Filmas: "Po medžioklės" / "After the Hunt"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Nepaliauju stebėti italų kilmės režisieriaus Luca Guadagnino pastarosios dekados produktyvumu: serialai, ištisi ir nesibaigiantys kino projektai. Mėgstu, kaip jis režisuoja savaip, kaip kine mato probleminį lauką ir kaip puikiai atsirenka projektams aktorius, nors pastaruoju metu kino kritikai gana drungnai vertino tam tikrus jo sukurtus filmus, kurie, anot jų, neprilygsta „Vadink mane savo vardu“ (2017) viršūnei. Galima sakyti, kad tai režisierius, kuris į kiną iškėlė vieną labiausiai išgarsėjusį jaunosios kartos aktorių Timothée Chalamet. Naujausias režisieriaus filmas „Po medžioklės“ (angl. After the Hunt) (2025). Pats pavadinimas – kilęs iš citatos (dažnai priskiriamos Otto von Bismarckui), kad žmonės niekada taip nemeluoja, kaip po medžioklės, karo metu ar prieš rinkimus. Tai užuomina į tai, kad filme matysime daug apgaulės, nutylėjimų ir bandymų apsaugoti save bet kokia kaina.

 

Viso filmo vinis – aktorės Julios Roberts sukurta profesorė Alma, kuri gyvena santuokoje su vyru, tačiau seksualine prasme ji šiek tiek laisvamanė, nes palaikė kurį laiką intymius ryšius su savo geriausia studente Mege bei kolega Henku. Tame universitete tiek daug seksualinės įtampos! Žodžiu, visas šis trikampis vieną dieną sutrinka, kai dėstytojas Henkas per prievartą palaužia studentę Megę. Alma apie tai sužino viena pirmųjų ir ji netrukus prisimena ir savaip iš naujo išgyvena savo jaunystę, kaip pati kadaise patyrė seksualinę prievartą, tik priešingai nei Megė, ji buvo pasirinkusi tylos, engimo ir melo kelią.

 

Filmas įsuka į ilgų ir painių psichologizuotų pokalbių sudurstytą istoriją. Ten, kur kuria Luca Guadagnino, visada veriasi daug seksualinės įtampos ir LGBT istorijos niuansai, šis filmas – ne išimtis. Kino kritikai gana šaltai vertino šį filmą, lygindami su „Tar“ (2022), kuris, tenka pripažinti, kur kas aštresnis ir įtraukesnis. Bet man filmas kažkaip patiko, jo neskuba, lėtumas, daug intelektualinių apie socialinius vaidmenis pokalbių,  prislopintas aštrumas sakyti sakė, kad filmas nenuėjo pačiu paprasčiausiu keliu, nors jis būtų visgi labiau pavykęs, jeigu pusvalandžiu trumpesnis ir labiau „suveržta“ intriga kaip antai „Skandalo užrašai“ (2006). Visgi filme daug ką atperka aktorės Julia Roberts pasirodymas, kuri sukūrė gana įtaigų vaidmenį, seniai nebemačiau jos stipriame amplua, o šis vaidmuo vėl ją išjudino ir žiūrovams priminė, kad ji gali vaidinti gerus ir sudėtingus draminius vaidmenis.

 

Filmas yra ilga psichologinė drama, besisukanti apie žmonių vaidmenų ribas. Tai intelektualus trileris apie baime pagrįstą tylėjimą. Pagrindinė žinutė yra ta, kad bandymas nuslėpti tiesą (siekiant apsisaugoti) galiausiai kainuoja daug brangiau nei pati tiesa. Režisūra tamsi, spalvos prigesintos, niūrios. Stebino tas vakarietiškas studentų ir profesorių laisvamaniškas būriavimasis tavernose, kuriose išnyksta profesorių ir studentų atskirtys ir leidžia intelektualinį flirtą paversti ištisais lyčių ir amžiaus nepaisomais seksualiniais romanais. Ar Lietuvoje įmanomas toks dalykas?

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 5.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "Palikite pasaulį užmaršty" ("Palik pasaulį už nugaros" / "Toli nuo pasaulio") / "Leave the World Behind"

 Sveiki, skaitytojai ir praeiviai,

Pagal garsaus amerikiečių rašytojo Rumaan Alam romaną, kurį turime ir lietuviškai išverstą „Palikite pasaulį užmaršty“ (Baltos lankos, 2023) (angl. Leave  the World Behind) (2023) pastatytas serialo „Ponas robotas“ kūrėjo Sam Esmail filmas tuo pačiu pavadinimu prieš pat didžiąsias šventes sulaukė internete didelių aptarimų. Vieniems šis filmas labai tiko ir įtiko, o kiti sužiūrėjo gana nuobodžiai neiškęsdami ekranizacijos iki galo. Lietuvoje filmas pristatomas ir kitais vertimo variantais: „Palik pasaulį už nugaros“, „Toli nuo pasaulio“.

Tiesa, knygos, deja, neskaičiau ir vargu ar ją skaitysiu, kai prieš akis tiek daug nesuskaitytų knygų, tačiau knietėjo ir vėlei pamatyti jau retokai matomą aktorę Julia Roberts, kuri šiame filme sukūrė vieną pagrindinių vaidmenų – nuo miesto ir darbų bėgančią motiną Amandą. Filmas prasideda kaip eilinis kurortinis amerikietiškas pasakojimas, kuris tuoj išsirutulios į eilinį siaubo trilerį, tačiau būtent tas ir nenutinka. Šeima savaitgaliui išsinuomoja prabangų namą, tačiau vos čia atvykus ima dėtis keisti dalykai. Pirmasis suirutės pranašas – paplūdimyje navigacijos sistemos gedimą patyręs tanklaivis, kuris užplaukia ant poilsiautojų. Netrukus į namus pasibeldžia tikrieji namų savininkai, kuriuos nuomininkai dar įtarinėja aferomis, tačiau netrukus pasaulio pabaigos ženklai pasitvirtina.

Nesakau, kad filmo medžiaga ir siužetas verčia kaip nors iš kojų. Sakyčiau, viskas tolygu ir, jeigu atmesime keletą gerų ir pavykusių dalykų, filmas galėjo tapti tikra klišių katastrofa, bet taip nenutinka, nes istorijos vingiai, vos tik priartėję prie holivudinio štampo, ima ir nusuka truputį į šoną, taip apmaudami žiūrovus. Visų pirma, režisierius atsisako kurti klasikiniu būdu augančios įtampos filmą, čia kur kas svarbiau išlaikyti solidų ir mąslų ritmą, nepasiduodantį klasikiniams „viskas ir taip aišku“. Man patiko, kaip mistiniai ir nepaaiškinami iki galo dalykai, pavyzdžiui, elnių bandos elgiasi katastrofos akimirkomis, o jaunoji šeimos narė Rouzė, nors ir suvokia, kad pasaulis griūva, nori maniakiškai pažiūrėti serialo „Friends“ („Draugai“) paskutinę seriją, nes tas sukurtas prabėgusio laiko linksmumas išties sužadina jai jaudulį, dėl kurio iš dalies žmonės jau pakankamai atšipę tikrovės kataklizmams, pribaugintiems dėl klimato kaitos ir nesibaigiančių pasaulyje karų. Kam stresuoti? Geriau pažiūrėti „Draugus“!

Kitą vertus, verta paminėti, kad filmas rodo ir savitą amerikietiškos kultūros žlugimą: iš lėktuvo leidžiami arabiški lankstinukai su „Mirtis Amerikai“ užrašais, piktas kaimynas įsitikinęs, jog tai korėjiečių darbas, o G. H. Skotas, arogantiškos dukrelės tėvas, tiki, jog Ameriką žlugdo jo įtakingo kliento slapta pogrindinė pačių amerikiečių grupuotė. Žodžiu, Amerika turi priešų ir nekalti amerikiečiai šio filmo kontekste jaučiasi tarsi atakuojami ateivių iš kosmoso. Bet čia atsiranda vietos ir senoms klišėms, kitaip sakant, siužetą reikia balansuoti ir jam suteikti nuovargio, o kartais svaigulio, todėl Amanda geria vyną, šoka pagal senas vinilines plokšteles, o tuo tarpu kieme tėvukas su nepažįstamąja garina elektronkę. Žodžiu, pasaulio pabaigos akivaizdoje veikėjai randa laiko numalšinti stresą įprastais amerikietiškais būdais. Ar tai filmui prideda žavesio? Šiek tiek, bet tikrai ne kitoniškumo, kuris galbūt galėjo būti ir keistesnis, ir originalesnis. Visgi filmas man patiko. Buvau susinervinęs, kai pamačiau, jog filmas beveik pustrečios valandos (tokius vis dažniau atidedu į šalį), tačiau susižiūrėjau sudomintas ir įtrauktas tikriausiai tik dėl to, kad kūrinys pavyko keistokas, nepaaiškinantis labai konkrečiai visko iki galo. Po filmo užsimaniau pažiūrėti „Draugai“.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Benas grįžo į namus" / "Ben Is Back"

Sveiki,

Yra keletas priežasčių, dėl ko labai laukiau šio Peter Hedges režisuoto „Benas grįžo“, o kai kur verčiama „Benas grįžo į namus“ (angl. Ben is Back) (2018) filmo. Visų pirma dėl aktorių, ypač dėl jaunosios kartos Lucas Hedges, kuris, mano akimis, iš jaunosios puikiosios kartos aktorių kartu su Timothee Chalamet „rauna“ puikiausius ir sudėtingiausius vaidmenis, kurie visi daugiau ar mažiau verti dėmesio. Kita priežastis – filmo tematika: apie nuo narkotikų priklausomą jaunuolį, kuris grįžo gerokai per anksti per Kalėdas... Na, ir paskutinė priežastis – Julia Roberts, kuri paskutiniu metu nebevengia sudėtingų dramatinių vaidmenų, todėl kur kas įdomiau į ją žiūrėti nei, tarkim, dešimtajame dešimtmetyje.

Iš tikrųjų filmas stipriai lyginamas su Timothee Chalmeto panašios tematikos filme, rodytame per Kino pavasarį „Gražus sūnus“, kuriame pasakojama apie tėvo atsidavimą, bandant suvokti savo sūnaus priklausomybes. Iškart galiu pasakyti, kad „Benas grįžo į namus“ yra paveikesnis ir stipresnis, ir įtaigesnis filmas. Pats režisierius, kaip teigia filmo paantraštės, yra išgyvenęs panašią jaunystės dramą, o jo sūnus jaunasis aktorius Lucas Hedges atliko iš esmės jo paties jaunystės prototipinį vaidmenį. Dažnai ten, kur į kino projektus įsisuka šeimos dinastija, rezultatas būna gana neblogas (pvz., broliai/seserys Wachovskiai, broliai Coenai ir t. t.), tad ir šis filmas mane emociškai absoliučiai pateisino.

Visų pirma svarus motinos J. Roberts atliktas vaidmuo. Toks „prielipinis“ ir perdėtos meilės moters vaidmuo išties stiprus, paveikus ir stipriai motyvuotas. Priešingai nei „Gražus sūnus“, kuriame stigo iš esmės ir emocinės įtampos, ir problemos aštrumo, nors galbūt jį kas laikys kiek subtilesniu. Nuostabus ir Lucas Hedges pasirodymas, kuris santūriai atlaikė didžiulį emocinį krūvį. Apskritai sakant, filmo stiprioji pusė yra aktoriai ir jų sukurti vaidmenys. Nepasakyčiau, kad kliuvo scenarijus, jis pakankamai išplėtotas, kiek gyvenimiškas, suderintas ir su tam tikrais holivudiniais stiliaus niuansais, tačiau dėl to juosta nesuplokštėja. Sėkmės filmu garantu laikau visgi pagrindinio vaidmens evoliuciją t. y. perteiktas pastangas pasikeisti ir nors filmas su šiokiu tokiu happy and, visgi kirbėjo nuojauta, kad Benas iš tikrųjų pasikeis, o kad jis pasikeis – aš patikėjau, vadinasi, filmui pavyko padaryti gan gerą ir subtilų manevrą be didesnių siužetinių triukų. Iš tikrųjų puiki gyvenimiška ribinių situacijų istorija apie troškimą pasikeisti ties beprotiška palūžimo riba.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gerumo stebuklas" / "Wonder"

Sveiki,

Filmas „Gerumo stebuklas“ (angl. Wonder) (2017) pakerėjo visą pasaulį savo gerumo žinute apie šeimą, kurioje dėl genų mutacijos gimė berniukas su sudarkytu veidu. Visa kita likusi istorijos dalis, kaip galite numanyti, yra skirta to berniuko adaptacijai su likusiu pasauliu. Kaip berniukas integruosis mokykloje ir visuomenėje? Kaip aplinkiniai žiūrės į jį? Ką teks patirti dėl jo labiausiai stresą patiriančiai motinai...

Tiesą sakant, prisiminiau keletą panašių filmų, ypač filmą „Kaukė“ (1985) su Cher, kurioje taip pat panašiu rakursu vaizduojama apie „kitoniškumo“ susitaikymą ir integraciją. Arba filmas „Pudra“ (1995) ir daug kitų filmų, kurie tampa emocinio intelekto ir moralinio auklėjimo pavyzdžiais, todėl kuo puikiausiai tinka kaip parodomieji edukaciniai filmai mokyklose. Žvelgiant giliau į patį filmą, čia rasite viską, ko šiaip iš principo nemėgstu kine: pataikavimą žiūrovui, disnėjišką-idilinę dirbtinę šeimos vaizdavimo sąrangą, hiperbolizuotas dirbtines sentimentalias scenas, preciziškai tvarkingai sudarytą istoriją, kurios jau kadaise virto holivudiniu štampu... Ir taip, filmas absoliutus štampas, tačiau jame yra to, ko tikriausiai reikia neišrankiam masiniam žiūrovui – pasaulio tikėjimo, šviesos ir, žinoma, gėrio. Daug paprastų dalykų šiame filme, mintys sukramtytos tiek, kad jose nebelieka peno dėl ko mąstyti, nes filmas baigtinis pramoginio tipažo produktas.

Daug ką filmui duoda žinomų aktorių pavardės, ypač gražuolių melodramatiškų vaidmenų jau kuris laikas atsisakiusi Julia Roberts. Tokios „Mano sesers globėjas“ kaip C. Diaz netipinis vaidmuo jai tinka. Apskritai filmas nėra blogas ir negalvojant apie angažuotas filmo minčių artikuliacijas, manau, kad filmas „įkrito“ laiku, tad priėmiau jį gerai.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paslaptingi žvilgsniai" / "Paslaptis jų akyse" / "Secret in Their Eyes"

Sveiki,

Būtų mano valia, pasisekusių filmų perdirbinius uždrausčiau, nes dažniausiai jie būna nesėkmingi arba tragiškai nesėkmingi. Argentiniečių drama iškovojusi „Paslaptis jų akyse“ 2009 metais išties buvo stulbinamos įtaigos ir atmosferos filmas. Amerikiečių versija „Paslaptingi žvilgsniai“ (angl. Secret in Their Eyes) (2015), kaip ir buvo galima numatyti, filmas silpnesnis. Filmas visai geras gali atrodyti tiems, kurie nematė originaliosios versijos.

Iš esmės filmas išlaiko visą pasakojimo struktūrą, tik pakeisti šiek tiek laikmečiai. Argentiniečių versija atrodo kur kas sodresnė ir įdomesnė. Šioji visgi išliko holivudiškos manieros trileriu ir tikriausiai, jeigu ne Nicole Kidman bei Julia Roberts pavardės (Dieve, kur jas dar galima pamatyti kartu viename kadre?), tikriausiai niekada ir nebūčiau peržiūrėjęs šios juostos.

Apibendrinant patį trilerį be lyginimų su originalu, galiu pasakyti, kad filmas vis tiek geras savo istorija, efektinga pabaiga, kuri kelia išties stiprias emocijas. Labai patiko ir Kidman, ir Roberts pasirodymai, kad kartais abejojau, ar jų žvilgsniuose, kurie, dievaži, taip pavaizduoti suktai, kad imi abejoti, ar nesislepia tikroji nagrinėjimo bylos paslaptis. Vienam kartui pažiūrėti šį filmą gal ir sveika, o jeigu jums patinka aktorių kolektyvas – netgi būtina. Įtaigus J. Roberts ir N. Kidman amplua išties užveda, kad gaudai kiekvieną jų būvimą kadre. 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jonvabaliai sode" / "Fireflies in the Garden"

Sveiki,

Filmas „Jonvabalių sodas“ (angl. Firefiels in the Garden) (2008) gali pasigirti puikiais aktoriais veteranais, tačiau negali pasigirti gerais kritikų atsiliepimais, kurie praktiškai sumalė filmą į miltus. Gal dėl aktorių ir ryžausi pasižiūrėti šią juostą ir galiu pasakyti, kad viskas nėra taip perdėtai prastai, kaip kada sugieda kritikai.

Filmas man patiko visų pirmiausia net ne dėl aktorių, nors žinoma, ir dėl jų, kiek man patiko labiau dėl siužeto ir tos gelmės, kurią norėjo atskleisti kino kūrėjai. Vienas dalykas viską atskleisti iš esmės, atskleisti paviršutiniškai ir tik generuoti tuščiai idėjomis. Visgi, manau, kad „Jonvabaliai sode“ iš esmės užgriebia skaudžią temą: tėvo smurtas šeimoje ir to pasekmės, kai sūnus suauga ir kaip ta psichologinė įtampa paveikia jaunojo literatūros talento psichiką. Sakyčiau, antrąja tema – apie smurto poveikį kūrybai kalbėta mažiausiai, daugiau dėmesio skirta sadistinėms auklėjimo scenoms, vaiko psichikos žalojimui. Visgi istorija pasakojama iš skirtingų laiko taškų ir toks miksas tik vizualiai „pagilina“ turinį, bet kažin ar režisūrinę meistrystę sustiprina, veikiau tai tik montažo efektai ir slinktys.

Julia Roberts, kuri čia kaip ir didžiausia kino žvaigždė sukuria viso labo nykų personažą, tačiau potencialo jai pačiai skaitant scenarijų kirbėjo užčiuopusi gilų vaidmenį, deja, pačiam režisieriui nepavyko jos potencialo perteikti kadre. Kur kas organiškesnė ir įdomesnė buvo Emily Watson ir šįkart pagyrų galima pažerti Ryan Reynolds, kuris pagaliau ne seksualus donžuanas, o įsigilinęs ir jautrus poetas – jo pastangos ir savęs suvaldymas ganėtinai pastebimi, tačiau kažkokio natūralaus lengvumo gal kiek ir pritrūko. Visumoje filmas tikrai nėra toks prastas, jame galima įžvelgti nemažai trūkumų, tačiau daug ką atperka nebanalus siužetas, žinomi aktoriai ir pasakojimo montažas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 34/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela