Filmas: "Laukinės dienos" / "Ah Fei jing juen" / "Days of Being Wild"

 

Sveiki!
 
Mano sena geroji meilė Honkongo režisieriui Wong Kar-Wai! Dar yra filmų, kurių nebūsiu matęs iš ankstyvojo režisieriaus kūrybos etapo ir vienas iš jų yra „Laukinės dienos“ (angl. Days of Being Wild) (1990). Man labai patiko jo filmų poetiškumas, neskuba, sutelktis „Mano vaivorų naktys“ (2007), „Didysis meistras“ (2013), „Meilės laukimas“ (2000), „Laimingi kartu“ (1997) bei „Čiongčingo ekspresas“ (1994). Tai režisierius poetas, kuriam itin svarbus kadro muzikalumas ir garso takelis, įprasminantis veikėjų psichologiškumą ir jautrumą.
 
„Laukinės dienos“ antrasis ilgametražis režisieriaus darbas, įgalinantis, sakyčiau, jo viso kino išskirtinumo aspektus. Istorija mus nukelia į režisieriaus pamėgstą 1960-ųjų Honkongą, kuris anuomet buvo itin smarkiai paveiktas britų kultūros. Pagrindinis veikėjas Judis sužino, kad jo motina nėra tikroji motina, kad ji jį įsisūnijo dar kūdikystėje, tačiau ji nenori pasakyti įsūniui tikrųjų jo tėvų. Judis galiausiai ima neapkęsti moterų, elgiasi su jomis kaip su skudurais, tampa abejingu ir naudojasi jomis tik savo intymiems poreikiams patenkinti. Taip jis suvedžioja pardavėją, kurią atstumia, nes neketina jos vesti, galiausiai jis susiranda kitą isterikę, kuri tampa jo pastumdėle. Atrodo, kad Judis nemoka mylėti, yra nusivylęs moterimis, elgiasi su jomis šiurkščiai, bet galų gale jis jas visas palieka kaip daiktus ir išsirengia į Filipinus ieškoti tikrosios savo motinos...
 
Siužetas, atrodo, lyg ir sudėtingas, tačiau visą filmą sudaro besijungiančios kelios siužetinės linijos: Judžio asmeninė tapatybės drama ir paliktų moterų skausmas. Filmas pilnas pokalbių, kurie, bent jau mano europietiškai akiai, pasirodė šiek tiek infantilūs ir komiški. Prisipažinsiu, kad aš nesuprantu azijietiško humoro, man jis labai tolimas ir neretai absurdiškas. Kaip pamotė bendrauja su sūnumi arba apie ką Judis kalbasi kandžiodamas lovoje savo meilužes, reiktų tikriausiai suvokti kaip dalį azijietiškos bendravimo romantikos. Vienas įdomesnių aspektų filme pasirodė ne Judžio noras susirasti motiną, bet moterų paveikslai, kaip jos save žemindamos ieško kopriklausomybę įforminančių santykių, tad atrodo, kad kuo labiau Judis jas atstumia ir yra abejingas, tuo labiau jos trokšta jo dėmesio ir meilės.
 
Šiaip filmas geras, nors „Laukinės dienos“ netapo mano mėgstamiausiu režisieriaus darbu. Jo kiti darbai bus, sakyčiau, kur kas paveikesni, įtraukesni ir įdomesni. „Laukinėse dienose“ išvysite didžiąją dalį aktorių, su kuriais režisierius dirbs ir prie savo geriausių kino darbų, įskaitant ir puikiąją režisieriaus mūzą Maggie Cheung. Šis filmas – tai lėtas, poetiškas, tamsus ir melodramatiškas darbas. Tai vizualiai kerinti odė vienatvei bei nepasiekiamos meilės ilgesiui, atskleidžianti žmogaus nesugebėjimą rasti ramybę ir susitaikyti su savo kilme. Šekspyriškai baigiasi filmas, kurio pabaigą kažin kaip prisiminiau matęs gilioje vaikystėje. Ar galėjo prieš 30 metų šį filmą rodyti Lietuvos televizija? Galbūt. Iš prislopintų prisiminimų iškilo būtent šio filmo pabaigos motyvas ir vėl sužadino tai, ką tik šis režisierius moka kine padaryti.
 
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 93/100
IMDb: 7.4

 
Maištinga Siela

Filmas: "Džeikobo kopėčios" / "Jacob's Ladder"

 Sveiki,

Būsiu labai sąžiningas sau ir kitiems: man sunku žiūrėti senus komercinio braižo amerikiečių filmus, kurie formavo estetinius ir gero kino kanonus vyresnio amžiaus žiūrovams. Pastaraisiais gana dažnai nusiviliu, nes regiu juose šabloniškumą, pasenusias ir jau kine kiču virtusius štampus, nors galbūt kaip tik vienas ar kitas kultinis filmas anuomet buvo novatoriškas ir įdomus, daręs įtaką kino raidai. Kitą vertus, nesu senojo kino priešininkas, man iki šiol labai įdomūs Tarkovskio, Hitchcocko, Bergmano šedevrai. Gal per daug kiek tikėjausi iš Adrian Lyne pastatyto filmo „Džeikobo kambarys“ (angl. Jacob's Ladder) (1990), kuris vyresniajai kartai reiškia vieną įdomesnių to laikotarpio mindfuck vadinamųjų filmų.

Istorija pasakoja apie Vietnamo kare dalyvavusį Džeikobą, kuris netekęs sūnaus ir išsiskyręs su žmoną stengiasi palaikyti gerus santykius su nauja moterimi. Tačiau pagrindinis veikėjas nėra normalus, Vietname patirtos traumos persekioja jį sapnuose ir tikrovėje. Visai netrukus jis pajunta, jog nebegali ne tik atskirti sapnų pasaulio nuo realiojo, bet ir pradeda regėti siaubingus dalykus: traukiniuose jam vaizduojasi demonai ir ateivius primenančios būtybės, kurios jį pradeda persekioti, gyvieji ir mirusieji susimaišo jo tikrovėje, tačiau Džeikobas netrukus išsiaiškina, jog ne jis vienas tai išgyvena, bet ir likę gyvi jo draugai iš Vietnamo karo...

Filmas remiasi pasakojimais apie tai, kad amerikiečių kareiviams, kad šie taptų bebaimiais kiborgais, buvo teikiami adrenaliną keliantys ir tikrovę iškreipiantys narkotikai. Pastarieji buvo tokie stiprūs, kad paveikė psichiką tų, kurie išliko gyvi, o padariniai liko visam gyvenimui. Galima sakyti, kad šiame filme nėra nieko siaubingai mistiško, kad visa šokanti Džeikobo tikrovė iš vienos perspektyvos tėra pakrikusios psichikos padarinys, bandymai kine originaliai kalbėti apie traumuotų karių patirtis. Kitą vertus, filmo montažas gerai sukarpytas ir sudėliotas pagal mindfuck struktūrą, todėl tik galiu įsivaizduoti kokį poveikį filmas padarė tuometiniam žiūrovui ir amerikiečių kariams, kurie tapatinosi su šiuo filmu. Istorijoje nemažai stalkeriškos nuojautos, atmosferos, tačiau jis perteiktas su 90-ųjų komerciniam kinui būdingu žiūrovišku lengvumu. Filmas nėra prastas, jį galima lengvai pasižiūrėti kaip neblogą anų dienų nostalgijas keliantį reliktą.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Šokis su vilkais" / "Dances with Wolves"

Sveiki,

Yra filmų, kurių niekaip negaliu pažiūrėti. Kiek ruošiausi šiam trijų valandų epui? Kokius ketverius metus. Taigi „Šokis su vilkais“ (angl. Dances with Wolves) (1990), pelnęs net septynis „Oskarus“, įskaitant ir geriausią režisūrą bei metų filmą, iki šiol yra neblėstanti klasika, aktoriaus ir režisieriaus Kevin Costner karjeros viršukalnė. Kuo šiandien šis „senukas“ filmas gali dar būti įdomus?

Visų pirma, niekas nebekuria tokių panoraminių filmų su ta dešimto dešimtmečio maniera, kai svarbus kultūrinis kontekstas, ne tik skubėti „sudominti“ žiūrovą, kad jis nespėtų perjungti kanalo ar išeiti iš kino salės, bet ir pasakoti tai, kas iš esmės svarbu pačiam režisieriui. Na, taip, tokių filmų dar sukuriama, bet jie jau kitokie... O filmai apie indėnus? Dabar tikriausiai negali būti nieko nuobodžiau, tačiau yra filmų, kuriuos verta pamatyti ir „Šokis su vilkais“ yra vienas iš jų.

Trijų valandų istorija iš pradžių gali pasirodyti labai „lėta“ ir pasakojanti apie asketišką Pilietinio karo laikų herojų, kuris „įsilieja“ į indėnų gyvenimą, pamažu tampa jų draugu, įsimyli ir visgi negali pamiršti, kad jis baltasis. Dėmesys, neskubėjimas ir noras perteikti laukinių vakarų peizažą yra meistrystės požymis, leisti gyventi prerijose žiūrovui, stebėti vilką, čionykščius papročius ir jausti, kad viskas trapu ir viso to jau seniai nebėra. Epas nepretenzingas, tačiau išvystytas: rasite ir meilės istoriją, ir kultūros sangrūdos, ir vietinių indėnų nesantaikos, ir jausmų, ir peizažo, ir jausmo, kad kinas neišlupo kažką iš gyvenimo, bet sukūrė iliuziją, kad jame esti atskiras gyvenimas, panašiai kaip „Rudens legendos“ ar „Forestas Gampas“, taip ir šiame filme yra tos dvasios, dėl kurios ir verta žiūrėti šį filmą. 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Besivaikantys mirtį" / "Flatliners"

Sveiki, 

Būna visai neblogų dešimto dešimtmečio perliukų filmų, kurie pas mane „ateina“ dėl aktorių, kažkaip norisi susigrąžinti Julia Roberts į ekranus, nes paskutiniai šarmingi vaidmenys man labai patikę, tačiau kuo jaunesnė ji kine, tuo man ji atrodo banalesnė, galgi net ne ji, o vaidmenys ir filmai. Štai vienas mistinis fantastinis filmas su siaubo elementais „Besivaikantys mirtį“ (angl. Flatliners) (1990) lyg ir turėjo visus šansus mane nustebinti, tačiau žiūrėjau filmą gana sunkiai, net su mintimi, kad esu vaikystėje „lūžinėdamas“ mamytės lovelėje matęs, kaip koks deja vu.

Išties filmas turi ir gerų ketinimų bei idėjų – sužadinti žiūrovo fantaziją, priversti jį pasijausti arčiau mirties ir perteikti sapno mistines transcendentinės erdvės pojūčius. Gerai, viskas lyg ir gerai, tačiau vis galvojau: Dieve, tu mano, pulkelis puikiausių studentų, su protingomis galvomis, atsidavę medicinai, skrodžia lavonus ir šitaip su mirtimi ima žaisti kaip koks gatvės vaikų būrys laiptinėje su adata besikviečiantis dvasias. Kur jų galvos, žaidžiant su savo gyvybėmis? Na, gerai, J. Robers herojė norėjo pasimatyti su giminaičiais, tačiau kiti? Toks jausmas, kad visai nevertinama gyvybė. O dialogai? Kažkokie neįtikinantys, struktūruoti ir nuspėjami veiksmai, pritrūko man gyvumo, kažkokio neperdėto vientiso nusibodusio formato. Su tekstais režisierius galėjo padirbėti kur kas labiau.

Kas labiausiai visame šiame filme patiko, tai tikriausiai tos veikėjų patirtys, gražiai ir estetiškai perteiktos ribos tarp gyvenimo ir mirties, noras atpirkti ir suvesti sąskaitas su sąžine ir žmonėmis – gal kiek vėlgi didaktiškai visa tai atrodo, lyg ir teatrališkai, bet visumoje visai neblogai. Kai kada pavykdavo pasiekti tos puikios kine jau nebesamos dešimto dešimtmečio kino žiūros rakurso, savotiško stiliaus, o kai kada tiesiog dėl nuspėjamumo praplaukdavo kaip padėklas su prastu užkandžiu ir nelikdavo jokios dvasios.

Šiaip filmas „pusėtinas“. Mano akimis, yra kur kas geresnių kūrinių, bet turiu visai neblogą nuojautą, kad neišrankiam žiūrovui ir mylintiems Julia Roberts, ar kokį kitą iš šio filmo aktorių, visgi patiks.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 6.5

Jūsų Maištingi Siela

Filmas: "Vaiduoklis" / "Ghost"

Sveiki,

Grįžtu vis prie senų gerų filmų peržiūros ir šįkart smarkiai rekomenduotas filmas „Vaiduoklis“ (angl. Ghost) (1990), nominuotas keliems „Oskarams“, iš jų aktorė Whoopi Golberg pelnė kaip geriausia antro plano aktorė. Tiesą sakant, net nežinojau, kaip šį filmą reiktų pažiūrėjus vertinti, nes jame tokia žanrų sintezė, kad tapo dėl to beveik vien komedija. Žinoma, iš pradžių vystoma drama, vėliau atsiranda mistiniai elementai, komedijos žiupsneliai, o gale ir visas trileris.

Sunku įvardyti, ar būtent dėl žanrų makalynės, ar dėl perdėtų mano lūkesčių prieš peržiūrą, man filmas pasirodė vidutinybė. Tiesą sakant, nelabai supratau, už ką W. Golberg gavo „Oskarą“. Žinoma, jos šis vaidmuo šarmingas, pakankamai įdomus, bet, dievaži, niekuo per daug neišskirtinis ir mažai kuo skiriasi nuo tos pačios „Netikros vienuolės“, kurioji ji atliko pagrindinį vaidmenį. Demi Moore visą filmą atrodė kaip berniokiška lesbietė, o tiedu draugai, kurių santykiai perdėm tokie idiliški, kad buvo jų draugystė nuspėjama po penkių minučių – vilkas kąs į koją. Žodžiu, scenarijus lyg ir geras, bet kažkaip nepajutau filmo dvasios, nors vietomis ir buvo įdomu. Labiausiai erzino nuspėjama veiksmų grandinė, kuri mažai kuo intrigavo, lyg žiūrėčiau vidutinišką devinto dešimtmečio filmą, „iškeptą“ pagal vieną ir tą patį receptą.

Ir visgi, filmas turi savo žiūrovą, auditoriją, žinomus aktorius, tačiau iki labai gero filmo man toloka.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela