Filmas: "Meilės punčas" / "The Love Punch"

Sveiki,

Amerikietiška komedija su pritrenkiamai talentinga britų aktore Emma Thompson „Meilės punčas“ (angl. The Love Punch) (2013), bet pats filmas toli gražu nėra pritrenkiantis filmas. Iš pažiūros atpažįstamas vienas prastesnių holivudinių komedijos braižų, papasakota istorija nekelia didelių sentimentų ir jausmų, nors kai kurios anekdotinės situacijos ir privers nusikvatoti, tačiau visumoje filmas ganėtinai plokščias ir lėkštas.

Pradėkime nuo to, kad Džemso Bondo berniukas Pierce Brosnan atrodo kaip sustabarėjusi teksasietiško sukirpimo šaknis, negyvas ir absoliučiai netalentingas. Ką daro E. Thompson, sunku pasakyti, nors ir žavi ir charizmatiška, tačiau lėkštumo prislėgtame filme atrodo šiek tiek senstelėjusi ir įsprausta į perdėtos komikės rėmus. Visumoje filmas kaip koks meilės kurortinis romanas, kuriame dalyvauja sena sutuoktinių pora, kadais išsiskyrusi, tačiau per nuotykius vėl ir vėl prisimenanti savo aistringą prigimtį. Visa filmo „filosofija“ ta, kad meilė ir nuotykiai, priartėjus prie pensijinio amžiaus gali atrodyti kur kas saldesni ir juokingesni, nei jaunystės metuose, jeigu tik tu neprarandi noro džiaugtis gyvenimu – tokių filmų, deja, esu matęs ne vieną ir ne du, tad jau tik prasidėjus, žinojau, kuo visa tai baigsis.

Brilianto vagystė, noras išsaugoti savo pensiją ir bendras išsiskyrusiosios poros tikslas jau pamirštamas, rodos, nuo pirmųjų akimirkų, nes kur kas smagiau visa tai planuoti ir organizuoti, nei gauti iš tikrųjų. Nors situacijos nuotaikingos, bet tiesmukos ir neoriginalios, nors aktoriai žinomi, bet jie rėmuose, nors filmo siužetas dinamiškas, tačiau realiai nuspėjamas ir klaikiai atpažįstamas, kad atrodo, jog filmą tiesiog užsakė, nes reikėjo užkimšti kažkuo kino pasiūlos repertuarą pagal jau lengvai atpažįstamą repertuarą. Taigi, tiek žinių.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb:5.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aš esu meilė" / "Io sono L'amore" / "I am Love"

Sveiki,

Esu maloniai nustebintas italų režisieriaus Luca Guadagnino filmu „Aš esu meilė“ (Io sono L‘amore / I am Love) (2009 m.), kuriame pasirodė nuostabioji, kitaip jau ir nebepavadinsi, Tilda Swinton. Norėtųsi pasakyti kažką apie filmą, bet užsimerkus vis girdžiu ir matau trumpus garsus: aukštakulnių kaukšėjimą, aliejaus pylimą, grietinėlės purškimą, knygos puslapių skleidimą, užuolaidos traukimą, spintelių varstymą, vyno pylimo garsą, lietus baseine ir ant kapinių paminklų, balandis bažnyčioje... Begalės daug gražių dalykų šiame filme buvo atskleista per detales ir taip stilingai, taip elegantiškai, kad net saldu buvo žiūrėti – filmas, kuris taurina žmogiškumą, patyriau itališką estetiškumo seansą, jei taip galima išsireikšti. Puiki choreografija, nuostabus operatoriaus darbas, o ką jau bekalbėti apie aktorius, apie Tildą Swinton, kuriai čia teko kalbėti itališkai ir net rusiškai, nustebino ir šis nematytas, rafinuotas jos amplua!

Filmas suskirstytas į tris miestus – Milano, Sanremo ir Londoną, kurie kartu žymi ir pagrindinės herojės aistros virsmo lūžius. Šiaip filmas pasirodė rimtas, visada tvyrojo keista paslaptis, keistas trapumas ir žmonių likimo duženos už tų prabangių suknelių, papuošalų ir indų, kurie taip dūžta, kaip ir patys herojai – tiesa, nė viena lėkštė taip ir nesudužo, sudužo tik likimai, tik diskutuotinas klausimas – išvaduojančiai ar pražudančiai? Iš pradžių maniau, kad ši keista meilės istorija neprieis atviros erotikos, nes erotika tiesiog skendėjo detalėse, durų varstymuose, žvilgsnyje, augalų lietime, maisto ruošoje ir staiga kai pradės mylėtis sode, kaip perkūnija per tvankią vasaros dieną, bet scena neįprastai gražiai nufilmuota. Šiaip tikrai filmui neturiu beveik priekaištų, tik viena keista ir banali detalė siužete tiesiog išbadė akis, na, kaip kokioje muilo operoje – paslydo pastumtas sūnus į baseiną ir gavo galą, nes šis sužinojo paslaptį – galvojau, kad finalas bus visai kitoks, bet tikrosios kulminacijos dar reikėjo palaukti, nes pagrindinė herojė Ema, kilusi iš Rusijos, kuri po prabanga visą gyvenimą jautėsi esanti ne ji, o sintetinė moteris, staiga pati ima ir viską prisipažįsta ir ne bet kur kitur, o bažnyčioje, lietui lyjant ir virš kupolo skraidant balandžiui – santuoka, kuri sutvirtinama bažnyčioje, lygiai taip pat ir suardoma tokiais paprastais sutuoktinio žodžiais – tu man daugiau nebeegzistuoji.

Daug puikių aliuzijų, retų ir neįprastų raiškos priemonių, o svarbiausia, kad tiek aktoriams, tiek režisieriui pavyko perteikti jauseną, emociją, skonį. Istoriją gali papasakoti bet kas ir bet kokią, bet kartu išgyventi švelnumą, kartumą, saldumą, baimę, lietų, abejonę... Na, pripažinkime, tam reikia talento. Labai džiaugiuosi ir dėkoju žmonėms, kurie parekomendavo šį filmą, nes „paturėjau“ fantastiškas valandas. Aišku, pradžioje pagalvojau, į ką aš įsivėliau, bet kai pagavau filmo gaires ir vidinę dramos įtampą, tada viskas tapo vienu nesibaigiančiu malonumu. Ačiū ir Tildai Swinton – myliu tave!

Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 79/100
IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela