Filmas: "Mišios" / "Mass"

 

Sveiki,

 

JAV aktorius Fran Kranz ėmė ir surizikavo tapdamas dar ir režisieriumi. Jo debiutinis darbas „Mišios“ (angl. Mass) (2021) jau vadinamas vienu geriausiu praėjusių metų amerikietiškų filmų debiutų. Daugelis filmą pasitiko ovacijomis, o kino kritikai negailėjo pagyrų. O kaip čia yra iš tikrųjų su šiuo filmu?

 

Istorija pasakoja apie ramiame miestelyje dviejų tėvų porų susitikimą vietos evangelikų bažnyčios patalpose. Anoniminiam terapiniam susitikimui buvo kruopščiai ruoštasi, o poroms padėjo organizacijos, kaip suprantu, specialios įmonės darbuotoja, turinti šešerių metų patirtį. Abi poros nežino savo gyvenimo vietos adresų po tragedijos, įvykusios jų vaikų vidurinėje mokykloje. Ilgai istorija į vatą žodžių nevynioja, todėl režisierius „apsižaidęs“ keliais psichologiniais veikėjams būdingais etiketo šablonais su gėlėmis, leidžia veikėjams susėsti prie bendro pokalbio stalo, kad sudėtų visus taškus ant „i“. Pasirodo, vienos poros sūnus mokykloje nušovė kitos poros sūnų, o praėjus jau daugel laiko po tragedijos, šios priešingos šeimos (viena užauginusi monstrą-pabaisą, o kita – netekusi brangiausio sūnaus gyvybės) viena kita kaltindamos ir priimdamos besiveržiantį skausmą bando empatiškai suprasti, o retkarčiais nepasiduoti, atremti, baisėtis vieni kitais.

 

Filmas kaip tie Anoniminiai alkoholikų susirinkimai, kur išsipasakojimo tiesa leidžia pamažu žiūrovui ir klausytojui susidėlioti savitą istorijos siužetą. Taip ir „Mišiose“ mes matoma tam tikrus tiksliai ir literatūriškai, dramaturgiškai sudėliotus tipinius akcentus – užuomazgą, intrigą, kulminaciją ir atomazgą – kurie sutampa su psichoterapiniais elementais – baime, neigimu, pykčiu, atleidimu ir išsilaisvinimu. Filmo idėja, žvelgiant iš režisūrinės pusės, absoliučiai nenauja. Tas pačias pokalbio ir išsiliejimo viso filmo metu, sakyčiau, labai panašiai išskleidė Roman Polanskis filme „Kivirčas“ (2011), kai dvi poros susitinka mokykloje pasikalbėti dėl mažamečių incidento mokykloje. Yra daugiau panašių filmų pagal struktūrą ir režisūrą.

 

Visgi filmas psichoterapinis, čia svarbiausia idėja yra išsikalbėjimas ir to pokalbio emocijų dinamika, kurią perteikia keturi puikiai žinomi aktoriai Jason Isaacs, Martha Plimpton, Reed Birney ir „Tarnaitės pasakojimo“ žvaigždė Ann Down. Šiame kiek teatralizuotame filme man labiausiai patiko veikėjų emocijos ir dialogai, virstantys monologais-išpažintimis. Efektinga pabaiga davė savo emocinį krūvį, nors ir bandomi tie teatriniai triukai, susieti tikrąjį atleidimą su repetuojančių choristų muzika ir perteikti dieviškumo akimirką, bet mane labiausiai sukrėtė Ann Down paskutinieji žodžiai, kuriais paneigė iki tol išsakytą besąlyginę motinišką meilę savo sūnui, kai ši norėjo, kad tai ją šimtus kartų nušautų vien tam, kad pro tą buvusį motinišką naivumo šydą pamatytų, atpažintų ir pripažintų savo sūnaus monstriškumą ir pavojingumą. Šiaip verta pamatyti bent kartą, ypač tiems, kurie augina nepakaltinamai sudėtingo elgesio vaikus, kurie nukreipia savo smurtą ne tik prieš tėvus, bet ir aplinkinius.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "OA" (1 ir 2 sezonas) / "The OA" (season 1 and 2)

Sveiki,

Labai seniai girdėjau apie šį serialą, tačiau ilgą laiką atidėliojau, nes nebūdavo laiko pasiūrėti, tai nebūdavo nuotaikos ir šiaip visokiausių priežasčių atsirasdavo. Kol vieną dieną vėl facebooke aptikau vienos žymios tinklaraštininkės atsiliepimą apie serialą „OA“ (angl. The Oa) (2016-2019), kurį režisavo ir kūrė pagrindinė šio serialo aktorė Brit Marling ir Zal Batmanglij, kurie anksčiau dirbo irgi su mistinėmis istorijomis ir turėjo kūrybinės patirties filmuodami ir rašydami tokių filmų scenarijus kaip apie paslaptingą sektą pasakojantis „Rytai“ (2013) bei mistinė drama „Mano balso garsas“ (2011).

Aktorė ir režisierė Brit Marling kine yra keistas fenomenas. Aktorė, kuri „neša“ mistiką, o didžioji jos karjeros sukurtų vaidmenų yra būtent mistinių filmų veikėjos, kurios, kaip ir seriale „OA“, peržengia bet kokias racionalaus proto ribas ir pasakoja apie transcendentinius pasaulius, dažniausiai apie tai, kas esti už nematomo žemiškojo šydo. Prisiminkime jos pasirodymą filme „Mano ištakos“ (2014), kur pasakojama apie reinkarnaciją arba mano pirmąjį susipažinimą su ja filme „Kita Žemė“ (2011). Vieno filmo tikriausiai negana, norint pažinti specifinę Brit Marling energetiką, tačiau būtent tų filmų visuma išskiria ją kaip specifinių vaidmenų atlikėją, žinoma, tai daug ką pasako ir apie pačios aktorės filosofiją bei dvasinę laikyseną.

Dviejų sezonų mokslinės fantastikos drama „OA“ sulaukė tik du sezonus po 8 serijas. Tiesą sakant, pirminis dueto sumanymas buvo sukurti iš viso 5 sezonus, kad būtų išskleista visa serialo idėja ir koncepcija. Brit ir Zal serialo idėją pradėjo kurti dar 2012 metais ir kūrė gerus dvejus metus, tačiau išreikšti visą idėją ant popieriaus sekėsi gana sunkiai, todėl, siūlydami Netflix kampanijai savo scenarijų, daug reikėjo ką paaiškinti žodžiais, didelį serialo foninė dalis buvo sukurta tiesiog filmavimo aikštelėje, o scenarijus buvo tik karkasas. Deja, po antrojo sezono Netflix nutraukė šį serialą, o Brit ir Zal buvo itin nusiminę, kad jiems taip ir nepavyko įgyvendinti viso kūrinio sumanymo. Žinoma, nusivylę liko ir serialo gerbėjai, kurie twitter platformoje skatino grotažymėmis sugrąžinti serialą į rinką, atsirado net moteris, kuri surengė viešą bado streiką, kad tik būtų šis serialas sugrąžintas. Bado streiko metu aktorė Brit Marling su Zal Batmanglij aplankė šią moterį ir pasiūlė vandens bei maisto...

Nepaisant visko, atrodo, Netflix nebesugrąžins serialo, tad jeigu jis bus vienokiais ar kitokiais būdais tęsiamas, jis turės visai kitokias platinimo ir prieinamumo formas. Atrodo, pati Brit Marling įkvėpta tokio palaikymo visgi ieško būdų, kaip šį serialą atgaivinti. Tiesa, dėl COVID-19 tai gali užtrukti arba tapti visai nebeįgyvendinama.

Taigi, ką mums siūlo serialas „OA“? Pirmajame sezone atsiranda Preirė, kuri buvo dingusi 7 metus. Ji grįžta į šeimą ir save ima vadinti nebe Preire, o Oa, moterimi, kuri per septynerius metus visiškai pasikeitė, iš neregės ji tapo reginčiąja. Paraleliai pasakojama jos neįtikėtina dingimo istorija bei vaikystės Rusijoje epizodai. Visas šias skirtingas pasakojimo dalis jungia mergaitės ir moters „prisilietimas“ prie mirties. Galiausiai kaip žiūrovą stebina neįtikėtina kalinimo istorija, kai stikliniame inkubatoriuje, rūsyje, kuoktelėjusio mokslininko kalinami 5 žmonės, priartėję prie mirties, grįžta į gyvųjų pasaulį ir atsineša tam tikrą judesį, kuris gali ne tik išgydyti ir prikelti ką tik mirusį žmogų, bet ir perkelti į kitą realybės išmatavimą. Tai sudėtinga paralelinių pasaulių ir pomirtinio gyvenimo tyrinėjimo studija, kuri išreikšta be itin didelių specialiųjų efektų, tačiau labai originaliai. Kartais tai taip neįtikėtina, makabriška ir net juokinga, kai, pavyzdžiui, mokytoja su probleminiais vaikais atlieka tuos judesius, tikėdamiesi Oa susieti su inkubatoriuje kalėjusiu Haumeriu.

Sunku pasakyti, kuris sezonas stipresnis ir įtaigesnis. Kol kas mano atmintyje didesnį įspūdį padarė pirmasis sezonas, kuris stebino savo mįslėmis ir eklektiškais, atrodo, iš pažiūros nesuderinamais dalykais. Štai antrajame sezone keičiasi siužetiniai vingiai, ir kai kurie veikėjai patenka į paralelinę realybę, jie gauna tuos pačius kūnus, tačiau veikiami ankstesnių kūnų šeimininkų likimai juos įspraudžia į kitokius vaidmenis. Patiko man antrojo ir pirmojo sezono siužetiniai prasminiai sujungimai, savotiški persipynimai, nors tenka pripažinti, kad antrasis sezonas daro didžiulį idėjinį šuolį. Kai atrodo, pirmojo sezono idėja buvo tyrinėti žmogaus sielos misiją žemėje bei pačią mirtį, tai antrojo sezono užmačios yra tyrinėti „keliautojus“ ne tik viename linijiniame laike, bet ir pasauliuose, bandant įveikti blogį ir pasisemti patirties.

Vietomis antrasis sezonas priminė seną gerą „Tvin Pykso mistelio“ serialą, ypač kai į Ninos kūną persikūnijusi Preirė-Oa ateina į keistą naktinį klubą raudona suknele ir atlieka keistus mediumės seansus su... milžinišku aštuonkoju. Tiesa, iki galo neperpratau antrojo sezono paslaptingo namo San Franciske idėjos, kai ten patekęs detektyvas ieško dingusios Mišelės, mergaitės, pamišusios dėl kompiuterinių žaidimų. Atrodo, kad pats namas būtų vienas didelis kompiuterinio žaidimo modelis, pastatytas ant švento požeminio šaltinio, tačiau tie klaidūs koridoriai – tai vartai (be įprastinių judesių) į kitas realybes ir dimensiją...

Nepasakyčiau, kad labai žavėjausi šiuo serialu. Kai kada net nesupratau, kodėl aš jį žiūriu, tačiau kai kada tikrai įsitraukdavau ir mėgaudavausi vis atskleidžiamais mistiniais istorijos vingiais. Manau, serialas yra Brit ir Zal tyrinėtų mistinių dalykų sukonstruotas pasaulis, kuris iš dalies budina žmoniją tyrinėti ne tik mistinius reiškinius, bet ir patį save kaip nemirtingą būtybę, turinčią sielą, kuri iš gyvenimo į gyvenimą, iš pasaulio į pasaulį keliaujančią būtybę, kuri kaskart pamiršta, kas ji esanti. Manau, dėl tokio budinančio poveikio serialas buvo nutrauktas, nes jis pasirodė tam tikriems asmenims „per pavojingas“ – čia, žinoma, turiu savo konspiracijos teoriją. Bet kokiu atveju, serialo idėja yra atskleisti sudėtingą angelų-sielų keliautojų istoriją per įvairias realybių briaunas, papasakoti žmogaus asmenybės istorijos trapumą ir menkalaikiškumą amžinybėje, kur veikia dualistinės – gėrio ir blogio – jėgos. Manau, nemažai kam šis serialas turėtų patikti, ypač tiems, kurie domisi ezoteriniais dalykais ir ieško paaiškinančių realybę ir anapusybę įvairiomis kūrybiškai išreikštomis ezoterinėmis, filosofinėmis jungtimis.

Pirmojo sezono anonsas:

Antrojo sezono anonsas:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mumbajaus viešbutis" / "Hotel Mumbai"

Sveiki,

Apie šį filmą buvau nemažai girdėjęs ir daugelis sakė vien tik puikius atsiliepimus, nors paskutiniuoju metu mane sunkiai sekasi sudominti visokiais teroristinius įvykius vaizduojančiais filmais, bet... Vis tiek pažiūrėjau filmą „Mumbajaus viešbutis“ (angl. Hotel Mumbai) (2018), kuris pastatytas pagal realius įvykius, nutikusius Mumbajuje.

Tiesą sakant, pats filmas nėra nei jokia pramoga, nei ką. Jo tikslas – pastatyti platesnio masto paminklą žuvusioms to įvykio aukoms. Bent jau iš pirmo žvilgsnio taip ir atrodo, bet įsigilinus į filmo turinį, tampa aišku, kad filmą galima savaip interpretuoti kaip propagandinį t. y. vakariečių užsakytą „meno kūrinį“ toliau skaldyti religiniu pagrindu valstybes, kurio principas yra aukos ir brutalūs žudikai (gerieji ir blogieji). Ir spėkite iš trijų sykių, kas blogieji? Ogi musulmonai religiniai fanatikai. Štai tokį požiūrį į musulmonus ir turi dažnas lietuvis, kuris spokso į TV ekranus ir mato tik tai, ką pakiša vakarietiškoji „meno“ rinka. Ypač nesusivokia senesnio amžiaus žmonės, kurie duodami TV3 žinioms interviu apie tai, ką mano apie Rytų pabėgėlių priėmimą Lietuvoje, išvardija praktiškai visas šiame filme išsakytus ar veiksmai iliustruotus epitetus. Iš kitos pusės turime Švediją, kuri buvo humaniška ir priėmė nemažai pabėgėlių ir kas iš to išėjo? Daugelis sėdi ant sprando, skundžiasi, prievartauja vietos baltaodes... Sunku pamatuoti, kur melas, o kur politinė propaganda, o kur apskritai tik menas... Bet kad filmas absoliučiai politiškas, tą manau sutiks daugelis kino žiūrovų, kurie žvelgia kur kas toliau nei vien į statistiką ir nušautas aukas.

Pamiršus tą kontekstą, mano manymu, filmas išties neblogai sudurstytas kaip trileris. Čia įtampos nemąžta, ji vis tik auga palaipsniui. Iš kitos pusės, jeigu matėte nors kelis filmus apie užgrobtą laivą ar viešbutį, manau, suprantate šio filmo ritmiką ir dinamiką, kuri daugiau ar mažiau vietomis pernelyg komponuojama netikroviškai: jeigu tai „gerietis“, tai jam visada ne vietoje ir ne laiku išsikraus mobilusis, o „blogiečiui“ niekada to nenutiks; jeigu yra kūdikis, tai jis visada žviegs įtampos akimirką kaip skerdžiamas paršelis, tačiau filmo gale būtinai (dėl stebuklingų humaniškų pasiaukojimo pavyzdžių) išliks gyvas!

Tie esminiai nusaldinti ir netikroviški holivudiniai štrichai, aišku, prasimuša filme ir bado akis. Nors visame šiame chaose ir būta keletą siužetiškai netikėtų sprendimų kaip antai baltaodžio tėvo nužudymas, kuriam taip puikiai sekėsi ir atrodė, kad jam lemta tapti esminiu šios istorijos didvyriu, bet... Tai tikriausiai labai vykęs sprendimas, nes tai nustebina, išmuša iš vėžių, o visa kita... Sukonstruota pagal holivudinius veiksmo trilerio dėsnius, kuriuos iš esmės nėra nuobodu žiūrėti, tačiau kai stabteli atsiplėšti naują sūdytų siemkių pakelį, staiga topteli, kad dalyvauji ne kaip liudytojas baisaus istorinio fakto, bet kažkokiame kompiuteriniame žaidimų žudynių kambaryje, dėl ko retai suskausta širdį, nes žudymo aktas kine jau savotiškai retai kada benustebina, nes tai tampa sudedama istorijos dalimi: pasiaukojimas ir mirtis lygu išprievartauta žiūrovo reakcija – šokas. Bet šoko čia nebuvo, nors ir įtampos netrūko.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Priešnuodis gyvenimui" / "A Cure For Wellness"

Sveiki,

„Karibų piratų“ režisierius G. Verbinski pasuko netikėta linkme ir pristatė visai kitokio žanro filmą „Priešnuodis gyvenimui“ (angl. A Cure for Wellness) (2016), kurį pakankamai sukritikavo kino kritikai, tačiau šiame filme atradau netikėtai įdomių dalykėlių. Visų pirma filmo žanras labai sumiksuotas, čia ir mistikos, ir mokslinės fantastikos, ir psichologinis trileris, ir drama... Ištisa virtinė žanrų ir pastangų išgauti išties sudėtingos struktūros ir nuolat išlaikantį dėmesį filmą.

Sutinku, kad filmas iš esmės labai įtraukiantis, net nesitikėjau, kad beveik pustrečios valandos šioji mistinė istorija taip mane pakerės. Šveicariško tipo kalnuose, senoje pilyje, kurioje įrengta reabilitacinė ligoninė, gyvena pakvaišęs daktaras, kuris įvilioja jauną ambicingą verslininką į savo ligoninę, kurios paslaptys išties kaitina kraują. Nors filmas pilnas mistikos, režisierius galėjo apskritai padaryti dar geriau – gotikinį pasakojimą, tada atmosferinis įspūdis būtų sustiprėjęs, kaip antai puikiai tai veikė tokiuose filmuose kaip „Purpurinė kalva“ ar „Interviu su vampyru“, tačiau režisierius lyg ir tausoja save, lyg ir nori atrasti savitą braižą... Visgi mistikos iš esmės filmui netrūksta, galiu pagirti išties nenuobodų scenarijų, apie tas akimirkas, kai tikrai viskas nenuspėjama ir išlaikoma intriga – kas tie džiūstantys kūnai, kas tie padarai vandenyje ir kt. Dažnai tokio tipažo filmuose aiškios kulminacinės filmo vietos, aišku, ką pasakys vienas ar kitas herojus, šiame filme kažkaip tas nekrinta į akis, nors ir esama tam tikrų šablonų ir pasakojimo klišių.

Visgi silpniausia filmo vieta yra, sakyčiau, struktūra, susijusi su montažu, kadangi veriasi ne viena akis badanti pasakojimo logikos stokos bedugnė. Kaip antai per miškus krentantis automobilis, kuris staiga vėl atsiduria ant kelio, o niekur nebuvęs briedis staiga ima šlubčioti vėl nežinia iš kur atsiradęs... Gali būti, kad jus sunervins pagrindinio veikėjo elgesys, kuris kietakaktiškai primena tuos tipažinius veikėjus iš panašių filmų, gali būti, kad jums nepatiks incesto atvejis, tačiau visumoje man asmeniškai filmas labai patiko ir buvo dar po jo apie ką pagalvoti. Ypač turėtų sužavėti toji nemirtingumo ir amžino eleksyro išgavimo būdo atvejis, kurį išgavo baronas „daktaras“. Gal seniai bemačiau tokį filmą, kuris iš esmės priminė „Stounhertso beprotnamį“, tad nesinori prie šio filmo nė kabinėtis, nors tikiu, kad daug kas suras jam priekaištų, tačiau patirtas pasakojime malonumas užgožė daugelį trūkumų.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb:6.4

Jūsų Maištinga Siela