Prisimenu vaikystėje tuos filmus, kai žmonės
stengdavosi išgyventi vienokią ar kitokią stichiją, kuri sugriauna miestus ir
gyvenimus. Pabaigoje kokia nors pagrindinė šeimynėlė ar įsimylėjėliai
apsikabindavo, o mes, žiūrovai, atsikvėpdavome ir braukdavome ašarą, nes,
supraskite, tiek daug įtampos ir išgyvenimų... Tie filmai veikdavo
stebuklingai, nors, jeigu žiūrėčiau šiandien ką nors iš to laikotarpio, manau,
nebeištverčiau tų šablonų ir banalybių, būtų tiesiog gaila laiko. Vienas naujausių
panašaus turinio filmų yra „Tornadų medžiotojai“ (angl. Twisters)
(2024), kurį režisavo korėjiečių kilmės režisierius Lee Isaac Chung.
Labai seniai nemačiau kokio nors filmo apie žmones,
besiblaškančius kokioje nors griaunančioje stichijoje. Gali būti, kad
sąmoningai vengdavau tokių filmų, nes, kaip žinia, retas kuris gali kalbėdamas
apie išgyvenimo istorijas išvengti banalių siužetinių vingių. „Tornadų
medžiotojai“ pasakoja apie po Oklahomos lygumas tornadus besivaikančius žmones.
Iš vienos pusės – mokslininkų komanda, kuri tiria tuos baisius sūkurius,
kuriuos bando pažaboti modernia technika, o iš kitos – seksualus tinklalaidininkas,
tornadų kaubojus, kuris filmuoja savo tūkstantiniams sekėjams iš įvykių zonos,
kaip jis su komanda smaginasi ekstremaliose situacijose. Žodžiu, šios dvi
tarpusavyje konkuruojančios komandos su skirtingais ketinimais galiausiai
apsijungia dėl vieno bendro tikslo. Dėmesio centre ne tik tornadai, įtampa dėl
rizikos, bet ir mokslininkės Keitės bei narcizo Tailerio konkurencija, flirtas
ir simpatija.
Žinote, kas šiame filme man nepatiko? Tas dvigubas
scenarijus, kad būtinai reikia kokios nors „pasikapojimo“ porelės, būtinai
jaunų, kurie seksualiai vienas kitam įžnybtų visokiose situacijose ir kurtųsi
vidinis santykių tornadas, deja, nuspėjamas, nuobodus ir matytas daugelyje
panašių filmų. Filme pagrindinį vaidmenį sukūrė „Ten, kur gieda vėžiai“
žvaigždutė Daisy Edgar-Jones, kurią pastaruoju metu itin mėgstu, ji tiesiog,
atrodo, be didesnių pastangų myli kamerą ir į ją smagu žiūrėti. Ji turi kažko,
kas prikausto, vietomis ir „Tornadų medžiotojuose“, nors jos vaidmuo ir nėra
ypatingas.
Filmas įdomus nebent tuo, kad šį bei tą galima
sužinoti apie pačius tornadus, o siužetas retsykiais priartėja prie įtampos,
kada pradedi nerimauti dėl pagrindinių veikėjų, tačiau kvailiausia tai, jog
filmas šabloniškai banalus, nes net žiūrėdamas, kaip beprotiškai jie elgiasi su
stichija, esi 100 procentų tikras, kad Keitė ir Taileris, kad ir kas benutiktų,
vis tiek išliks gyvi, nes juk... reikia pabaigoje po visų vargų žiūrovams
pateikti romantinį susitaikymo bučinį. Tam tikra prasme, filmas balansuoja tarp
įdomių dalykų, tačiau skandina žiūrovą iš anksto parengtame saugiame variante,
kuris labiausiai, tikriausiai, ir liūdina. Visgi visumoje tai nėra prasčiausias
filmas, jis užprogramuotas taip, kad jį galėtų žiūrėti iš nuobodulio ir
paauglys, ir pensinio amžiaus sinefilė, o tai jau yra daug.
Amerikiečių kino
režisierius Jordan Peele surado savitą siaubo kino kalbą, kuri (beveik
neabejoju) taps klasika. Tą jau galėjome pasakyti po antrojo jo filmo „Mes“
(2019). Naujausias jo siaubo trileris „Ne“ (angl. Nope) (2022)
kino kritikų taip pat nepaliko abejingų, nors yra manančių, kad kaskart
režisieriaus darbai vis prastėja, tad genamas smalsumo nusprendžiau pats
pasižiūrėti ir įvertinti, kaip yra iš tikrųjų.
Filmas pasakoja istoriją
apie rančos savininkus, brolį ir sesę, kurie po keistos tėvo mirties, paveldi
jo turtą, tačiau nesugebėdami tęsti sėkmingai tėvo verslą, yra priversti
išparduoti arklius, kad galėtų išsilaikyti. Tuo pačiu metu toje rančos
teritorijoje ima dėtis keisti dalykai, kurie paaiškina ir keistą tėvo mirtį,
kai jo kaukolėje įstringa moneta. Įsigiję prabangią stebėjimo kamerų sistemą,
jie bando užfiksuoti NSO, kurie kaskart pasirodydami išbalansuoja arklių
elgesį. Paraleliai pasakojama dar viena šalutinė keista istorija apie šimpanzę,
kuri užpuola aktorius ir juos išžudo, tačiau nespėja nužudyti po stalu
pasislėpusio berniuko...
Iš tikrųjų kelios
siužetinės skirtingos pasakojimo kryptys verčia nuolat mąstyti, ką aš iš
tikrųjų šiame filme matau? Ar tai filmas apie labiau išvystytą gyvūno sąmonę
(išdresiruoti arkliai ir šimpanzė), kurie byloja apie žemą žmonių intelektą, ar
aš labiau matau nepaaiškinamą NSO istoriją, kuri skrajoja virš laukų
apsimesdama debesiu? Režisierius, atrodo, labiau plėtoja antrąją istorijos
versiją, tačiau kalba ir apie nežmonišką elgesį su gyvūnais. NSO įsiurbia
žmones ir gyvūnus, juos suvirškina taip, lyg jie tebūtų tik ėdalas, žemesnė
gyvybės forma, lygiai taip pat žmonės elgiasi su gyvūnais žemėje – išdresiruoja
juos savo poreikiams tenkinti. Toji paralelė filme gana eklektika, ji
neišartikuliuota pažodžiui, bet palikta asociatyviai pačiam žiūrovui sujungti prasmes.
Viso filmo malonumas ir
yra tai, kad filmas nestandartinis, jis tarsi tyčia erzina, nesileisdamas į
įprastą „viskas aišku čia ir dabar“ holivudinį reginį, todėl žiūrėdami mes ir
piktinamės, ir galvojam, kad kažkas su šia istorija negerai. Bet tai ir yra
gerai! Režisierius panaudoja visus masinėje kino kultūroje atpažįstamus
elementus, tačiau jo kompozicija savitai keista. Pvz., brolio ir sesers
temperamento kontrastas. Karštakošė ir nenustygstanti sesuo ir keistai romus
bei melancholiškas brolis, kurio išraiškos ir maniera net pačiomis
aštriausiomis aplinkybėmis išlieka nepaprastai stabilios. Man labai patinka
aktorius Daniel Kaluuya, kuris pasirodė visuose režisieriaus filmuose.
Visgi persiritus filmui į
antrą pusę, darosi aišku, jog pavojingai provokuodami keistąją būtybę veikėjai
su ja susidoros, o tas planas, jog riekia susprogdinti pabaisą iš vidaus, buvo,
sakyčiau, šiek tiek standartiškai nuobodus. Visumoje atrodo, kad filmo
keistumas pamažu įgaudamas holivudinį polėkį tranzuoja prie pernelyg paprastų
sprendimo būdų, todėl filmo pabaiga iš esmės tampa nuviliančiu reikalu, nes scenarijus
nebepateikia jokių netikėtų „paturbintų“ įvykių ir baigiama taip, kaip baigiasi
daugelis siaubo trilerių – su visais atsakymais paraštėje.
Labai seniai girdėjau apie šį
serialą, tačiau ilgą laiką atidėliojau, nes nebūdavo laiko pasiūrėti, tai
nebūdavo nuotaikos ir šiaip visokiausių priežasčių atsirasdavo. Kol vieną dieną
vėl facebooke aptikau vienos žymios tinklaraštininkės atsiliepimą apie serialą „OA“
(angl. The Oa) (2016-2019), kurį režisavo ir kūrė pagrindinė šio
serialo aktorė Brit Marling ir Zal Batmanglij, kurie anksčiau dirbo irgi su mistinėmis
istorijomis ir turėjo kūrybinės patirties filmuodami ir rašydami tokių filmų scenarijus
kaip apie paslaptingą sektą pasakojantis „Rytai“ (2013) bei mistinė drama „Mano
balso garsas“ (2011).
Aktorė ir režisierė Brit Marling kine
yra keistas fenomenas. Aktorė, kuri „neša“ mistiką, o didžioji jos karjeros sukurtų
vaidmenų yra būtent mistinių filmų veikėjos, kurios, kaip ir seriale „OA“,
peržengia bet kokias racionalaus proto ribas ir pasakoja apie transcendentinius
pasaulius, dažniausiai apie tai, kas esti už nematomo žemiškojo šydo.
Prisiminkime jos pasirodymą filme „Mano ištakos“ (2014), kur pasakojama apie
reinkarnaciją arba mano pirmąjį susipažinimą su ja filme „Kita Žemė“ (2011). Vieno
filmo tikriausiai negana, norint pažinti specifinę Brit Marling energetiką,
tačiau būtent tų filmų visuma išskiria ją kaip specifinių vaidmenų atlikėją,
žinoma, tai daug ką pasako ir apie pačios aktorės filosofiją bei dvasinę laikyseną.
Dviejų sezonų mokslinės
fantastikos drama „OA“ sulaukė tik du sezonus po 8 serijas. Tiesą sakant,
pirminis dueto sumanymas buvo sukurti iš viso 5 sezonus, kad būtų išskleista
visa serialo idėja ir koncepcija. Brit ir Zal serialo idėją pradėjo kurti dar
2012 metais ir kūrė gerus dvejus metus, tačiau išreikšti visą idėją ant
popieriaus sekėsi gana sunkiai, todėl, siūlydami Netflix kampanijai savo
scenarijų, daug reikėjo ką paaiškinti žodžiais, didelį serialo foninė dalis
buvo sukurta tiesiog filmavimo aikštelėje, o scenarijus buvo tik karkasas. Deja,
po antrojo sezono Netflix nutraukė šį serialą, o Brit ir Zal buvo itin
nusiminę, kad jiems taip ir nepavyko įgyvendinti viso kūrinio sumanymo. Žinoma,
nusivylę liko ir serialo gerbėjai, kurie twitter platformoje skatino grotažymėmis
sugrąžinti serialą į rinką, atsirado net moteris, kuri surengė viešą bado
streiką, kad tik būtų šis serialas sugrąžintas. Bado streiko metu aktorė Brit
Marling su Zal Batmanglij aplankė šią moterį ir pasiūlė vandens bei maisto...
Nepaisant visko, atrodo, Netflix
nebesugrąžins serialo, tad jeigu jis bus vienokiais ar kitokiais būdais
tęsiamas, jis turės visai kitokias platinimo ir prieinamumo formas. Atrodo,
pati Brit Marling įkvėpta tokio palaikymo visgi ieško būdų, kaip šį serialą
atgaivinti. Tiesa, dėl COVID-19 tai gali užtrukti arba tapti visai
nebeįgyvendinama.
Taigi, ką mums siūlo serialas „OA“?
Pirmajame sezone atsiranda Preirė, kuri buvo dingusi 7 metus. Ji grįžta į šeimą
ir save ima vadinti nebe Preire, o Oa, moterimi, kuri per septynerius metus
visiškai pasikeitė, iš neregės ji tapo reginčiąja. Paraleliai pasakojama jos
neįtikėtina dingimo istorija bei vaikystės Rusijoje epizodai. Visas šias
skirtingas pasakojimo dalis jungia mergaitės ir moters „prisilietimas“ prie
mirties. Galiausiai kaip žiūrovą stebina neįtikėtina kalinimo istorija, kai stikliniame
inkubatoriuje, rūsyje, kuoktelėjusio mokslininko kalinami 5 žmonės, priartėję
prie mirties, grįžta į gyvųjų pasaulį ir atsineša tam tikrą judesį, kuris gali
ne tik išgydyti ir prikelti ką tik mirusį žmogų, bet ir perkelti į kitą realybės
išmatavimą. Tai sudėtinga paralelinių pasaulių ir pomirtinio gyvenimo
tyrinėjimo studija, kuri išreikšta be itin didelių specialiųjų efektų, tačiau
labai originaliai. Kartais tai taip neįtikėtina, makabriška ir net juokinga,
kai, pavyzdžiui, mokytoja su probleminiais vaikais atlieka tuos judesius,
tikėdamiesi Oa susieti su inkubatoriuje kalėjusiu Haumeriu.
Sunku pasakyti, kuris sezonas
stipresnis ir įtaigesnis. Kol kas mano atmintyje didesnį įspūdį padarė pirmasis
sezonas, kuris stebino savo mįslėmis ir eklektiškais, atrodo, iš pažiūros
nesuderinamais dalykais. Štai antrajame sezone keičiasi siužetiniai vingiai, ir
kai kurie veikėjai patenka į paralelinę realybę, jie gauna tuos pačius kūnus,
tačiau veikiami ankstesnių kūnų šeimininkų likimai juos įspraudžia į kitokius
vaidmenis. Patiko man antrojo ir pirmojo sezono siužetiniai prasminiai
sujungimai, savotiški persipynimai, nors tenka pripažinti, kad antrasis sezonas
daro didžiulį idėjinį šuolį. Kai atrodo, pirmojo sezono idėja buvo tyrinėti žmogaus
sielos misiją žemėje bei pačią mirtį, tai antrojo sezono užmačios yra tyrinėti „keliautojus“
ne tik viename linijiniame laike, bet ir pasauliuose, bandant įveikti blogį ir
pasisemti patirties.
Vietomis antrasis sezonas priminė
seną gerą „Tvin Pykso mistelio“ serialą, ypač kai į Ninos kūną persikūnijusi
Preirė-Oa ateina į keistą naktinį klubą raudona suknele ir atlieka keistus
mediumės seansus su... milžinišku aštuonkoju. Tiesa, iki galo neperpratau
antrojo sezono paslaptingo namo San Franciske idėjos, kai ten patekęs
detektyvas ieško dingusios Mišelės, mergaitės, pamišusios dėl kompiuterinių
žaidimų. Atrodo, kad pats namas būtų vienas didelis kompiuterinio žaidimo
modelis, pastatytas ant švento požeminio šaltinio, tačiau tie klaidūs
koridoriai – tai vartai (be įprastinių judesių) į kitas realybes ir dimensiją...
Nepasakyčiau, kad labai žavėjausi
šiuo serialu. Kai kada net nesupratau, kodėl aš jį žiūriu, tačiau kai kada
tikrai įsitraukdavau ir mėgaudavausi vis atskleidžiamais mistiniais istorijos
vingiais. Manau, serialas yra Brit ir Zal tyrinėtų mistinių dalykų
sukonstruotas pasaulis, kuris iš dalies budina žmoniją tyrinėti ne tik
mistinius reiškinius, bet ir patį save kaip nemirtingą būtybę, turinčią sielą,
kuri iš gyvenimo į gyvenimą, iš pasaulio į pasaulį keliaujančią būtybę, kuri
kaskart pamiršta, kas ji esanti. Manau, dėl tokio budinančio poveikio serialas
buvo nutrauktas, nes jis pasirodė tam tikriems asmenims „per pavojingas“ – čia,
žinoma, turiu savo konspiracijos teoriją. Bet kokiu atveju, serialo idėja yra
atskleisti sudėtingą angelų-sielų keliautojų istoriją per įvairias realybių
briaunas, papasakoti žmogaus asmenybės istorijos trapumą ir menkalaikiškumą
amžinybėje, kur veikia dualistinės – gėrio ir blogio – jėgos. Manau, nemažai
kam šis serialas turėtų patikti, ypač tiems, kurie domisi ezoteriniais dalykais
ir ieško paaiškinančių realybę ir anapusybę įvairiomis kūrybiškai išreikštomis ezoterinėmis,
filosofinėmis jungtimis.
