Filmas: "Čikagos septyneto teismas" / "The Trial of the Chicago 7"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Paskutiniu metu mane traukia politizuoti filmai apie teisingumą. Anądien matytas filmas „Valdžia“ (2018) išties buvo neblogas, tad nusprendžiau pratęsti šią temą išsirinkdamas naujausią režisieriaus Aaron Sorkin filmą „Čikagos septyneto teismas“ (kai kur galite rasti kaip „Čikagos septyniukės teismas) (angl. The Trial of The Chicago 7) (2020). Na, A. Sorkin tikriausiai daugelis žino kaip „Pokerio princesės“ (2017) režisierių, kuris pasižymi kokybišku Holivudiniu „sukirpimu“ – tinka ir masėms, ir gurmaniškam kinui.

 

Naujausias jo filmas „Čikagos septyneto teismas“ remiasi tikrais įvykiais ir bando rekonstruoti 1969 metais, praėjus metams po M. L. Kingo mirties, skandalingą teismo procesą. Tuo metu JAV iš tikrųjų pasiekė hipių ir gėlių vaikų epochos kulminaciją. Masiniai protestais prieš karą Vietname ir susimovęs prezidentas Nixonas – iš tikrųjų JAV gyvena neramias dienas, kada visuomenė nepritaria daugeliui politinių sprendimų, todėl išeina į gatves, nes amerikiečiams nusibodo karas ir tai, kad amerikiečiai per loteriją išrenkami, kas dalyvaus kare. Per masinį protestą, kurio iniciatoriai buvo septyni aktyvistai, yra sulaikomi ir teisiami kaip kurstę pralieti kraują per riaušes.

 

Taigi didžiausia filmo dalis nufilmuota teismo salėje, kurioje pamažu rekonstruojami tų riaušių įvykiai, atskleidžiami to laikmečio kultūriniai ir istoriniai kontekstai. Filmas labai „plepus“ – tai nesiliaujančių dinamiškų pokalbių pliūpsniai, kuriuose išryškėja nedemokratiškos demokratijos sąlygotumas. Čia turime ir rasizmo, ir hipių diskriminacijos, socialinių sluoksnių susiskaldymą, kurie iš esmės lemia tiek teisėjo, tiek prisiekusiųjų sprendimus. Niekur nesu filme matęs tokio absurdiško teismo, kurio byla buvo svarstoma net 150 kartų, o kaltinamųjų pusė savo elgesiu šį procesą paverstų atskiru avangardiniu cirko pasirodymu, kitaip sakant, hermetišku protestu teismo salėje. Niekada nebūčiau patikėjęs, kad tai įmanoma, bet, pasirodo, režisierius šio teismo proceso metu panaudojo originalius teismo pokalbių įrašus.

 

Manau, tai kokybiškai sukalta kino juosta, kuri leidžia dirstelėti į praeitį ir tam tikra prasme „pasimatuoti“ demokratijos raidos etapus, kiek mes patobulėjome. Ar tikrai toji demokratiška teisminė sistema, palaikoma pačių piliečių, yra piliečiams teisinga? Neseniai matytas TV serialas „Apkaltintas žmogžudyste“ šokiravo, kaip šiuo metu 20 metų besitęsianti nekaltai sėdinčio sūnaus byla yra nepajudinama, nes kitaip kris įtakingųjų galvos. Žiūrint tokius filmus, Amerika nebeatrodo svajonių šalis, ji turi išties užterštą korumpuotą istoriją, ką jau kalbėti apie Vietnamo ir Irako karus... Filme sutiksite ištisą tuntą pačių ryškiausių Holivudo aktorių, kurie atliko hipių ir pasitempusių advokatų vaidmenis. Visus juos buvo smagu atpažinti. Manau, filmas išties vykęs, daugeliui tikrai patiks.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Frostas prieš Niksoną" / "Frost/Nixon"

Sveiki,

Neturime tiek daug biografinių filmų, kurie nors kiek paliudytų realybę, kadangi žmonės iš esmės gyvena melagingoje sukurtoje visuomenėje ir labai retais atvejais kada praslystą kokia nors tiesos kruopelytė. Šiemet pasirodęs filmas „The Post“ kalbėjo apie Vietnamo ir Nixon‘o skandalą aštunto dešimtmečio pradžioje, tad nutariau pratęsti šią istoriją ir pažiūrėti filmą, nuo ko viskas prasidėjo „Frostas prieš Niksoną“ (angl. Frost/Nixon) (2008), kuris, kaip jau lemta tokio politizuoto tipažo filmams, buvo apipiltas pačiais žinomiausiais kino apdovanojimais.

Nors iš esmės mums istorija yra pateikiama supresuota ir netikra, o kas mums, mirtingiesiems, belieka daryti, jeigu negyventi iš dalies sukurtoje sistemoje ir nesidomėti? Nors įtariu, kad už Nixono slepiasi daugybė pasaulio galingųjų ir jis nebuvo (kaip ir visi JAV prezidentai) tikrieji šalies prezidentai, visgi manau, kad Nixonas tiesiog tapo atpirkimo ožiu, nors iš esmės priklausė Vietnamo karo kurstymams... Aišku, apie tai filme nieko nerasite, nes filmas fasadinis, jis tik susitelkęs į Nixono, jau demaskuoto ir atsistatydinusio pirmojo JAV prezidento post factum interviu su ambicingu žurnalistu Frostu iš Australijos. Įvykis istorinis, kadangi Nixonas prigriebiamas per kruopščiai rengiamo interviu, kuriame jis tikisi savo įtaiga laimėti debatus prieš žurnalistą, tačiau yla lenda iš maišo ir žiūrovas gali nujausti, kuo viskas pasibaigs. Tai vienas iš tų retų atvejų, kada JAV valdžiai tenka pripažinti iš esmės susimovusiai ir kažkam tenka prieš tautą nuleisti galvą...

Filmas iš esmės itin techniškai tvarkingas, puiki režisūra, laikmečio rekonstrukcija, bet labiausiai, žinoma, stebina nuostabi aktorių vaidyba. Ypač Frank Langella, įkūnijusį patį Nixoną. Žinoma, ne ką prasčiau pasirodė ir Michael Sheen. Šis aktorių duetas kruopščiai analizavo buvusio interviu pokalbį ir veido išraiškas. Išties puikus darbas ir filmas išties vykęs. Ginčyčiausi nebent dėl istorinės tiesios ir kokį realiai poveikį padarė šis interviu Amerikos istorijai – ar tai nėra tik dar vienas politinis triukas uždangstyti politinius nematomus veiksnius kaip įprasta skandalingomis medžiagomis? Galimas daiktas, bet nuo to, kaip kritiškai bevertinčiau iškreiptą politiką ir pateikiamą medžiagą visuomenėje, pats filmas kaip meno kūrinys man suveikė kaip atsvara permąstyti, kaip lengvai per žiniasklaidos kartelį formuojama žmonijos istorinė „tiesa“.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Devintieji vartai" / "The Ninth Gate"

Sveiki,

„Devintieji vartai“ (angl. The Ninth Gate) (1999) buvo vienas iš dar nematytų Roman Polanski filmų, o dar ir mistinis trileris – mano itin mėgstamas žanras! Istorija pasakojanti apie senų knygų supirkėją ir perpardavinėtoją Dyną, kurio pagrindinį vaidmenį atliko visų numylėtinis Johnny Depp.

Iš esmės filmo siužetas turi viską, ką aš taip mėgstu mistiniuose filmuose – ilgą ir kantrų aiškinimąsi, mistinių simbolių ir velnio-šėtono tematikos, apjuostos ištisos „Da Vinčio“ kodui būdingo istorinio mitologizavimo. Herojus leidžiasi į Europą ieškoti šėtoniškų knygų, tačiau pakeliui vyksta netikėtos mirtys... R. Polankski pasakoja šią istoriją lėtai, dėmesingai, nesiblaškydamas ir pernelyg daug dėmesio neskirdamas žudynėms ir trilerio aštrinimui, tačiau laikydamasis misticizmo centro leidžia sau žaismingai nutolti nuo realybės ir visai nesvarbu, kad herojus neįtikina, kad jis nebėga iš savo „misijos“, o toliau, nekeldamas natūraliai kylančių klausimų, eina pavojun į nasrus. Tiesą sakant, J. Depp vėl atliko sau nevykusį vaidmenį – buvo nuobodus, truputį negyvas ir jo personažas stabiliai statiškas tiek fizine, tiek dvasine prasme falšyvavo, ko negalėčiau pasakyti apie Polanskio žmoną aktorę Emmanuelle Seigner, kuri buvo išties įsimenama.

Filmas išlaikė savo išbandymą ir, tiesą sakant, kažkiek man priminė to paties režisieriaus filmą „Vaiduoklis rašytojas“ (2010), kurį žiūri ir tiesiog įsijauti į herojaus aplinką, mistifikavimą ir kartu slapta randi priekabių, bet būtent tą akimirką gyveni Polanskio pasaulyje ir, rodos, to užtenka, kad filmas patiktų. „Devintieji vartai“ – neblogas mistinis trileris.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šaunusis kapitonas: gyvenimas be taisyklių" / "Captain Fantastic"

Sveiki, skaitytojai,

Nėr čia ko, man vis dar patinka komedijos žanras, ypač, jeigu toji komedija derinama su drama. Toks netikėtas filmas tapo „Puikusis kapitonas: gyvenimas be taisyklių“ (angl. Captain Fantastic) (2016), kuri neseniai „prasisuko“ pro Lietuvos kino teatrus ir tikriausiai pritraukė pasižiūrėti rimtesnį kino žiūrovą. 

Na, visų pirma, šis filmas skiriasi nuo įprastų amerikietiškų komedijų, kad jų temos ir problemos kur kas įdomesnės. Tai ne vien apie „antrą galą“, kaip suvilioti merginą, kaip išgyventi apokalipsę, parūkius žolės ar pakariauti dėl vejos su kaimynu ar, neduok Dieve, su kokia nors įnoringa pele, kuri sugriauna namus. Ne, šioji komedija griebia už gerklės ir sako: atsibuskite, nes juokinga tai, kas neatitinka visuomenės standartų. Šiuo atveju keistuolių šeimynėlė gyvena budistiškai atsiskyrę nuo Amerikos visuomenės, leidžia laiką miškuose, sportuoja, medžioja, mokosi, skaito ir visas dienas leidžia vien praktikuodami gamtos gyvenimą. Žinoma, aplinka nė iš tolo neįtikina, nes viskas pernelyg utopiška: na, kurie ten vaikai kabarosis uolomis, mokės mintinai Teisių Bilį... Tai toli nuo realybės, tačiau išmoningas pats scenarijus ir pati šeimynėlė įdomi. Žinoma, įvyksta lemtingas lūžis ir šeimynėlei tenka grįžti į civilizaciją, atsiranda naujos bėdos, vagystės, laidotuvės ir kiti vargai.

Nepaisant, kad aplinkybės ir situacijos nieko bendro neturi su realybe ir kaip dramai čia nieko tikslingai dramatiško nėra, neskaitant vertybių, netekčių ir kitų žmogiškųjų faktorių, komedija tikriausiai tuo ir vertinga – savo idėjomis ir raiška, nei visu turiniu. Siužetas, kad ir kaip bepasirodytų originalus, iš esmės laikosi ant jau ne kartą regėtų pamatų: šeimyna važiuoja laidoti artimojo ir pakelėje nutinka „nuotykiai“. Čia už siužetą svarbiau aplinkybės, na, ir žinoma, moralas, kad gyvendami ne pagal visuomenės standartus mes neprarandame žmogiškumo, o kaip tik, tampame tik dar įdomesni ir, suprask, geresni. Bet kaip ir kiekvienoje pasakoje, taip ir šiame filme, viskas ir lieka utopiška ir toli nuo realybės, bet kažkodėl nuo to filmas prastesnis tikrai netampa. Kaip kūrinys vertas akies.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Monako princesė" / "Grace of Monaco"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Monako princesė“ (angl. Grace of Monaco) (2014), kuris, jei neklystu, tapo Kanų kino festivalio atidarymo filmu, na, bet tai nesvarbu. Filmas neaplenkė ir Lietuvos didžiųjų kino ekranų, tačiau vis jaudinausi, kažkaip recenzijos ir kino kritikai malte malė filmą, režisierių ir N. Kidman pavardes į miltelius. Atseit tokio prasto biografinio filmo legendinė Grace Kelly nenusipelnė, o dar ir karališkoji šeima filmą apšaukė net šmeižiančiu ir nieko bendro neturinčiu su tikrąją Kelly Grace istorija.

Aišku, filmo režisierius nesusidorojo su medžiaga, ne taip, kaip anksčiau, kai 2007 metais pristatė „Edit Piaf: Rožinis gyvenimas“, kuris buvo nuostabus visame kame. „Monako princesė“ yra geri du laipteliai žemyn, jei ne daugiau. Prisipažinsiu, kad ši juosta labiau patiko nei „Princesė Diana“, kuri vėlgi buvo sumalta su Naomi Watts vardu į miltus. Kažkaip sunku karališkąsias mūsų damas perkūnyti, nors tiek Naomi, tiek Kidman turi puikius duomenis savo vaidmenims atlikti. Grįžtant prie „Monako princesės“, manau, kad tai daugiau ne N. Kidman klaida, o režisieriaus vizija apie K. Grace – ji gyvenime buvo kur kas „spindulingesnė“, tą rodo ir Youtube išlikę įrašai, iki tol, kol Grace žuvo autoavarijoje (kaip ir Diana!). Kartais atrodė pernelyg kategoriška, pernelyg įsitempusi, pernelyg vaizduojama nemylima vyro ir pati nežinanti, ką ten daro Monake – trūko emocinio šiltumo, todėl Kidman buvo pavadinta vaškine. Bet ar kartais ne režisieriaus kaltė ir susitarimas tokią Grace ir vaizduoti, kuriant draminę plotmę?

Pats filmas man asmeniškai patiko, įstrigo vaizdai, detalės ir pati Kidman neatrodė taip tragiškai, kaip daugelis piešia. Siužetas kad ir vidutiniškas, politizuotas, bet nemanau, kad tai filmas apie tikrąją Kelly Grace princesę. Nepatikėjau, ne taip, kaip buvo su Edit Piaf, su kuria nuo pat pirmųjų kadrų augi ir negali atsigėrėti. Sužiūrėjau kaip pakankamai įdomią istoriją apie kitą Monako princesę, iš kito paralelinio lygmens, kaip atskirą istoriją su aliuzijomis į K. Grace gyvenimą.

P. S. Labai patiko Maria Callas pasirodymas, kurį atliko antro plano aktorė Paz Vega.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 21/100

IMDb: 5.7

Jūsų Maištinga Siela