Serialas: "OA" (1 ir 2 sezonas) / "The OA" (season 1 and 2)

Sveiki,

Labai seniai girdėjau apie šį serialą, tačiau ilgą laiką atidėliojau, nes nebūdavo laiko pasiūrėti, tai nebūdavo nuotaikos ir šiaip visokiausių priežasčių atsirasdavo. Kol vieną dieną vėl facebooke aptikau vienos žymios tinklaraštininkės atsiliepimą apie serialą „OA“ (angl. The Oa) (2016-2019), kurį režisavo ir kūrė pagrindinė šio serialo aktorė Brit Marling ir Zal Batmanglij, kurie anksčiau dirbo irgi su mistinėmis istorijomis ir turėjo kūrybinės patirties filmuodami ir rašydami tokių filmų scenarijus kaip apie paslaptingą sektą pasakojantis „Rytai“ (2013) bei mistinė drama „Mano balso garsas“ (2011).

Aktorė ir režisierė Brit Marling kine yra keistas fenomenas. Aktorė, kuri „neša“ mistiką, o didžioji jos karjeros sukurtų vaidmenų yra būtent mistinių filmų veikėjos, kurios, kaip ir seriale „OA“, peržengia bet kokias racionalaus proto ribas ir pasakoja apie transcendentinius pasaulius, dažniausiai apie tai, kas esti už nematomo žemiškojo šydo. Prisiminkime jos pasirodymą filme „Mano ištakos“ (2014), kur pasakojama apie reinkarnaciją arba mano pirmąjį susipažinimą su ja filme „Kita Žemė“ (2011). Vieno filmo tikriausiai negana, norint pažinti specifinę Brit Marling energetiką, tačiau būtent tų filmų visuma išskiria ją kaip specifinių vaidmenų atlikėją, žinoma, tai daug ką pasako ir apie pačios aktorės filosofiją bei dvasinę laikyseną.

Dviejų sezonų mokslinės fantastikos drama „OA“ sulaukė tik du sezonus po 8 serijas. Tiesą sakant, pirminis dueto sumanymas buvo sukurti iš viso 5 sezonus, kad būtų išskleista visa serialo idėja ir koncepcija. Brit ir Zal serialo idėją pradėjo kurti dar 2012 metais ir kūrė gerus dvejus metus, tačiau išreikšti visą idėją ant popieriaus sekėsi gana sunkiai, todėl, siūlydami Netflix kampanijai savo scenarijų, daug reikėjo ką paaiškinti žodžiais, didelį serialo foninė dalis buvo sukurta tiesiog filmavimo aikštelėje, o scenarijus buvo tik karkasas. Deja, po antrojo sezono Netflix nutraukė šį serialą, o Brit ir Zal buvo itin nusiminę, kad jiems taip ir nepavyko įgyvendinti viso kūrinio sumanymo. Žinoma, nusivylę liko ir serialo gerbėjai, kurie twitter platformoje skatino grotažymėmis sugrąžinti serialą į rinką, atsirado net moteris, kuri surengė viešą bado streiką, kad tik būtų šis serialas sugrąžintas. Bado streiko metu aktorė Brit Marling su Zal Batmanglij aplankė šią moterį ir pasiūlė vandens bei maisto...

Nepaisant visko, atrodo, Netflix nebesugrąžins serialo, tad jeigu jis bus vienokiais ar kitokiais būdais tęsiamas, jis turės visai kitokias platinimo ir prieinamumo formas. Atrodo, pati Brit Marling įkvėpta tokio palaikymo visgi ieško būdų, kaip šį serialą atgaivinti. Tiesa, dėl COVID-19 tai gali užtrukti arba tapti visai nebeįgyvendinama.

Taigi, ką mums siūlo serialas „OA“? Pirmajame sezone atsiranda Preirė, kuri buvo dingusi 7 metus. Ji grįžta į šeimą ir save ima vadinti nebe Preire, o Oa, moterimi, kuri per septynerius metus visiškai pasikeitė, iš neregės ji tapo reginčiąja. Paraleliai pasakojama jos neįtikėtina dingimo istorija bei vaikystės Rusijoje epizodai. Visas šias skirtingas pasakojimo dalis jungia mergaitės ir moters „prisilietimas“ prie mirties. Galiausiai kaip žiūrovą stebina neįtikėtina kalinimo istorija, kai stikliniame inkubatoriuje, rūsyje, kuoktelėjusio mokslininko kalinami 5 žmonės, priartėję prie mirties, grįžta į gyvųjų pasaulį ir atsineša tam tikrą judesį, kuris gali ne tik išgydyti ir prikelti ką tik mirusį žmogų, bet ir perkelti į kitą realybės išmatavimą. Tai sudėtinga paralelinių pasaulių ir pomirtinio gyvenimo tyrinėjimo studija, kuri išreikšta be itin didelių specialiųjų efektų, tačiau labai originaliai. Kartais tai taip neįtikėtina, makabriška ir net juokinga, kai, pavyzdžiui, mokytoja su probleminiais vaikais atlieka tuos judesius, tikėdamiesi Oa susieti su inkubatoriuje kalėjusiu Haumeriu.

Sunku pasakyti, kuris sezonas stipresnis ir įtaigesnis. Kol kas mano atmintyje didesnį įspūdį padarė pirmasis sezonas, kuris stebino savo mįslėmis ir eklektiškais, atrodo, iš pažiūros nesuderinamais dalykais. Štai antrajame sezone keičiasi siužetiniai vingiai, ir kai kurie veikėjai patenka į paralelinę realybę, jie gauna tuos pačius kūnus, tačiau veikiami ankstesnių kūnų šeimininkų likimai juos įspraudžia į kitokius vaidmenis. Patiko man antrojo ir pirmojo sezono siužetiniai prasminiai sujungimai, savotiški persipynimai, nors tenka pripažinti, kad antrasis sezonas daro didžiulį idėjinį šuolį. Kai atrodo, pirmojo sezono idėja buvo tyrinėti žmogaus sielos misiją žemėje bei pačią mirtį, tai antrojo sezono užmačios yra tyrinėti „keliautojus“ ne tik viename linijiniame laike, bet ir pasauliuose, bandant įveikti blogį ir pasisemti patirties.

Vietomis antrasis sezonas priminė seną gerą „Tvin Pykso mistelio“ serialą, ypač kai į Ninos kūną persikūnijusi Preirė-Oa ateina į keistą naktinį klubą raudona suknele ir atlieka keistus mediumės seansus su... milžinišku aštuonkoju. Tiesa, iki galo neperpratau antrojo sezono paslaptingo namo San Franciske idėjos, kai ten patekęs detektyvas ieško dingusios Mišelės, mergaitės, pamišusios dėl kompiuterinių žaidimų. Atrodo, kad pats namas būtų vienas didelis kompiuterinio žaidimo modelis, pastatytas ant švento požeminio šaltinio, tačiau tie klaidūs koridoriai – tai vartai (be įprastinių judesių) į kitas realybes ir dimensiją...

Nepasakyčiau, kad labai žavėjausi šiuo serialu. Kai kada net nesupratau, kodėl aš jį žiūriu, tačiau kai kada tikrai įsitraukdavau ir mėgaudavausi vis atskleidžiamais mistiniais istorijos vingiais. Manau, serialas yra Brit ir Zal tyrinėtų mistinių dalykų sukonstruotas pasaulis, kuris iš dalies budina žmoniją tyrinėti ne tik mistinius reiškinius, bet ir patį save kaip nemirtingą būtybę, turinčią sielą, kuri iš gyvenimo į gyvenimą, iš pasaulio į pasaulį keliaujančią būtybę, kuri kaskart pamiršta, kas ji esanti. Manau, dėl tokio budinančio poveikio serialas buvo nutrauktas, nes jis pasirodė tam tikriems asmenims „per pavojingas“ – čia, žinoma, turiu savo konspiracijos teoriją. Bet kokiu atveju, serialo idėja yra atskleisti sudėtingą angelų-sielų keliautojų istoriją per įvairias realybių briaunas, papasakoti žmogaus asmenybės istorijos trapumą ir menkalaikiškumą amžinybėje, kur veikia dualistinės – gėrio ir blogio – jėgos. Manau, nemažai kam šis serialas turėtų patikti, ypač tiems, kurie domisi ezoteriniais dalykais ir ieško paaiškinančių realybę ir anapusybę įvairiomis kūrybiškai išreikštomis ezoterinėmis, filosofinėmis jungtimis.

Pirmojo sezono anonsas:

Antrojo sezono anonsas:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Monako princesė" / "Grace of Monaco"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Monako princesė“ (angl. Grace of Monaco) (2014), kuris, jei neklystu, tapo Kanų kino festivalio atidarymo filmu, na, bet tai nesvarbu. Filmas neaplenkė ir Lietuvos didžiųjų kino ekranų, tačiau vis jaudinausi, kažkaip recenzijos ir kino kritikai malte malė filmą, režisierių ir N. Kidman pavardes į miltelius. Atseit tokio prasto biografinio filmo legendinė Grace Kelly nenusipelnė, o dar ir karališkoji šeima filmą apšaukė net šmeižiančiu ir nieko bendro neturinčiu su tikrąją Kelly Grace istorija.

Aišku, filmo režisierius nesusidorojo su medžiaga, ne taip, kaip anksčiau, kai 2007 metais pristatė „Edit Piaf: Rožinis gyvenimas“, kuris buvo nuostabus visame kame. „Monako princesė“ yra geri du laipteliai žemyn, jei ne daugiau. Prisipažinsiu, kad ši juosta labiau patiko nei „Princesė Diana“, kuri vėlgi buvo sumalta su Naomi Watts vardu į miltus. Kažkaip sunku karališkąsias mūsų damas perkūnyti, nors tiek Naomi, tiek Kidman turi puikius duomenis savo vaidmenims atlikti. Grįžtant prie „Monako princesės“, manau, kad tai daugiau ne N. Kidman klaida, o režisieriaus vizija apie K. Grace – ji gyvenime buvo kur kas „spindulingesnė“, tą rodo ir Youtube išlikę įrašai, iki tol, kol Grace žuvo autoavarijoje (kaip ir Diana!). Kartais atrodė pernelyg kategoriška, pernelyg įsitempusi, pernelyg vaizduojama nemylima vyro ir pati nežinanti, ką ten daro Monake – trūko emocinio šiltumo, todėl Kidman buvo pavadinta vaškine. Bet ar kartais ne režisieriaus kaltė ir susitarimas tokią Grace ir vaizduoti, kuriant draminę plotmę?

Pats filmas man asmeniškai patiko, įstrigo vaizdai, detalės ir pati Kidman neatrodė taip tragiškai, kaip daugelis piešia. Siužetas kad ir vidutiniškas, politizuotas, bet nemanau, kad tai filmas apie tikrąją Kelly Grace princesę. Nepatikėjau, ne taip, kaip buvo su Edit Piaf, su kuria nuo pat pirmųjų kadrų augi ir negali atsigėrėti. Sužiūrėjau kaip pakankamai įdomią istoriją apie kitą Monako princesę, iš kito paralelinio lygmens, kaip atskirą istoriją su aliuzijomis į K. Grace gyvenimą.

P. S. Labai patiko Maria Callas pasirodymas, kurį atliko antro plano aktorė Paz Vega.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 21/100

IMDb: 5.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ispangliška" / "Spanglish"

Sveiki,

Kartais amerikiečių romantiniai filmai gali nustebinti, šitaip nutiko su filmu „Ispangliška“ (Spanglish) (2004), kuriame pasirodo komedijų karalius Adam Sandleris ir ispanų gražuolė aktorė Paz Vega. Jeigu trumpai – tai pasakojimas apie kultūrų mišrainę JAV-ose, kur lotynų amerikiečiai adaptuojasi tarp pasiturinčių amerikiečių ir jų kultūros. Iš pirmo žvilgsnio siužetas gan seriališkai muiluotas – simpatijos tarp turtingo ir pripažinto virėjo bei namų pagalbininkės, tačiau finalas toli gražu neprimena pasakos su laiminga pasaka. Gan kuriozinės situacijos dėl kalbos barjerų leidžia aktoriams nelaužyti perdėto humoro ar vaidybos, kuria pasižymi amerikietiškos romantinės komedijos žanras.

Smagus siužetas labiau priminė atostoginį filmą, labiau skirtą pramogai su žiupsneliu savaime suprantamais pagraudenimais apie šeimyninių santykių krizę, žmonos neištikimybę, apie sąžinės vertę žmogaus gyvenime – visa ši mišrainė yra daugiau ar mažiau nuspėjama, todėl detektyvo tikėtis nereikia, kaip ir ypatingos gelmės. Vardan ko atsisakome laimės ir malonumų? Šis filmas gan šeimyniškas, tokį galėtų pažiūrėti visa šeima. Pakankamai taktiška ir lengva juosta ankstyvam vakarui „sueitų“ su malonumu. Žavūs aktoriai, o ypač Paz Vega – tai tikras džiaugsmas ne tik akims, bet ir širdžiai. Tiesa, nesu Adamo Sandlerio gerbėjas, tačiau, manau, kad tai vienas iš tų vaidmenų, kuris praslinko jo karjeroje gan neutraliai, nepereidamas kasdieninės amerikiečių humoro mėsmalės.

Filmas man patiko, mat, užšokau pačiu laiku ant jo, kai nuotaika ir tikriausiai mėnulis buvo gerame zodiako ženkle ir atitiko filmo energetiką. Aišku, filmas gal nėra geriausios prabos, bet kultūrinės sąsajos, aktoriai, išvystymas, bet iki galo nesukramtytas siužetas leidžia tiesiog atsipalaiduoti ir trumpam pamiršti rūsčią kasdienybę.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vyturio lizdas" / "La masseria delle allodole" / "The Lark Farm"

Sveiki, kino mylėtojai,

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti italų kino juostą „Vyturio lizdas“ (La Masseria delle allodole) (2007). Tai brolių Taviani darbas, kurie labiau lietuviams žinomi kaip „Cezaris turi mirti“ kūrėjai. Na, broliai kine yra universalūs ir atviri žiaurioms ir įdomioms nužmogėjimo temoms, mano galva, „Vyturio lizdas“ kaip tik yra viena iš tokių juostų.

Žinote, šis juosta – tai dar vienas liudijimas apie XX a pirmojoje pusėje paskelbtą genocidą armėnams. Jeigu jums daugiau ar mažiau patiko įspūdingas filmas „Araratas“, tai ši juosta taip pat labai palies jūsų širdį. Filmas prasideda gana ramiai, kalba apie romantiškus pabėgimus iš tėvų namų, tolumoje artėjantį kaip „visai nepavojingą“ karą, kuris užgriūva darbščius ir svetingus armėnus, gyvenančius Turkijos teritorijoje. Negailestingas karas ir ryški fašistiškai politizuota jėga vieną po kitą negailestingai ima skersti armėnų vyrus ir berniukus, palikdami tik klykiančias moteris ir mergytes mirti iš bado. Į tokį lagerį patenka ir ispanų aktorės Paz Vega sukurtas personažas Nunik, privalėdama pamiršti savo mylimąjį, ji parsidavinėja už duoną turkų kariams, kad galėtų pamaitinti lagerio badaujančias mergaites...

Situacija išties labai ne kokia, o žiaurumo tikrai antroje filmo pusėje netrūksta, netrūksta ir armėnų naivumo bei kraujo. Ypatingai nustebino kūdikio žudymo scena kalnuose, kai dvi moterys susikibusios rankomis, lyg žaistų „sverkime druskas“, pečiais traiško naujagimį. Bet gana apie žiaurumus. Šis filmas leidžia iš arčiai ir kiek kitaip pasižiūrėti į istorinį laikotarpį, karo žiaurybes, genocidą ir nužmogėjimą, apie kurį tiek mažai težinome, bet XX amžiaus pirmojoje pusėje matė ir patyrė bent kiekvienas iš giminės. Pats filmas vietomis ne visada įtikindavo, valkatos atpirkimas pasirodė pernelyg dirbtinas, tačiau pats filmas yra stipri emocijų iškrova, jeigu jos norite patirti, tai pasižiūrėkite „Vyturio lizdą“. Man asmeniškai filmas patiko, vietomis sukrėtė, tačiau labai vykusiu filmu kažkodėl irgi nepavadinčiau, pirmoje pusėje skiriama pernelyg daug banaliems meilės ir pabėgimo planams, tačiau spalvos, vaidyba ir tema nepaliko abejingo.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Popiežius Borgia" / "Popiežius Bordžija" / "Los Borgia"

Sveiki, kino gerbėjai,

Iš tikrųjų ispanų kinas mane ir vėl pribloškė – filmas „Popiežius Borgia“ (Los Borgia) (2006) smogė visu savo galingumu į smegenis ir širdį. Istorinis filmas apie vieną kontraversiškiausių popiežių Renesanso epochos laikotarpiu, kai menėse vykdavo atviros orgijos ir tuo pačiu metu aptarinėjami valdymo reikalai. Ypatingas žvilgsnis į Bažnyčios tamsiosios istorijos vingius, kuriuos ši organizacija yra linkusi gėdytis ir mažai prisiminti. Kryžiaus žygiai ir sustiprėjusios inkvizicijos išties neglostė tuokart žmonių, bet didžiausias dėmesys šįkart sutelktas į Bordžijos šeimą ir lyg per didinamąjį stiklą rodoma, kas ir kaip daugiau ar mažiau vyko. Tai išties drąsu, jei prisiminsime, kad filmai apie popiežius dažniausiai būna šiek tiek iš šalies, sudievinant jų valdžią.

Tais laikais Vatikanas ir popiežius nebuvo atsietas nuo politikos ir tai suprato visa liaudis kaip savaime suprantamą dalyką, tik mums dabar atrodo, jog Vatikanas tik iš tolo apsimetė šventu ir nepolitizuotu, - nė velnio. Popiežius tik iš toli atrodė kaip tikras Dievas, bet iš arti, rūmams, menėms ir raštininkams jis buvo paprastas mirtingas, kurį netrukus turėtų pakeisti kitas popiežius. Įdomūs istoriniai potėpiai, politiniai dalykai, stulbinamas Bordžijo šeimos valdymas ir iškėlimas turėjo nepaprastai daug padarinių ne tik pačiai šeimai, bet ir visos Italijos raidai. Kas žino, jei Bordžijoms būtų pasisekę, gal šiandien Europa ir pasaulis atrodytų kiek kitaip, juk visgi kūrėsi nauja ir pavojinga dinastija, tik laimei, kad ji per didelį norą daug aprėpti ir naikinti, žlugo.

Nepaprastai išvystytas ir daugiasluoksnis požiūris, apimtas pietietiškos aistros, karų ir kraujo, meilės ir neapykantos, baimės ir narsumo. Prieš tai matytas danų filmas „Karališkasis romanas“, dėl kurio čia tiek daug kas leipo, tegali nusilenkti šiam sodriam filmui, jis, mano galva, kur kas vertesnis ir geresnis, tik gaila, kad tiek mažai žinomas ir nepareklamuotas. Keturių „Gojos“ nominacijų sulaukęs prabangus filmas apie sudėtingus laikus neturėtų praeiti taip sausai pro šalį, filmas, apie kurį vertą diskutuoti. O ką jau bekalbėti apie ispanų aktorių kolektyvą – visi žavūs, daugelis aktorių mano jau žinomų, ypatingai džiaugiuosi Llius Homaru, kuris sukūrė popiežiaus vaidmenį, išties labai įtaigus aktorius, dažnai sutinkamas ispanų gerose juostose, taip pat džiaugiuosi Paz Vega, Angela Molina. Nauji veidai ir atradimai – Sergio Peris–Mencheta ir Maria Velverde. 2011 metais amerikiečiai ėmė kurti serialą „Bordžijos“, kurios pasakoja šios šeimos istoriją, bet rekomenduoju pirma pažiūrėti šį filmą. Tikrai vertas ir laiko, ir žvilgsnio.

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Liusija ir seksas" / "Lucia y el sexo" / "Sex and Lucia"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti ilgai mano sąrašuose „sėdėjusį“ ispanų filmą „Liusija ir seksas“ (Lucia y El Sexo / Sex and Lucia) (2001 m.). Ganėtinai senas ispanų filmas, tačiau nesenas tikriems kino gurmanams. Julio Medem yra vienas puikiausių kino genijų – man. Ir tai yra trečiasis jo darbas, kurį man teko pamatyti – „Maištingoji Ana“ (2007 m.), „Kambarys Romoje“ (2010 m.). Na, iš tikrųjų visada susilydau bežiūrėdamas Julio Medem darbus – jie puikūs! Prisodrinti ypatingos erotikos, o „Liusija ir seksas“ yra tikrai pilnas nuogybių – gražių, nebanalių, meniškai ir dvasiškai užpildytų nuogybių. Nežinau kito režisieriaus, kuris per aistrą parodytų tiek daug įdomios, intriguojančios ir prikaustančios žmogiškosios gelmės. Sakau jums, tai ne koks Tinto Brasas! 

Filmo fabula, kaip ir buvo galima tikėtis iš J. Medem‘o, yra paženklinta mistikos – rašytojas, kuris gyvena realiame gyvenime ir užmezga intymius santykius su tik iš pirmo žvilgsnio lengvabūde Liusija, pamažu persikelia gyventi į savo rašomos knygos pasaulį, pamažu personažai ima maišytis ir iš jo asmeninio gyvenimo ir knygos gyvenimo lipdosi susikryžminęs gyvenimas, kurių herojai susiduria vienas su kitu ir paaiškėja, kuo baigiasi paslaptingas rašytojo Lorenzo dingimas.

Praėjus 5 minutėms filmui, jau neabejojau, kad filmas mane, švelniai tariant, užves. Žiūrėjau tas erotines žaidimo scenas ir pagalvojau, kokie nuostabūs vyro ir moters santykiai, koks nuostabus yra seksualinis potraukis ir koks jis svarbus mūsų gyvenime, ir kaip jį, aišku, reikia išnaudoti. Reiktų parašyti visai atskirą knygą apie J. Medem personažų laisvo pasaulio ir laisvo gyvenimo išjautimą – tai visiškas „atsikabinimas“ nuo mums įprastų ir kaustančių dorybių kaip kuklumas, racionalumas, pastovumas, religinis užsiangažavimas, atsargumas, visuomenės normos, vertybės, nuostatos – viskas eina velniop, kai įsijungi Medem filmą, personažai man visada yra įkvepiantys, skaudūs, pilni aistros ir kartu nuostabaus laisvės potyrio. Žiūri ir galvoji, kad gyvenimas iš tikrųjų yra nesibaigiantis stebuklas, tik reikia jį gyventi kaip Julio Medem personažai.

Garsūs ispanų aktoriai garantuoja aukšto pilotažo vaidybą, režisūra – ar apie ją dar galima ką nors pasakyti? Man patinka tokie filmai, kurie nepasako visko iki galo, gal net nesuvokiami paprastu protu iki galo, juose ir filosofijos, ir meilės, ir klausimų, daugiavariančiai atsakymai, mįslės – visa tai sumaišius galima nulipdyti tai, ką vadinu pojūčių filmu. Tokį kiną reikia mėgti, tokį kiną reikia prisijaukinti, kitaip nieko nebus.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 65/10

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com