Filmas: "Tylos zona 2" / "A Quiet Place Part II"

 Sveiki skaitytojai,

Ilgai laukiau antrosios jau tikriausiai kultine siaubo trilerio serija tapsiančios dalies „Tylos zona 2“ (angl. A Quiet Place Part II) (2021). Anuomet per kino teatrus dar gerokai iki pirmojo karantino itin sėkmingai driokstelėjęs John Krasinski režisuotas filmas beregint „reikalavo“ tęsinio. Tiesą sakant, taip ir nutiko, kad TV komedijinio serialo „Biuras“ aktorius taip puikiai geba, apsistatęs profesionalų komandą, kurti įtraukiantį ir truputį novatoriškų idėjų turintį siaubo žanrą...

Antrosios dalies visgi teko palaukti, o daugelis dar ir pateisino šį laukimą, kadangi antrąją dalį prilygino pirmajai, teikdami, kad ji tikrai nėra prastesnė. Smagu nebent tai, kad visgi viskas kuriama nuosekliai ir šią dalį režisuoja tas pats John Krasinski, tikriausiai tas pats nutiks ir su būsima trečia dalimi, kadangi filmo finalas sufleruoja, kad tai toli gražu ne pabaiga.

Istorija apie ateivius, kurie itin jautriai reaguoja į skleidžiamą triukšmą ir tučtuojau puola garsą skleidžiančius šaltinius ir jį sunaikina. Šioje istorijos dalyje truputį pasakojama šių ateivių atsiradimo priešistorė, o vėliau pasakojama, kaip daugiavaikei, neseniai pagimdžiusiai motinai sekasi išgyventi apokalipsės ištiktame pasaulyje...

Tiesą sakant, filmas žiūrisi po kokio gero pusvalandžio, nes pirmosios akimirkos, kad ir itin dinamiškos, jos primena kitus apokalipsinius filmus, netgi tam tikrą „Pats baisiausias filmas“ trečiosios dalies parodiją. Erzinantys sutipintų ir subanalintų vaidmenų kratinys: nepaklusnūs vaikai ekstremaliomis sąlygomis lipa iš automobilio ir laksto kaip bepročiai, erzinantis troškimas būti su šeima vienoje krūvoje ir tas lipnus, nebeskanus pasiaukojimo didvyriškumo motyvas. Iš tikrųjų kiek nusivyliau šia dalimi, nes joje suprimityvinti ir suplokštėję veikėjai „laikosi“ tik ant vieno ir to paties motyvo kurpalio: išgyvenimas dėl vaikų gyvybės. Dar toji kurčia mergaitė, kurią bandoma paversti Millos Jovovich „Absoliutaus blogio“ „kilerės“ prototipu erzina iki panagių: kur dingo filme išlaikyta nesaugumo ir žmogiškųjų instinktų prisodrintas, o ne preciziškai superdidvyres (būtinai akcentas į stiprų moteriškumą) perspaustas ir prie eilinių holivudinių tipažų priartėjęs pasakojimas.

Baisu nebent, kai metaliniame bunkeryje berniukas užsitrenkia su kūdikiu, kol mamytė paliks prie kryželio savo vestuvinį žiedą (sentimentaliai neskanus epizodas) ir parneš namo dujų balionėlių, arba atokioje saloje dar yra vietovių, kur žmonės pusiau gyvena normalų gyvenimą, nes juos negali pasiekti tie padarai, bet ir vėl, toji „didvyrė“ mergaitė būtinai tiesiogine to žodžio prasme sušiks šios salos gyventojų ramybę... Žodžiu, filmo akcentai sudėti itin erzinančiai prasti, nors filmas įtraukus, žiūrėti beveik pradėjau kaip „Absoliutaus blogio“ vidurines serijas, bet aiškiai pajutau, kad su šia dalimi nuo savitumo traukiama prie masinio populizmo, klišinių sprendimo variantų, prarandant esminį istorijos nenuspėjamumo, nesaugumo ir nuolatinių klausimų iš žiūrovų laviną: o kas gi čia iš tikrųjų dedasi? Filmas su šia dalimi darda pamažu žemyn.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tylos zona" / "A Quiet Place"

Sveiki,

Ką tik į Lietuvos kino teatrus atkeliavusi siaubo juosta pavadinimu „Tylos zona“ (angl. A Queit Place) (2018) jau įvardijama kaip viena baisiausių ir paveikiausių siaubo kino juostų šiemet. Filmą režisavo John Krasinski, kuris, beje, kartu su savo žmona aktore Emily Blunt kartu atliko ir pagrindinius vaidmenis šiame filme.

Tiesą sakant, filmas prasideda gana nuobodžiai. Be didelių paaiškinimų (čia pliusas) apie įvykusią apokalipsę ir naujos rūšies atsiradimą Žemėje. Šeima keliauja į namus ir kalbasi gestų kalba, baisiausiai bijo triukšmo, vėliau paaiškėja, kad dėl triukšmo puola paslaptingieji padarai. Šeima su mažais vaikais – tikriausiai dažnas pagalvojo, kad be triukšmo nė krust ir suvaldyti vaikams savo prigimtį tikriausiai išeina filmas išvis iš sveikos logikos ribų, bet tarkime, kad filmas alegorinis ir sąlyginis. Iš esmės lyg ir filmas „Kelias“, kai sūnus su tėvu keliauja per zombių žemes, tik šis filmas kur kas klasiškesnės atmosferos ir primena senus gerus siaubo trilerius.

Erzina kai kurie pernelyg literatūriškai nuspėjami tipažai, kaip antai neprigirdinčios mergaitės sunkus charakteris ir bailiukas sūnelis. Nepaisant kai kurių niuansų, netrukus pradeda kilti įtampa, kai besilaukianti moteris lieka viena namuose ir prasideda sąrėmiai. Vietoje, kur net kalbėti negalima apie gimdymą sunku pagalvoti, bet... tolesnė eiga išvystyta išties labai gerai. Trileris ir siaubo derinys išties „vau“, nesinori atplėšti akių ir adrenalino netrūksta, bet pradedant analizuoti veikėjų veiksmus, darosi akivaizdu, kad filmas pernelyg „teisingas“, visi tie herojiški pasiaukojimai ir kiti jau iš filmo į filmą siunčiama kaip štampinė humanistinė vertybinė žinutė atsibodusi iki gyvo kaulo. Kitą vertus, sunku sukurti gerą siaubo trilerį be šių elementų, kai dėmesio centre – tylos zonoje įkalinta šeima.

Puiki E. Blunt vaidyba! Po  „Mergina traukinyje“ pasirodymo nė neabejoju, kad tokie vaidmenys yra jos arkliukas. Filmas rekomenduotinas ne vien siaubo mėgėjams, bet drąsiai jį galėtų pažiūrėti ir gurmanai, nes kino kritikai negaili šiam filmui pagyrų, o ir aš, sakyčiau, kad filmas išties „kabinantis“.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gerumo stebuklas" / "Wonder"

Sveiki,

Filmas „Gerumo stebuklas“ (angl. Wonder) (2017) pakerėjo visą pasaulį savo gerumo žinute apie šeimą, kurioje dėl genų mutacijos gimė berniukas su sudarkytu veidu. Visa kita likusi istorijos dalis, kaip galite numanyti, yra skirta to berniuko adaptacijai su likusiu pasauliu. Kaip berniukas integruosis mokykloje ir visuomenėje? Kaip aplinkiniai žiūrės į jį? Ką teks patirti dėl jo labiausiai stresą patiriančiai motinai...

Tiesą sakant, prisiminiau keletą panašių filmų, ypač filmą „Kaukė“ (1985) su Cher, kurioje taip pat panašiu rakursu vaizduojama apie „kitoniškumo“ susitaikymą ir integraciją. Arba filmas „Pudra“ (1995) ir daug kitų filmų, kurie tampa emocinio intelekto ir moralinio auklėjimo pavyzdžiais, todėl kuo puikiausiai tinka kaip parodomieji edukaciniai filmai mokyklose. Žvelgiant giliau į patį filmą, čia rasite viską, ko šiaip iš principo nemėgstu kine: pataikavimą žiūrovui, disnėjišką-idilinę dirbtinę šeimos vaizdavimo sąrangą, hiperbolizuotas dirbtines sentimentalias scenas, preciziškai tvarkingai sudarytą istoriją, kurios jau kadaise virto holivudiniu štampu... Ir taip, filmas absoliutus štampas, tačiau jame yra to, ko tikriausiai reikia neišrankiam masiniam žiūrovui – pasaulio tikėjimo, šviesos ir, žinoma, gėrio. Daug paprastų dalykų šiame filme, mintys sukramtytos tiek, kad jose nebelieka peno dėl ko mąstyti, nes filmas baigtinis pramoginio tipažo produktas.

Daug ką filmui duoda žinomų aktorių pavardės, ypač gražuolių melodramatiškų vaidmenų jau kuris laikas atsisakiusi Julia Roberts. Tokios „Mano sesers globėjas“ kaip C. Diaz netipinis vaidmuo jai tinka. Apskritai filmas nėra blogas ir negalvojant apie angažuotas filmo minčių artikuliacijas, manau, kad filmas „įkrito“ laiku, tad priėmiau jį gerai.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela