Filmas: "Frostas prieš Niksoną" / "Frost/Nixon"

Sveiki,

Neturime tiek daug biografinių filmų, kurie nors kiek paliudytų realybę, kadangi žmonės iš esmės gyvena melagingoje sukurtoje visuomenėje ir labai retais atvejais kada praslystą kokia nors tiesos kruopelytė. Šiemet pasirodęs filmas „The Post“ kalbėjo apie Vietnamo ir Nixon‘o skandalą aštunto dešimtmečio pradžioje, tad nutariau pratęsti šią istoriją ir pažiūrėti filmą, nuo ko viskas prasidėjo „Frostas prieš Niksoną“ (angl. Frost/Nixon) (2008), kuris, kaip jau lemta tokio politizuoto tipažo filmams, buvo apipiltas pačiais žinomiausiais kino apdovanojimais.

Nors iš esmės mums istorija yra pateikiama supresuota ir netikra, o kas mums, mirtingiesiems, belieka daryti, jeigu negyventi iš dalies sukurtoje sistemoje ir nesidomėti? Nors įtariu, kad už Nixono slepiasi daugybė pasaulio galingųjų ir jis nebuvo (kaip ir visi JAV prezidentai) tikrieji šalies prezidentai, visgi manau, kad Nixonas tiesiog tapo atpirkimo ožiu, nors iš esmės priklausė Vietnamo karo kurstymams... Aišku, apie tai filme nieko nerasite, nes filmas fasadinis, jis tik susitelkęs į Nixono, jau demaskuoto ir atsistatydinusio pirmojo JAV prezidento post factum interviu su ambicingu žurnalistu Frostu iš Australijos. Įvykis istorinis, kadangi Nixonas prigriebiamas per kruopščiai rengiamo interviu, kuriame jis tikisi savo įtaiga laimėti debatus prieš žurnalistą, tačiau yla lenda iš maišo ir žiūrovas gali nujausti, kuo viskas pasibaigs. Tai vienas iš tų retų atvejų, kada JAV valdžiai tenka pripažinti iš esmės susimovusiai ir kažkam tenka prieš tautą nuleisti galvą...

Filmas iš esmės itin techniškai tvarkingas, puiki režisūra, laikmečio rekonstrukcija, bet labiausiai, žinoma, stebina nuostabi aktorių vaidyba. Ypač Frank Langella, įkūnijusį patį Nixoną. Žinoma, ne ką prasčiau pasirodė ir Michael Sheen. Šis aktorių duetas kruopščiai analizavo buvusio interviu pokalbį ir veido išraiškas. Išties puikus darbas ir filmas išties vykęs. Ginčyčiausi nebent dėl istorinės tiesios ir kokį realiai poveikį padarė šis interviu Amerikos istorijai – ar tai nėra tik dar vienas politinis triukas uždangstyti politinius nematomus veiksnius kaip įprasta skandalingomis medžiagomis? Galimas daiktas, bet nuo to, kaip kritiškai bevertinčiau iškreiptą politiką ir pateikiamą medžiagą visuomenėje, pats filmas kaip meno kūrinys man suveikė kaip atsvara permąstyti, kaip lengvai per žiniasklaidos kartelį formuojama žmonijos istorinė „tiesa“.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Įkalinta" / "Shut In"

Seiki,

Dar vienas siaubo trilerio kategorijos filmas su jau nusibodusiu pavadinimu „Įkalinta“ (angl. Shut In) (2016), kuriame pasirodo pirmo ryškumo kino aktorė Naomi Watts, kuri jau yra ne kartą išbandžiusi šį žanrą, prisiminkime, kad ir tą patį „Skambutį“.

Tiesą sakant, po sunkių darbo dienų, kai nieko nesinori gvildenti sudėtingo ir tiesiog dairaisi foninio kino, matyt, toks paskutiniu metu dažnai pas mane ir ateina. „Įkalinta“ praktiškai niekuo nesiskiria nuo vidutinių ir šiaip prastų amerikietiškų siaubo filmų. Šįkart pagrindinė veikėja, kaip kokiame „Švytėjime“, lieka vienui viena užpustytame atokiame kaimelyje, kur ją ima persekioti dvasios arba įsivaizduojamas žudikas, nes ką ten supaisysi, kai veikėja pririjusi psichotropinių medžiagų... Tiesmukas ir nuspėjamas scenarijus atima didelį dalį intrigos, tad belieka tik apmaudžiau prikąsti lūpą, kad foninis filmas ir lieka tik foniniu filmu, o ne intelektualia pramoga.

Režisūra be jokio išskirtinumo, standartinė, scenos fiksuojamos pagal vidutinybės madą ir kartais net suabejoji, ar kartais negaila N. Watts, kuri gal nebegauna gerų vaidmenų kine? Nes joks žinomas aktorius neišgelbės tiesiog prastos istorijos, prastos režisūros, tačiau tenka pripažinti – toks filmas tiesiog idealus, jeigu norite tiesiog užmigti su nešiojamu kompiuteriu ant kelių.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 25/100

IMDb: 4.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Profesorius Marstonas ir Nuostabioji Moteris" / "Professor Marston and Wonder Women"

Sveiki,

Šiandien pasaulis vėl kraustosi iš proto dėl super herojės Nuostabiosios Moters. O jeigu ir nesikrausto, tai bent komercinis kinas visada tikisi, kad kraustosi. Iš užmaršties prikeltas komiksų personažas sulaukia vis daugiau dėmesio, tačiau retas, kuris galėtų daugiau papasakoti apie tai, kaip į rinką atėjo šis išgalvotas personažas.

Apie melo detektoriaus atsiradimą, apie Nuostabiosios Moters gimimą pasakoja amerikiečių biografinė drama „Profesorius Marstonas ir Nuostabioji Moteris“ (angl. Professor Marston and Wonder Women) (2017), dėl kurio paskutiniu metu alpsta mano pažįstami facebukiečiai. Nutariau neatsilikti ir pažiūrėti aš, dėl ko čia taip verta aikčioti.

Kaip ir daugelis biografinių holivudinių pasakojimų, taip ir šis, turi iš esmės tvarkingai surėdytą literatūrinę išraišką, kuri renkasi tą pačią perspektyvą – pasakoti biografinę istoriją, kurio centre būtinai savam laikmety nesuprastas herojus. Šiuokart keista poligaminė šeimynėlė apskritai paneigia viską, kas krikščioniška ir tai pateikta kaip delikatesas. Dėl moralinio lygmens man viskas aišku ir nieko čia šokiruojančio ar itin jaudinančio neįžvelgiau, ko jau nebūčiau matęs ir žinojęs. Tiesą sakant, pasigedau toje estetinėje visumoje, skirtoje masiniam žiūrovui gomurį tenkinti, nebent natūralumo. Daugelis scenų atrodo tiek susintetintos ir nebegyvos, kad veikiau primena teatrą, paviljone nufilmuotą pasakojimą. Tai iš esmės nieko blogo, juk tai Holivudas, bet kad pristigo ir novatoriškumo, ir kibirkšties. Kelios jausmingesnės scenos išties vertė suklusti, bet didžioji filmo dalis visgi slydo paviršutiniškai ir priminė begalę jau matytų filmų apie feministes, seksualinę revoliuciją ir kitus panašius išsilaisvinimo iš moralinių primestų štampų filmų.

Gražūs ir žinomi aktoriai savaime puošia filmą ir tik jam pasibaigus parodomos veikėjų tikrieji prototipai – šįkart nė iš tolo neprimena seksualaus ir patrauklaus filmo varianto, įtariu, kad ir pati istorija pernelyg numuilinta ir pritaikyta masiniam žiūrovui. Man asmeniškai filmas buvo įdomus tik dėl istorinių momentų, nes knietėjo sužinoti, kaip tame meilės trikampyje užgimė fetišistinė Nuostabioji Moteris. Regis, informaciją gavau, bet kas dėl pačių herojų asmeninio gyvenimo vingių, manęs toli gražu neįtikino ir čia aktoriai, kurie tikrai gerai pasirodė, nekalti, kalta, sakyčiau, tiesiog pasirinkta pasakojimo maniera ir perspektyva.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 68/1100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Eipril vargai" / "Pieces of April"

Sveiki, skaitytojai,

Jau seniai galvojau pažiūrėti Peter Hedges filmą „Eipril vargai“ (angl. Pieces of April) (2003), kuris sulaukė puikių kritikų vertinimų. Filmo pavadinimas tiesiogiai siejasi su muzikos grupės „Three Dog Night“ 1972 metais išleistu hitu „Pieces of April“. Na, iš tikrųjų filmas mane sudomino labiausiai dėl aktorės Patricia Clarkson, kuri už antro plano vaidmenį pelnė nemažai apdovanojimų, įskaitant ir „Oskaro“ nominaciją.

Filmo privalumas, sakyčiau, yra jo trumpumas, viso labo valanda ir dešimt minučių suteikia galimybę mėgautis išskirtiniu režisūriniu braižu, kuris gerokai nutolęs nuo Holivudo. Visų pirma pasirinkta socialinė dugno aplinka – sunkiai gyvenanti Eipril laukia vėžiu sergančios mamos ir šeimos, kepa kalakutą, tačiau niekaip jai nepavyksta susidoroti su buities darbais. Visą filmą ji bando susidoroti su kliūtimis, o tuo tarpu kitame „plane“ šeima vyksta automobiliu ir taip pat atskleidžiamos jų bendravimo subtilybės. Iš esmės filmas subtilus ir truputį savo ramiu scenarijumi primena V. Woolf romaną „Ponia Delovėj“ struktūrą. Aktoriai puikiai jaučiasi vaidindami prastomis socialinėmis sąlygomis ir šiaip... filmas tikrai nėra prastas, bet kartu tenka pripažinti, kad labiau išgyvenau dėl kalakuto, nei dėl motinos ir dukters santykių.

Visgi istorija mane asmeniškai menkai jaudino ir veikė. Filmas išskirtinis savo režisūrine maniera, todėl jis šiuo atžvilgiu geras, bet nepasakyčiau, kad komedijos elementai ir šeimos tragedija sukūrė kažką itin unikalaus. Taip, filmas geras, tačiau jis šiek tiek ne mano skonio turinio ir pozicijos atžvilgiu.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.1 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Besivaikantys mirtį" / "Flatliners"

Sveiki, 

Būna visai neblogų dešimto dešimtmečio perliukų filmų, kurie pas mane „ateina“ dėl aktorių, kažkaip norisi susigrąžinti Julia Roberts į ekranus, nes paskutiniai šarmingi vaidmenys man labai patikę, tačiau kuo jaunesnė ji kine, tuo man ji atrodo banalesnė, galgi net ne ji, o vaidmenys ir filmai. Štai vienas mistinis fantastinis filmas su siaubo elementais „Besivaikantys mirtį“ (angl. Flatliners) (1990) lyg ir turėjo visus šansus mane nustebinti, tačiau žiūrėjau filmą gana sunkiai, net su mintimi, kad esu vaikystėje „lūžinėdamas“ mamytės lovelėje matęs, kaip koks deja vu.

Išties filmas turi ir gerų ketinimų bei idėjų – sužadinti žiūrovo fantaziją, priversti jį pasijausti arčiau mirties ir perteikti sapno mistines transcendentinės erdvės pojūčius. Gerai, viskas lyg ir gerai, tačiau vis galvojau: Dieve, tu mano, pulkelis puikiausių studentų, su protingomis galvomis, atsidavę medicinai, skrodžia lavonus ir šitaip su mirtimi ima žaisti kaip koks gatvės vaikų būrys laiptinėje su adata besikviečiantis dvasias. Kur jų galvos, žaidžiant su savo gyvybėmis? Na, gerai, J. Robers herojė norėjo pasimatyti su giminaičiais, tačiau kiti? Toks jausmas, kad visai nevertinama gyvybė. O dialogai? Kažkokie neįtikinantys, struktūruoti ir nuspėjami veiksmai, pritrūko man gyvumo, kažkokio neperdėto vientiso nusibodusio formato. Su tekstais režisierius galėjo padirbėti kur kas labiau.

Kas labiausiai visame šiame filme patiko, tai tikriausiai tos veikėjų patirtys, gražiai ir estetiškai perteiktos ribos tarp gyvenimo ir mirties, noras atpirkti ir suvesti sąskaitas su sąžine ir žmonėmis – gal kiek vėlgi didaktiškai visa tai atrodo, lyg ir teatrališkai, bet visumoje visai neblogai. Kai kada pavykdavo pasiekti tos puikios kine jau nebesamos dešimto dešimtmečio kino žiūros rakurso, savotiško stiliaus, o kai kada tiesiog dėl nuspėjamumo praplaukdavo kaip padėklas su prastu užkandžiu ir nelikdavo jokios dvasios.

Šiaip filmas „pusėtinas“. Mano akimis, yra kur kas geresnių kūrinių, bet turiu visai neblogą nuojautą, kad neišrankiam žiūrovui ir mylintiems Julia Roberts, ar kokį kitą iš šio filmo aktorių, visgi patiks.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 6.5

Jūsų Maištingi Siela