emocijų dinamika, kurią perteikia keturi puikiai žinomi aktoriai Jason Isaacs, Martha Plimpton, Reed Birney ir „Tarnaitės pasakojimo“ žvaigždė Ann Down. Šiame kiek teatralizuotame filme man labiausiai patiko veikėjų emocijos ir dialogai, virstantys monologais-išpažintimis. Efektinga pabaiga davė savo emocinį krūvį, nors ir bandomi tie teatriniai triukai, susieti tikrąjį atleidimą su repetuojančių choristų muzika ir perteikti dieviškumo akimirką, bet mane labiausiai sukrėtė Ann Down paskutinieji žodžiai, kuriais paneigė iki tol išsakytą besąlyginę motinišką meilę savo sūnui, kai ši norėjo, kad tai ją šimtus kartų nušautų vien tam, kad pro tą buvusį motinišką naivumo šydą pamatytų, atpažintų ir pripažintų savo sūnaus monstriškumą ir pavojingumą. Šiaip verta pamatyti bent kartą, ypač tiems, kurie augina nepakaltinamai sudėtingo elgesio vaikus, kurie nukreipia savo smurtą ne tik prieš tėvus, bet ir aplinkinius.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.7

 

Jūsų Maištinga Siela