Filmas: "Po medžioklės" / "After the Hunt"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Nepaliauju stebėti italų kilmės režisieriaus Luca Guadagnino pastarosios dekados produktyvumu: serialai, ištisi ir nesibaigiantys kino projektai. Mėgstu, kaip jis režisuoja savaip, kaip kine mato probleminį lauką ir kaip puikiai atsirenka projektams aktorius, nors pastaruoju metu kino kritikai gana drungnai vertino tam tikrus jo sukurtus filmus, kurie, anot jų, neprilygsta „Vadink mane savo vardu“ (2017) viršūnei. Galima sakyti, kad tai režisierius, kuris į kiną iškėlė vieną labiausiai išgarsėjusį jaunosios kartos aktorių Timothée Chalamet. Naujausias režisieriaus filmas „Po medžioklės“ (angl. After the Hunt) (2025). Pats pavadinimas – kilęs iš citatos (dažnai priskiriamos Otto von Bismarckui), kad žmonės niekada taip nemeluoja, kaip po medžioklės, karo metu ar prieš rinkimus. Tai užuomina į tai, kad filme matysime daug apgaulės, nutylėjimų ir bandymų apsaugoti save bet kokia kaina.

 

Viso filmo vinis – aktorės Julios Roberts sukurta profesorė Alma, kuri gyvena santuokoje su vyru, tačiau seksualine prasme ji šiek tiek laisvamanė, nes palaikė kurį laiką intymius ryšius su savo geriausia studente Mege bei kolega Henku. Tame universitete tiek daug seksualinės įtampos! Žodžiu, visas šis trikampis vieną dieną sutrinka, kai dėstytojas Henkas per prievartą palaužia studentę Megę. Alma apie tai sužino viena pirmųjų ir ji netrukus prisimena ir savaip iš naujo išgyvena savo jaunystę, kaip pati kadaise patyrė seksualinę prievartą, tik priešingai nei Megė, ji buvo pasirinkusi tylos, engimo ir melo kelią.

 

Filmas įsuka į ilgų ir painių psichologizuotų pokalbių sudurstytą istoriją. Ten, kur kuria Luca Guadagnino, visada veriasi daug seksualinės įtampos ir LGBT istorijos niuansai, šis filmas – ne išimtis. Kino kritikai gana šaltai vertino šį filmą, lygindami su „Tar“ (2022), kuris, tenka pripažinti, kur kas aštresnis ir įtraukesnis. Bet man filmas kažkaip patiko, jo neskuba, lėtumas, daug intelektualinių apie socialinius vaidmenis pokalbių,  prislopintas aštrumas sakyti sakė, kad filmas nenuėjo pačiu paprasčiausiu keliu, nors jis būtų visgi labiau pavykęs, jeigu pusvalandžiu trumpesnis ir labiau „suveržta“ intriga kaip antai „Skandalo užrašai“ (2006). Visgi filme daug ką atperka aktorės Julia Roberts pasirodymas, kuri sukūrė gana įtaigų vaidmenį, seniai nebemačiau jos stipriame amplua, o šis vaidmuo vėl ją išjudino ir žiūrovams priminė, kad ji gali vaidinti gerus ir sudėtingus draminius vaidmenis.

 

Filmas yra ilga psichologinė drama, besisukanti apie žmonių vaidmenų ribas. Tai intelektualus trileris apie baime pagrįstą tylėjimą. Pagrindinė žinutė yra ta, kad bandymas nuslėpti tiesą (siekiant apsisaugoti) galiausiai kainuoja daug brangiau nei pati tiesa. Režisūra tamsi, spalvos prigesintos, niūrios. Stebino tas vakarietiškas studentų ir profesorių laisvamaniškas būriavimasis tavernose, kuriose išnyksta profesorių ir studentų atskirtys ir leidžia intelektualinį flirtą paversti ištisais lyčių ir amžiaus nepaisomais seksualiniais romanais. Ar Lietuvoje įmanomas toks dalykas?

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 5.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "Keistas" / "Queer"

 

Sveiki,

Kalbėti apie italų režisieriaus Luca Guadagnino filmus galima daug ir ilgai, daugelis man asmeniškai paliko nemenką įspūdį, o tarp pačių pačiausių išskirčiau „Aš esu meilė“ (2009) ir „Vadink mane savo vardu“ (2017) – pastarasis itin buvo susilaukęs susidomėjimo Lietuvoje, pasirodė po sėkmės ir išverstas romanas. Tas, kas žiūrėjo visą Guadagnino retrospektyvą, suvoks, kad esminė jungiamoji filmų grandis – seksualinė mįslinga homoseksualumo žmogaus tapatybė. Ne visada atvirai, ne visada aiškiai, tačiau perteikia jis erotiškai, kūniškai ir estetiškai. Naujausias režisieriaus filmas „Keistas“ (angl. Queer) iš tikrųjų Kino pavasario programoje buvo pristatytas tik kaip originalo kalba „Queer“. Šį žodį galima apibrėžti kaip seksualinį apibrėžimą, reiškiantį žmogų, kuris nesilaiko heteronormatyvinio seksualinio požiūrio ir praktikos, turi kai kada prieštaringą konotaciją, pvz., keistas, iškrypęs ir pan. Šiandien terminu queer save tapatinantys žmonės tyčia paryškina savo seksualinės elgsenos ir traukos standartų neatitikimus. Kai kur pamačiau, kad filmas kituose šaltiniuose verčiamas kaip „Keistas“ ir tai, sakyčiau, turi pagrindo, tačiau tikriausiai derėtų palikti originalų pavadinimą, nes lietuvių kalboje keistas turi kiek kitokias reikšmių konotacijas.

Luca Guadagnino kurdamas kūrinį remiasi 1985 metais išleistu William S. Burroughs (1914-1997) romanu „Queer“. Visgi romanas buvo rašytas kur kas anksčiau, t. y. 1951-1953 metais, o dėl kontraversiškų homoerotikos vaizdavimo scenų ir narkotikų, obsesijų knyga nebuvo išleista, tai nutiko tik po Seksualinės revoliucijos, kur kas liberalesniais laikais, tačiau netgi AIDS priešaušryje knyga susilaukė prieštaringų vertinimų. Žinoma, kad autorius rašė ir knygos tęsinį „Jankis“, tačiau jo nepabaigė. Viena iš priežasčių, kodėl režisierius Luca Guadagnino nusprendė kurti pagal šį romaną filmą, buvo tai, kad rašytojas nagrinėjo LGBTQ temas ir tai buvo queer literatūros duoklė, tam tikra prasme, jos įprasminimas ir priminimas, kad jau seniai ir novatoriškai rašoma queer literatūra.

Visgi pats filmą vertinu gana prieštaringai, jame buvo daug niuansų, kurie kėlė ir nuostabą, ir atmetimo reakciją, ir tam tikrą patvirtinimą, pritarimą. Istorija vaizduoja 1950-ųjų vieną iš Meksikos miestų, kuriame glaudžiasi pagrindinis veikėjas Viljamas Ly. Netrukus sužinome svarbių faktų apie jį – jis galimai yra žydas ir mieste labiausiai jį domina žydai gėjai, kurie pabėgo per Antrąjį pasaulinį karą iš Europos. Nors visais atžvilgiais Viljamas primena eilinį amerikietį avantiūristą, kuris įstrigęs savo rašyboje ir kūryboje. Šiame mieste jis bendrauja su kitais čionai įsikūrusiais homoseksualais ir, sakyčiau, gana atvirai, tad įspūdis labai netikroviškas, lyg miesto kvartalas būtų koks ištisas saugus homoseksualų kvartalas. Butaforijos įspūdį sustiprina ir dekoracijų negyvumas, lėlių namelio skersgatvio atmosfera, kuri iš esmės ir nesistengė sukurti gyvumo, veikiau tik sąlygiškumo, galimą įvykių karkasą-aikštelę, tačiau estetišką, atitinkančią laikmečio dvasią. Galėjo būti ir ryškesnis sąlygiškumas, kaip, pvz., vokiečių filme „Enfant terrible“ (2020) – beje, geras queer filmas, rekomenduočiau pažiūrėti.

Pati filmo „Queer“ medžiaga neįspūdinga, sakyčiau, menkasiužetis. Viljamas įsižiūri perpus jaunesnį gražuolį, bando jį suvilioti, galiausiai jam tai pavyksta, tačiau Judžinas iš jo tenori tik patogumo, kelionių, nuotykių ir avantiūros, tad tos meilės nelabai Viljamas ir gauna, veikiau tik seksualinę labdarą, savotišką grąžą. Galiausiai jie leidžiasi į Pietų Amerikos džiungles, nes Viljamas pamišęs dėl istorijos apie tai, kad ten yra stebuklingas Jahė arba Avajaska (Ayahuasca), psichotropinis indėnų augalinis gėrimas, kuris leistų bendrauti telepatiškai. Galiausiai Viljamui ir Judžinui pavyksta per ceremoniją patirti bendrystę ir išsiskirti, bet šis gėrimas suveikia Viljamui priešingai – iki tol iki narkotikus įklimpęs ir iš alkoholio liūno neišlendantis jis manėsi surasiąs prieglobstį nuo vienatvės, bet po ceremonijos toji vienatvė tampa dar didesnė, kol galiausiai filmas baigiasi twinpyksiškai – prifarširuojant psichodelinių simbolinių pasąmoninių groteskiškų vaizdinių apie senatvę, vienatvę ir mirtį.

Tiesą sakant, filmo finalas nuvylė, pernai matytas irgi vaiduokliškas ir sapniškas LGBTQ filmas per Kino pavasarį „Visi mes svetimi“, kuriame šis variantas iš tikrųjų sukėlė emocijų, tačiau Luca Guadagnino, sakyčiau, sunkiai dorojasi su šia užduotimi. Filmas pavyko psichodelinis ir kartu karkasinis, pagrindinio veikėjo dvasinė skausmo kelionė į savęs priėmimą ir gijimą tampo ne paguodos istorija (nors ji ir neturėjo tokia tapti), bet tokia parodomoji, panoraminė, kuri užduoda tuos pačius klausimus ir niekur nenuveda. Netgi priminė Nobelio premijos laureato Peter Handke romaną „Tamsią naktį išėjau iš tylių namų“ – pastarasis kūrinys man nepatiko, tačiau savito braižo yra ir filme „Queer“.

Pagirtinas aktoriaus Daniel Craig pasirodo netikėtame amplua. Galiu tik šypsotis tiems homofobams, kurie nusivylė Džeimso Bondo vyruku, tačiau Daniel Craig išties buvo vienas geriausių šio filmų dalykų – demoniška, aistringa būtybė, priklausanti nuo narkotikų ir potraukio vyrams, tačiau pasigedau jo vaidmenyje žmogiškojo faktoriaus, bet tai, sakyčiau, pateisinama iš dalies, nes pats filmas psichodelinis, tarsi hipnozė, tikrovės alternatyva, pvz., jau vien ko vertas kadras, kai „trūkęs“ veikėjas pradeda regėti savo tikrovės žmones kaip žydų koncentracijos stovyklos gyventojus. Kitas netikėtas amplua – neatpažįstama britų aktorė Lesley Manville, kuri sukūrė Pietų Amerikos džiunglėse pasitraukusią tyrinėtoją. Beveik vos atpažinau!

Taigi filmas susižiūrėjo prieštaringai. Manau, 40 minučių galėjo būti trumpesnis, tačiau režisieriui svarbi kūno ir erotikos poetika, virpesiai, dėmesys tarp partnerių, tačiau šiame filme jis, nors ir estetiškas, bet kažin koks suplokštėjęs. Ankstesnė erotika kūrėjo filmuose veikė labiau, nes ji daugiau veikė per žvilgsnius, nuotolį, sukuriamą traukos galimybių baigties erdvę, pvz., „Varžovai“ (2024), o čia ištisas seksas tik dėl to, kad tikriausiai taip vaizduojama ir rašytojo knygoje. Filmo siužetas nepatiko, nebent toji vieta Amazonės džiunglėse, tačiau visumoje pasigedau pačios intrigos, netikėtumo, vietomis ir pačios dinamikos.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Varžovai" / "Challengers"

 

Sveiki,

 

Italų režisieriaus Luca Guadagnino mano dėmesio akiratyje jau labai seniai. Jo tokie rafinuoti, sodrūs ir juslingi filmai kaip „Aš esu Meilė“ (2009), arba siaubo filmas „Suspirija“ (2018) man labai patiko. Labiausiai režisierių išgarsino knygos ekranizacija „Vadink mane savo vardu“ (2017). Man tai LGBTQ temų režisierius ir būsimas filmas, kuris netrukus po premjeros pasieks kino sales „Queer“ (2024) tą lyg ir patvirtina. Nors, tiesa, „Kaulai ir visa kita“ (2022) man pasirodė pernelyg išskydęs filmas, tad pasireiškęs šį dešimtmetį didžiulis režisieriaus produktyvumas ir darbas su amerikiečių bei britų kino rinka, reiškia ne vien tik puikius ir gerus dalykus, bet gal tai puikus būsimas tramplynas KAŽKAM? Naujausias filmas „Varžovai“ (angl. Challengers) (2024) iškart sudomino savo seksualiu anonsu, tačiau filmas, pasirodo, visai kitokio turinio.

 

Istorija kiek banaloka, o siužetas ir idėjos jau kažkur matyti. Žodžiu, jauna perspektyvi tenisininkė Taši (aktorė Zendaya) apsuka galvą dviem jauniems tenisininkas, kurie nuo pat vaikystės žaidė. Abu žaibiškai ją įsimyli ir pradeda teniso aikštelėje konkuruoti (labai banalu) dėl jos telefono numerio. Bėga metai, vyksta pokyčiai, tačiau Taši, regis, ir pats gyvenimas bei realūs santykiai tebėra tik teniso pratęsimas. Po kelio traumos ji bėga tai pas blondiną, tai pas brunetą, kol susipyksta, kol vėl pati, mananti, kad yra žaidžiančioji, atrodo, kad tampa teniso kamuoliuku. Žodžiu, filmo ritmika, muzika, intensyvumas, flirtas, viskas strategiškai siejama su teniso žaidimu ir meilės trikampiu.

 

Prisipažinsiu, kad jau seniai nemėgstu sportinių filmų, vaizduojančių herojus, kurie peržengia valios pastangas ir tampa didvyriai. Tokie filmai vienkrypčiai, dažnai žanriniai ir viskas su jais aišku nuo A iki Z. Sunku susitapatinti, nes žinai, kad tikrovėje tikriausiai mestum visus tuos reikalus ir eitum gerti sidro, nes o kam talžyti save ir laužyti? „Varžovai“ tą daro iš besąlyginio azarto, jiems gyvenimas irgi yra tenisas, žaidimas, vadinasi, jausmai ir visi potyriai susieti su konkurencija ir jėgos bei strategijos vaizdavimu. Nuobodoka, ką? Visgi panašų ir kur kas labiau intriguojantį ir man priimtinesnį filmą mačiau Woody Alleno režisuotame „Lemiamas taškas“ (2005), kuris, beje, tebėra vienas geriausių Alleno darbų. Bent jau man. Gal iš ten ateina tas regimas šabloniškumas? Sunku pasakyti.

 

Yra ir geroji pusė. Režisūra. Režisierius leidžia veikėjams plepėti, išsiplepėti, išsiflirtuoti, permesti kamuoliukus vieni kitiems, mėgautis gyvenimiškuoju žaidimu. Filmas erotiškas, režisierius taip dievina kūnus, kad jaunuosius aktorius išnaudoja visur, ar jiems bėgtų upeliais prakaitas, ar sėdėtų saunoje, ar mylėtųsi vėtroje, visur tai daroma su neslepiamu geismu, kuris ir estetiškas, ir sulėtintai patrauklus. Šįkart neturime LGBTQ temos, tačiau homoerotika vis tiek sunkiasi tarp totaliai draugingų vyriškų santykių, kurie šiaip jau glumina savo intymiais prisilietimais, kurie tyčia provokuojami ir priartinami stambiu planu, tai matome, tačiau į santykius nesileidžiama, paliekama žiūrovo interpretacijai. Galiausiai filmo kadrų intensyvumas yra būtent režisieriaus nuopelnas, gaila tik vieno, jog istorija paaugliškai paprasta ir nuspėjama.

 

P. S. Iš visų trijulės man labiausiai patiko aktoriaus Josh O'Connor pasirodymas.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kaulai ir visa kita" / "Bones and All"

 Sveiki,

 

Labai mėgstu italų režisierių Luca Guadagnino. Prisimindamas ankstesnius jo kino darbus, vis menu juos su nostalgija. Manau, kad geriausias jo darbas tebėra „Aš esu meilė“ (2009), kuriame perteikta itališkos elitinės kultūros klasika. Sakyčiau, šiam režisieriui turime būti dėkingi už aktoriaus Timothée Chalamet atradimą ir iškėlimą, nes po jo pasirodymo režisieriaus filme „Vadink mane savo vardu“ aktoriui pasipylė tokie vaidmenys, kad jis laikomas šios naujosios kartos aktoriumi lyderiu. Kaip anuomet kažkada Leonardo DiCaprio. Naujausias L. Guadagnino darbas „Kaulai ir visa kita“ (angl. Bones and All) (2022) Venecijos kino festivalyje pelnė sidabrinį liūtą, tad visiškai tikėdamas šio filmo turiniu, leidausi į dar vieną režisieriaus sukurtą reginį.

 

„Kaulai ir visa kita“ pasakoja apie devinto dešimtmečio Ameriką. Istorija persmelkta laikmečio kultūrinių bei buities detalių, tačiau įdomu ir tai, jog tarp tų visų normalių žmonių gyvena ir keisti žmonės, save vadinantys Valgytojais. Jie maitinasi žmogaus mėsa, panašiai kaip vampyrai krauju, taip šiems reikia paėsti mirštančio žmogaus mėsos. Visgi režisierius iškart atsisako įprastinių fantastinių apie žmogėdras pasakojimo vaizdavimo elementų t. y. žmones su antgamtinėmis galiomis, apie slankiojimą šešėliuose ar paslaptingą virusą, veikiau jis tai perteikia kaip intuityvią veikėjų patologinę ligą, su kuria lyg narkomanas ar alkoholikas bando gyventi ir suprasti savo priklausomybę. Nors filme tai pateikiama kaip perduodama genetinė liga, visgi kino kūrėjai detaliai neanalizuoja šios žmonių mutacijos priežasčių, o stengiasi narplioti pagrindinės veikėjos Marenos istoriją.

 

Vos sulaukusi 18 metų Marena lieka palikta tėvo, kadangi šis nebegali apsikęsti, jog Marena kaskart tampa nevaldoma ir puola kandžioti žmones. Marena keliauja per valstijas, sutinka keistą senuką Salį, kuris išmokina ją užuosti kitą Valgytoją. Kraupus senolis galiausiai pradeda persekioti jaunąją Valgytoją, tačiau ji jau keliauja su jaunu Valgytoju Li, kurį šiame filme sukūrė aktorius Timothée Chalamet. Li biseksualus, jis pasitenkina gražiais savo amžiaus vaikinais, tačiau galiausiai juos nužudo ir... apvalgo. Keliaudami po valstijas jiedu bando surasti Marenos senelius ir mamą, galų gale jiedu vienas kitą pamilsta ir nusprendžia gyventi kaip padorūs žmonės, tačiau ar du antžmogiai gali paneigdami prigimtį imituoti įprastą žmonių gyvenimą?

 

Filmas, pripažinsiu, sukėlė itin dviprasmiškus jausmus. Pirmoji filmo pusė glumino dėl savo lėtų apsukų. Priminė tuos 90-ųjų pradžios filmus apie vaikus, kurie bando išsiaiškinti savo kilmę, todėl keliauja po įvairias JAV valstijas ir renka savo istoriją. Kitą vertus, filmas apie tai ir yra, pastatytas iš nostalgijos tokiam kinui, bet visą įdomumą ir savitumą sukuria neįprasta pagrindinių veikėjų antžmogiška prigimtis. Jie yra žmogėdros.

Sakyčiau, režisierius nėra čia toks įdomus ir aštrus, koks buvo provokuojančioje „Suspirija“ filme, tačiau vis tiek išgauna savo režisūrine maniera tai, ką galima pavadinti nepriklausoma ir individualizuota režisūra. Žiūrėdamas šį filmą, prisiminiau, nestandartinį filmą apie vampyrus „Bizantija“ (2012), kurį režisavo Neil Jordan, o pastarasis bandė pažvelgti į vampyrizmą visiškai kitu rakursu nei ankstesniame savo kultiniame darbe „Interviu su vampyru“ (1994). Manau, panašiai ir Luca Guadagnino bando nagrinėti visiškai kitą monstriškumo aspektą t. y. papasakoti, ką reiškia būti monstru iš žmogiškosios perspektyvos. Galiausiai į patį filmą galima žiūrėti kaip į alegoriją t. y. kaip du tėvų traumuoti jaunuoliai keliauja per JAV mėlynu pikapu ir bando užgydyti savas žaizdas. Nepasakyčiau, kad filmas sužavėjo, pirmoji jo pusė gana sunkiai pasidavė, tačiau pripratus prie filmo atmosferos ir idėjos, antroji filmo dalis, mano akimis, ūgtelėjo.

 

P. S. Kaip puikiai perteikė aktorius Mark Rylance tą baisuoklį žmogėdrą Salį. Pabaigoje ėjo šiurpas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Suspirija" / "Suspiria"

Sveiki,

Jau nebežinau, kelintas mano matytas italų režisieriaus Luca Guardagnino filmas „Suspirija“ (angl. Suspiria) (2018), kuris net man iš šio režisieriaus po stulbinamai populiaraus LGBT tematikos filmo „Vadink mane savo vardu“ tapo itin netikėtas. Mistinis siaubo filmas! Pats režisierius prisipažino, kad visada svajojo režisuoti siaubo filmą, tad pasirinko tautiečio Dario Argento 1977 metais pristačiusio pirmosios „Suspirija“ versiją, kuri ir tapo jam perdirbtos istorijos medžiaga. L. Guardagnino nesistengia kopijuoti ar kaip nors kitaip pataikauti pirminiam variantui, bet ieško savo žiūros taško ir savitų sprendimų, juolab kad dabartinis filmas visa valanda ilgesnis už pirmtaką – visa trukmė net pustrečios valandos!

Tiesą sakant, bijojau, kad filmas labai prailgs, tačiau ryžausi, nes tai šiuo metu mano mėgstamiausias šiuolaikinis italų režisierius, kurį pamėgau nuo pirmojo pamatyto jo filmo „Meilė“ (2009), kuriame fantastiškai pasirodė aktorė Tilda Swinton. Vėliau „Didesni purslai“ – filmas iš Kino pavasario repertuaro. Nieko nuostabaus, kad ir šįkart režisierius pasikvietė savo mūzą, kuri „Suspirijoje“ atliko net tris skirtingus vaidmenis – du iš jų vargiai dėl grimo beatpažįstami.

Filmas apie raganas, kurios įkūrusios šokių studiją bando atlikti ritualą, kuriam reikia be proto didelio atsidavimo, kruopštumo ir tikslingumo. Visas filmas yra tarsi ilga iliuzinė skraistė, prisodrinta nuojautų, išraiškingų meno detalių, aštrių žvilgsnių... Siaubas kuriamas panašiu principu kaip R. Polanskio „Rozmari kūdikis“ ir jis atrodo kur kas efektyvesnis už, tarkim, vidutinius amerikietiško stiliaus siaubo filmus. Būtent sukelta ekspresija per nuojautas yra šios filmo visas grožis ir stiprybė, dėl ko žiūrėjau taip susijaudinęs ir paveiktas dinamiškų vaizdų, garsų, detalių ir net nelabai gilinausi į paties filmo turinį, kuris liko tarsi antrame plane. Kai ekspresija turi tokią didelę galią įtraukti ir nesulaukti ant kiekvieno kampo tykančio šabloniškai „sukramtyto“ paaiškinimo, filmas tampa kaip raganiška hipnozė, perauganti į ilgą ritualo stebėjimą. Neapleido jausmas, kad iš tikrųjų žiūriu kažin kokias uždraustas satanistines apeigas – ir tai, sakau, yra jėga! To iš filmo ir laukiu! Paskutinįkart, pamaniau, pasibaigus filmui, jaučiausi taip nejaukiai tikriausiai per filmą „Paveldėtas“, kuriame vėlgi nestandartinėmis, bet kiek jau įprastesnėmis formomis nei „Suspirija“, pasakojama bauginantis velnio atėjimas.

„Suspirija“ palieka dvejopus jausmus. Iš vienos pusės – tai grakštus nuojautomis grįstas stilingas pasakojimo montažas, kuo visada ir gali pasigirti režisierius, iš kitos pusės, tai lyg ir kažkas nedoro, daug nedoresnio, nei, pavyzdžiui, „Pjūklo“ serijoje, kai veikėjas nusipjauna kokią nors savo kūno dalį vardan išlikimo. Nors yra nemažai žmonių, kurie kritikuoja „Suspiriją“, bent man, tai vienas geriausių ir stilingiausių siaubo filmų, matytų paskutiniuoju metu.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vadink mane savo vardu" / "Call Me by Your Name"

Sveiki,

Vienas laukiamiausių paskutiniu filmų buvo italų režisieriaus Luca Guadagnino sukurta romano ekranizacija „Vadink mane savo vardu“ (angl. Call Me by Your Name) (2017), kuris pelnytai įtrauktas į pačių geriausių šiais metais pristatytų filmų topus. Anksčiau režisierius stebino mane puikiais filmais su transformacijos diva Tilda Swinton „Aš esu meilė“ (2009), „Didesni purslai“ (2015) (beje, 2018 metais mūsų laukia dar vienas šio režisieriaus ir aktorės darbas „Suspiria“).

„Vadink mane savo vardu“ – tai istorija, kuri vyksta karštojoje Italijoje, kur į atokų kaimelį atvyksta jaunas mokslininkas ir apsistoja pasiturinčio mokslininko draugo namuose. Rodos, jaunasis mokslininkas Oliveris nieko neveikia, tik deginasi prie įvairių vandens telkinių, o jį nuolat stebi ką tik iš paauglystės į jaunuolio amžių įžengęs Elijas. Netrukus filme ima kibirkščiuoti homoreotinė įtampa, kuri randasi tarp skirtingų amžiaus vyrukų, kuri netgi primena pamišėlišką aistros medžioklę „kuris kurį“...

L. Guadagnino kaip visada pasitelkia visas itališko aristokratiško gyvenimo subtilybes: gamtą, didingus namus ir tik italams būdingą bendravimo manierą, kuri svetimšaliui Oliveriui tampa egzotika. Netrunka filme rastis, rodos, nuobodžiai snobiškame siužete vidinė įtampa, kiek erotizuota, kiek alegoriškai ir simboliškai iliustruota su iš jūros ištraukta jaunu nuogo vyruko statula. Režisieriui galiausiai pavyksta iš vienos vasariškos meilės nuotykių atmosferos išgauti pamokančią gelmę ir tai toli gražu nekvepia jokia LGBT  propaganda ar noru įrodyti, kad yra ir kitokia meilė, bet viskas „slysta“ taip natūraliai, kad nekyla jokių tapatybės ar susipriešinimo disputų ir visas meilės „sunkumas“ lieka kaip vasaros nuotykis, primenantis truputį kai kuriuos senesnius F. Ozon filmus.

Labai puikiai pagrindinius vaidmenis sukuria du talentingi aktoriai Armie Hammer ir jaunasis Timothee Chalament, pastarajam šviečiasi ypač tolimas kelias į labai gerus vaidmenis, nes šitaip natūraliai ir giliai perteikti vaidmenį – ne kiekvienam duota. Daug ką filme atperka tiesiog labai nuosekli ir kruopšti režisūra, užpildanti tylia vidine veikėjų įtampa. Nežinau, man filmas labai patinka ir dėl to, kad jis „gėjiškos“ tematikos, tikriausiai daugelis lietuvių spjaus ir nežiūrės iš homofobinio principo, tačiau raginu gurmaniškesnio filmo žiūrovams neapsigauti dėl principingo bukumo ir visgi šį filmą pažiūrėti.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb: 8.5

Filmo anonsas:

Filmo aktoriai apie darbą filme laidoje „The Ellen Show“:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Didesni purslai" / "A Bigger Splash"

Sveiki, mieli skaitytojai,

Na, ką? Ir į mano kiemą atėjo tikra pavasario šventė – „Kino pavasaris“ ir šįkart, tikiuosi ateityje tai bus tradicija, aptarsiu savo seansus. Pirmasis filmas šiemet tapo italų režisieriaus Luca Guadagnino „Didesni purslai“ (angl. A Bigger Splash) (2015). Na, šio režisieriau šedevrą „Aš esu meilė“ (2009), jau rodytą „Kino pavasaryje“, esu kadais aprašęs ir galiu pasakyti, kad tai unikalus režisierius, kurio mūza Tilda Swinton dar nuo 2002 metų, kai jis sukūrė su šia aktore dokumentinį pusę valandos filmą, vėliau – „Aš esu meilė“, kuris tarpo mano žiūrimų filmų briliantu.

„Didesni purslai“ iš esmės išlaiko tą prabangų ir unikalų režisieriaus matymą, kur karšta žemė, jūros brizas, itališka atmosfera bei aplinkos detalės nusako daugiau apie žmogaus aistrą, nei veikėjų žodžiai. Šis filmas primena psichologinį erotizuotą trilerį, kur įtampa tampa pauzės gelmėse. Estetiškai gražus, gurmaniškas filmas, vertas kiekvienos akimirkos. Gal lyginant su „Aš esu meilė“, šis visgi taip nesukrėtė, tačiau leido gerokai sustingti krėsle ir pagalvoti, ką vienu ar kitu poelgiu režisierius nori pasakyti? Kai kas lygina šį filmą su prancūzų režisieriau F. Ozono „Baseinas“.

Filmas pilnas pietų Italijos brizo, tie namai, ant stogų po tunika vaikštanti T. Swinton, ryškūs dulkėti peizažai – apskritai režisierius mėgaujasi galėdamas perteikti savo tėvynės grožį ir egzotiką, o garsūs britų ir amerikiečių aktoriai padeda tai išreklamuoti. Kartais atrodo, jog galima užuosti ir kvapus, permainas, veikėjų įkaitintą odą ir prakaitą. Labiausiai mane nustebino britų aktorius Ralph Fiennes, kuris paskutiniu metu buvo tapęs tokiu monotonišku kine ir paskendęs tose solidžiose kostiumų dramose, kad šįkart šovė kaip šampanas – totalus nenustygstantis mergišius sangvinikas, kuris šoka, geria, vartoja narkotikus, apnuoginęs genitalijas nardo po baseiną ir kaitina seksualiniu nepadorumu. Kaip visada subtili Tilda Swinton, vien jos apnuoginta nugara yra meno kūrinys! Aktorių kvartetas gana netikėtas, tačiau įdomūs amplua, psichologinė įtampa, nekalbanti ir apribota roko žvaigždė Mariana tiesiog patraukia savo keistumu... Net nežinau, link pabaigos šiek tiek gal jau jutosi užtęstinumas, pernelyg daug akcentų, tačiau braižas labai priminė „Aš esu meilė“ filmą. Nepaisant visko, tai mano mėgstamiausias šiuolaikinio itališko kino režisierius ir jau nekantrauju 2017 metų, kada vėl pasirodys Luco nauja juosta, kurioje vėl pasirodys Tilda Swinton ir Dakota Johnsson.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aš esu meilė" / "Io sono L'amore" / "I am Love"

Sveiki,

Esu maloniai nustebintas italų režisieriaus Luca Guadagnino filmu „Aš esu meilė“ (Io sono L‘amore / I am Love) (2009 m.), kuriame pasirodė nuostabioji, kitaip jau ir nebepavadinsi, Tilda Swinton. Norėtųsi pasakyti kažką apie filmą, bet užsimerkus vis girdžiu ir matau trumpus garsus: aukštakulnių kaukšėjimą, aliejaus pylimą, grietinėlės purškimą, knygos puslapių skleidimą, užuolaidos traukimą, spintelių varstymą, vyno pylimo garsą, lietus baseine ir ant kapinių paminklų, balandis bažnyčioje... Begalės daug gražių dalykų šiame filme buvo atskleista per detales ir taip stilingai, taip elegantiškai, kad net saldu buvo žiūrėti – filmas, kuris taurina žmogiškumą, patyriau itališką estetiškumo seansą, jei taip galima išsireikšti. Puiki choreografija, nuostabus operatoriaus darbas, o ką jau bekalbėti apie aktorius, apie Tildą Swinton, kuriai čia teko kalbėti itališkai ir net rusiškai, nustebino ir šis nematytas, rafinuotas jos amplua!

Filmas suskirstytas į tris miestus – Milano, Sanremo ir Londoną, kurie kartu žymi ir pagrindinės herojės aistros virsmo lūžius. Šiaip filmas pasirodė rimtas, visada tvyrojo keista paslaptis, keistas trapumas ir žmonių likimo duženos už tų prabangių suknelių, papuošalų ir indų, kurie taip dūžta, kaip ir patys herojai – tiesa, nė viena lėkštė taip ir nesudužo, sudužo tik likimai, tik diskutuotinas klausimas – išvaduojančiai ar pražudančiai? Iš pradžių maniau, kad ši keista meilės istorija neprieis atviros erotikos, nes erotika tiesiog skendėjo detalėse, durų varstymuose, žvilgsnyje, augalų lietime, maisto ruošoje ir staiga kai pradės mylėtis sode, kaip perkūnija per tvankią vasaros dieną, bet scena neįprastai gražiai nufilmuota. Šiaip tikrai filmui neturiu beveik priekaištų, tik viena keista ir banali detalė siužete tiesiog išbadė akis, na, kaip kokioje muilo operoje – paslydo pastumtas sūnus į baseiną ir gavo galą, nes šis sužinojo paslaptį – galvojau, kad finalas bus visai kitoks, bet tikrosios kulminacijos dar reikėjo palaukti, nes pagrindinė herojė Ema, kilusi iš Rusijos, kuri po prabanga visą gyvenimą jautėsi esanti ne ji, o sintetinė moteris, staiga pati ima ir viską prisipažįsta ir ne bet kur kitur, o bažnyčioje, lietui lyjant ir virš kupolo skraidant balandžiui – santuoka, kuri sutvirtinama bažnyčioje, lygiai taip pat ir suardoma tokiais paprastais sutuoktinio žodžiais – tu man daugiau nebeegzistuoji.

Daug puikių aliuzijų, retų ir neįprastų raiškos priemonių, o svarbiausia, kad tiek aktoriams, tiek režisieriui pavyko perteikti jauseną, emociją, skonį. Istoriją gali papasakoti bet kas ir bet kokią, bet kartu išgyventi švelnumą, kartumą, saldumą, baimę, lietų, abejonę... Na, pripažinkime, tam reikia talento. Labai džiaugiuosi ir dėkoju žmonėms, kurie parekomendavo šį filmą, nes „paturėjau“ fantastiškas valandas. Aišku, pradžioje pagalvojau, į ką aš įsivėliau, bet kai pagavau filmo gaires ir vidinę dramos įtampą, tada viskas tapo vienu nesibaigiančiu malonumu. Ačiū ir Tildai Swinton – myliu tave!

Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 79/100
IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela