Filmas: "Laukinės dienos" / "Ah Fei jing juen" / "Days of Being Wild"

 

Sveiki!
 
Mano sena geroji meilė Honkongo režisieriui Wong Kar-Wai! Dar yra filmų, kurių nebūsiu matęs iš ankstyvojo režisieriaus kūrybos etapo ir vienas iš jų yra „Laukinės dienos“ (angl. Days of Being Wild) (1990). Man labai patiko jo filmų poetiškumas, neskuba, sutelktis „Mano vaivorų naktys“ (2007), „Didysis meistras“ (2013), „Meilės laukimas“ (2000), „Laimingi kartu“ (1997) bei „Čiongčingo ekspresas“ (1994). Tai režisierius poetas, kuriam itin svarbus kadro muzikalumas ir garso takelis, įprasminantis veikėjų psichologiškumą ir jautrumą.
 
„Laukinės dienos“ antrasis ilgametražis režisieriaus darbas, įgalinantis, sakyčiau, jo viso kino išskirtinumo aspektus. Istorija mus nukelia į režisieriaus pamėgstą 1960-ųjų Honkongą, kuris anuomet buvo itin smarkiai paveiktas britų kultūros. Pagrindinis veikėjas Judis sužino, kad jo motina nėra tikroji motina, kad ji jį įsisūnijo dar kūdikystėje, tačiau ji nenori pasakyti įsūniui tikrųjų jo tėvų. Judis galiausiai ima neapkęsti moterų, elgiasi su jomis kaip su skudurais, tampa abejingu ir naudojasi jomis tik savo intymiems poreikiams patenkinti. Taip jis suvedžioja pardavėją, kurią atstumia, nes neketina jos vesti, galiausiai jis susiranda kitą isterikę, kuri tampa jo pastumdėle. Atrodo, kad Judis nemoka mylėti, yra nusivylęs moterimis, elgiasi su jomis šiurkščiai, bet galų gale jis jas visas palieka kaip daiktus ir išsirengia į Filipinus ieškoti tikrosios savo motinos...
 
Siužetas, atrodo, lyg ir sudėtingas, tačiau visą filmą sudaro besijungiančios kelios siužetinės linijos: Judžio asmeninė tapatybės drama ir paliktų moterų skausmas. Filmas pilnas pokalbių, kurie, bent jau mano europietiškai akiai, pasirodė šiek tiek infantilūs ir komiški. Prisipažinsiu, kad aš nesuprantu azijietiško humoro, man jis labai tolimas ir neretai absurdiškas. Kaip pamotė bendrauja su sūnumi arba apie ką Judis kalbasi kandžiodamas lovoje savo meilužes, reiktų tikriausiai suvokti kaip dalį azijietiškos bendravimo romantikos. Vienas įdomesnių aspektų filme pasirodė ne Judžio noras susirasti motiną, bet moterų paveikslai, kaip jos save žemindamos ieško kopriklausomybę įforminančių santykių, tad atrodo, kad kuo labiau Judis jas atstumia ir yra abejingas, tuo labiau jos trokšta jo dėmesio ir meilės.
 
Šiaip filmas geras, nors „Laukinės dienos“ netapo mano mėgstamiausiu režisieriaus darbu. Jo kiti darbai bus, sakyčiau, kur kas paveikesni, įtraukesni ir įdomesni. „Laukinėse dienose“ išvysite didžiąją dalį aktorių, su kuriais režisierius dirbs ir prie savo geriausių kino darbų, įskaitant ir puikiąją režisieriaus mūzą Maggie Cheung. Šis filmas – tai lėtas, poetiškas, tamsus ir melodramatiškas darbas. Tai vizualiai kerinti odė vienatvei bei nepasiekiamos meilės ilgesiui, atskleidžianti žmogaus nesugebėjimą rasti ramybę ir susitaikyti su savo kilme. Šekspyriškai baigiasi filmas, kurio pabaigą kažin kaip prisiminiau matęs gilioje vaikystėje. Ar galėjo prieš 30 metų šį filmą rodyti Lietuvos televizija? Galbūt. Iš prislopintų prisiminimų iškilo būtent šio filmo pabaigos motyvas ir vėl sužadino tai, ką tik šis režisierius moka kine padaryti.
 
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 93/100
IMDb: 7.4

 
Maištinga Siela

Filmas: "Dviguba rokiruotė" / "Infernal Affairs" / "Mou gaan dou"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Žinote, ko šiomis dienomis labiausiai pasiilgau? Ogi gero ir įtraukiančio detektyvinio trilerio! Beieškodamas, ką čia galima pažiūrėti, aprikau seną Pietų Korėjos filmą „Dviguba rokiruotė“ (angl. Infernal Affairs) (2002), kurį, dabar berašydamas atsiliepimą, manding, prisiminiau, ar nebūsiu kažkada labai seniai matęs? Arba matęs kažką labai panašaus į šią kino juostą. Kadangi pastaraisiais metais mačiau neblogų azijietiškų kino darbų, tad drąsiai pasirinkau puikiai žiūrovų ir kino kritikų įvertintą „Dvigubą rokiruotę“.

 

Istorija labai ilga ir paini, kuri remiasi slaptų ir integruotų agentų strateginiai šnipinėjimo žaidimais. Blogiukas integruojamas tarp policininkų, o policininkas tarp blogiukų, nors abu vyrukai kažkada mokėsi vienoje mokykloje ir buvo draugai. Žodžiu, filme vaizduojamos kelios narkotikų barono prekybinės operacijas, kurias bando sustabdyti policija, tačiau nesėkmingai, nes baronui nuolat praneša infiltruotas agentas. Didžiausia filmo intriga, kada du integruoti po priedanga buvę draugai susitiks ir sužinos apie vienas kito darbus... Tradiciškai šiame filme tai nutinka, žinoma, finalinėje filmo pabaigoje.

 

Prisiminiau! Šis filmas man priminė amerikiečių puikų slaptų agentų filmą „Infiltruoti“, todėl, jeigu mėgstate sekti supainiotus socialinius vaidmenis, šis filmas, nors režisūriškai ir senstelėjęs, bet nepraradęs dinamiškumo ir tinka puikiai žiūrėti net šiomis dienomis. Visgi filmo pradžioje apsunkina visų panašūs azijietiški veidai, bet netrukus įsimini kelis skiriamuosius fizinius bruožus ir toliau seki istoriją. Visgi nepripratau prie vieno – tų keistai ištęstų korėjiečių trileriams būdingų emocingų kompozicijų, per kurias močiutės gali numegzti šaliką, kol baigiasi visi aktorių antakių pakilimai, pražiotos sulėtintame kadre burnos ir teatrališki kadrai, pastiprinti tyčia paaštrintais garso efektais. Panašių efektų galima aptikti indų serialuose, pastarieji tapę internetinių memų priemonėmis. Gal 2002 metais tai dar veikė, bet šiomis dienomis atrodo kaip azijietiška parodija vakariečiams. Tiesa, filmas yra sulaikęs tęsinių.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 8.0

 

Jūsų Maištinga Siela