Filmas: "Laukinės dienos" / "Ah Fei jing juen" / "Days of Being Wild"

 

Sveiki!
 
Mano sena geroji meilė Honkongo režisieriui Wong Kar-Wai! Dar yra filmų, kurių nebūsiu matęs iš ankstyvojo režisieriaus kūrybos etapo ir vienas iš jų yra „Laukinės dienos“ (angl. Days of Being Wild) (1990). Man labai patiko jo filmų poetiškumas, neskuba, sutelktis „Mano vaivorų naktys“ (2007), „Didysis meistras“ (2013), „Meilės laukimas“ (2000), „Laimingi kartu“ (1997) bei „Čiongčingo ekspresas“ (1994). Tai režisierius poetas, kuriam itin svarbus kadro muzikalumas ir garso takelis, įprasminantis veikėjų psichologiškumą ir jautrumą.
 
„Laukinės dienos“ antrasis ilgametražis režisieriaus darbas, įgalinantis, sakyčiau, jo viso kino išskirtinumo aspektus. Istorija mus nukelia į režisieriaus pamėgstą 1960-ųjų Honkongą, kuris anuomet buvo itin smarkiai paveiktas britų kultūros. Pagrindinis veikėjas Judis sužino, kad jo motina nėra tikroji motina, kad ji jį įsisūnijo dar kūdikystėje, tačiau ji nenori pasakyti įsūniui tikrųjų jo tėvų. Judis galiausiai ima neapkęsti moterų, elgiasi su jomis kaip su skudurais, tampa abejingu ir naudojasi jomis tik savo intymiems poreikiams patenkinti. Taip jis suvedžioja pardavėją, kurią atstumia, nes neketina jos vesti, galiausiai jis susiranda kitą isterikę, kuri tampa jo pastumdėle. Atrodo, kad Judis nemoka mylėti, yra nusivylęs moterimis, elgiasi su jomis šiurkščiai, bet galų gale jis jas visas palieka kaip daiktus ir išsirengia į Filipinus ieškoti tikrosios savo motinos...
 
Siužetas, atrodo, lyg ir sudėtingas, tačiau visą filmą sudaro besijungiančios kelios siužetinės linijos: Judžio asmeninė tapatybės drama ir paliktų moterų skausmas. Filmas pilnas pokalbių, kurie, bent jau mano europietiškai akiai, pasirodė šiek tiek infantilūs ir komiški. Prisipažinsiu, kad aš nesuprantu azijietiško humoro, man jis labai tolimas ir neretai absurdiškas. Kaip pamotė bendrauja su sūnumi arba apie ką Judis kalbasi kandžiodamas lovoje savo meilužes, reiktų tikriausiai suvokti kaip dalį azijietiškos bendravimo romantikos. Vienas įdomesnių aspektų filme pasirodė ne Judžio noras susirasti motiną, bet moterų paveikslai, kaip jos save žemindamos ieško kopriklausomybę įforminančių santykių, tad atrodo, kad kuo labiau Judis jas atstumia ir yra abejingas, tuo labiau jos trokšta jo dėmesio ir meilės.
 
Šiaip filmas geras, nors „Laukinės dienos“ netapo mano mėgstamiausiu režisieriaus darbu. Jo kiti darbai bus, sakyčiau, kur kas paveikesni, įtraukesni ir įdomesni. „Laukinėse dienose“ išvysite didžiąją dalį aktorių, su kuriais režisierius dirbs ir prie savo geriausių kino darbų, įskaitant ir puikiąją režisieriaus mūzą Maggie Cheung. Šis filmas – tai lėtas, poetiškas, tamsus ir melodramatiškas darbas. Tai vizualiai kerinti odė vienatvei bei nepasiekiamos meilės ilgesiui, atskleidžianti žmogaus nesugebėjimą rasti ramybę ir susitaikyti su savo kilme. Šekspyriškai baigiasi filmas, kurio pabaigą kažin kaip prisiminiau matęs gilioje vaikystėje. Ar galėjo prieš 30 metų šį filmą rodyti Lietuvos televizija? Galbūt. Iš prislopintų prisiminimų iškilo būtent šio filmo pabaigos motyvas ir vėl sužadino tai, ką tik šis režisierius moka kine padaryti.
 
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 93/100
IMDb: 7.4

 
Maištinga Siela

Filmas: "Laimingi kartu" / "Happy Together"

Sveiki, kino mylėtojai,

Vienas mano mėgstamiausių rytų kino režisierių yra Kar Wai Wong, sukūręs tokius nuostabius filmus kaip „Meilės laukimas“ ir „Mano vaivorų naktys“, šįkart užšokau ant daug senesnės jo juostos – „Laimingi kartu“ (Happy Together) (1997), kuri taip pat buvo pripažinta tiek žiūrovų, tiek kino kritikų. Ši juosta šiek tiek netradicinio Kar Wai Wong‘o scenarijaus – pasakoja apie du kinų vyrukus, nublokštus į Pasaulio galą – Argentiną. Jiedu vienas kitą ir myli, ir tiek pat nekenčia. Abu dirba juodus kinams skirtus darbus – darbus virtuvėje, vedžioja kinų turistus po Buenos Aires ir kaip įmanydami stengiasi gyventi ir išgyventi, o per trumpas atokvėpio dienas svajoja pamatyti Iguazu krioklius.

Filmas išties keistas ir įdomus. Ypatingai natūralūs ir nesuromantizuoti vaikinų santykiai, atmiežti tiek rūpesčiais, tiek buitiniais konfliktais, tiek pasiglamonėjimais, - tai viskas, kas nutinka paprasto žmogaus gyvenime. Čia nebus tik saldi kelionė į savęs pripažinimą ir atradimą, čia viskas jau atlikta, belieka tik kantriai iškęsti vienas kitą ankštame bute, vienoje viengulėje lovoje, sergant ir išduodant, rūpinantis ir atstumiant. 

Ypatingą dėmesį režisierius (kaip ir visada!) skiria muzikai. Visos jo juostos, bent tas, kurias mačiau, yra pilnos savito skambėjimo, užlietos melodijomis, unikaliomis ir perkurtomis. Šiame filme jis perkuria „Happy Together“ septinto dešimtmečio hitą ir paverčia jį sumoderninta versija. Šiame pasaulyje kuriasi įvairiausios šeimos ir svarbiausia yra nebūti vienam. Būti kartu laimingai, nesvarbu, kokios lietingos, tamsios, tvankios ir kokie „nekalbadieniai“ bebūtų, visada kartu. Išties žavi ir muzikali juosta, įdomios pasakojimo kompozicijos ir sudėliota lyg koliažas su kontrastiškomis scenomis – laimingas akimirkas keičia pykčio ir liūdesio akimirkos, o jas paveja laimingos. Pakankamai tamsios ir niūrios spalvos šio filmo, bet ne jausena, režisierius mėgsta filmuoti vakare ir naktimis, čia mano atmintyje išliko tamsios Argentinos sostinės gatvės, pripiltos tamsumos ir lėto išvarginto ėjimo namo, kuriuose žinai, kad nebūsi vienas. Ir tai yra nuostabu.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela