Filmas: "Superherojai" / "Supereroi"

 Sveiki,

 

Italų režisierius Paolo Genovese lietuvių tikriausiai vienas mėgstamiausių. Prieš pandeminį laikotarpį Kino pavasaryje rodytas jo filmas „Tobuli melagiai“ (2016) tapo tikru hitu. Tiesa, šį filmą sėkmė lydėjo visame pasaulyje, kad net nemažai kur buvo sukurtos kitų šalių ekranizacijos. Nepasakyčiau, kad buvau didelis „Tobulų melagių“ gerbėjas, nors filmas žaismingas, pagrįstas manipuliacijų santykiais, bet visgi šiek tiek kičinis. Nepaisant to, vis tiek nusprendžiau pasižiūrėti dar vieną režisieriaus darbą pavadinimu „Superherojai“ (ital. Supereroi) (2021).

 

Istorija pasakoja apie du įsimylėjėlius, kurie lietingą vakarą užmezga žaismingus santykius. Ji – įsipareigojimo vengianti pavyduolė ir karikatūrų piešėja, o jis – įsipareigojęs fizikas, kuris pameta dėl jos galvą. Nuo pat filmo pradžios literatūriškai manieringai perteikiama susipažinimo istorija, tad aišku, jog filmas gros pagal romantinio kino nateles su šiokiu tokiu šarmingu pakylėtu juokeliu. Po to filmas sukapotas ir sumaltas į „kiaulienos faršą“, nes visą likusį laiką maišomi dešimties metų poros santykių įvykiai, kai jie skiriasi, pykstasi, keliauja, mylisi, daro karjerą, serga, gydosi ir režisierius stengiasi lengvais itališkais potėpiais perteikti gyvenimo dienų tėkmę ieškodamas paradoksalių situacijų santykių pradžioje, viduryje ir pabaigoje, kad galėtų perteikti šiek tiek pakitusių veikėjų psichologiją.

 

Nedetalizuosiu šio filmo siužetinių vingių, nes jie tipiški savo romantinio kino kanonais. Visgi filmas spalvingas, žavi aktorių perteikta charizma, perdėtas teatrališkumas, tam tikras dirbtinumas, sakyčiau, šiam filmui pritinka. Kaip ir „Tobuli melagiai“, taip ir „Superherojai“ neša šiek tiek į komercinio kino pusę, tačiau išlaiko ir režisieriaus savitą balansavimą tarp amerikietiškų romantinių komedijų ir savo matymo. Ne kartą žiūrėdamas pagalvojau, kad jeigu filmą ekranizuotų amerikiečiai, jis būtų kur kas tuštesnis, gal net visai sugadintas, priklauso nuo užsakovo ir režisieriaus sąveikos su savo vizija. Taigi visgi atsitraukus nuo šio filmo, kurio pabaiga išties graži, bet, tarkime, kad romantiniam kinui pernelyg šabloniška – vienas iš veikėjų suserga nepagydoma liga ir kardinaliai perstumdo likusio gyvenimo laiko prioritetus ir viskas išeina daugmaž kaip kokioje „Užrašų knygutėje“ (2004).

 

Visgi analizuojant pačius poros santykius, nesutarimus dėl šeimos institucijos kūrimo (moteris bijo įsipareigoti, vyras nori tvirtos šeimos su vaikais), akivaizdu, kad visoje šioje istorijoje užčiuopiamos ir šiuolaikinės kartos problemos. Žmonės nenori įsipareigoti, nes bijo atsakomybės, geriausia retsykiais susitikinėti, kad nepradingtų aistra. Pavydas – būtinas reikalas pakurstyti aistringam seksui, o bendri namai, skalbiniai ir šaldytuvas – tai jau baisiau nei baisu, jau nešneku apie tai, kad kartais poros penkmetį planuoja ne vaiko susilaukti, o ginčijasi, kokį šunį įsigyti. Žiūrint senesnius filmus, atrodo, kad kurti santykius buvo paprasčiau, nes juos įrėmindavo socialinė atsakomybė, o dabar tai tiesiog pernelyg nuobodu, arba reikia, kaip šiai porai, kokių nors sukrečiančių išgyvenimų, kurie leistų iš naujo įvertinti santykių perspektyvą. Filmas ir masėms, ir šiek tiek gurmanams, visumoje tikrai neblogas.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 6.7 

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aš esu meilė" / "Io sono L'amore" / "I am Love"

Sveiki,

Esu maloniai nustebintas italų režisieriaus Luca Guadagnino filmu „Aš esu meilė“ (Io sono L‘amore / I am Love) (2009 m.), kuriame pasirodė nuostabioji, kitaip jau ir nebepavadinsi, Tilda Swinton. Norėtųsi pasakyti kažką apie filmą, bet užsimerkus vis girdžiu ir matau trumpus garsus: aukštakulnių kaukšėjimą, aliejaus pylimą, grietinėlės purškimą, knygos puslapių skleidimą, užuolaidos traukimą, spintelių varstymą, vyno pylimo garsą, lietus baseine ir ant kapinių paminklų, balandis bažnyčioje... Begalės daug gražių dalykų šiame filme buvo atskleista per detales ir taip stilingai, taip elegantiškai, kad net saldu buvo žiūrėti – filmas, kuris taurina žmogiškumą, patyriau itališką estetiškumo seansą, jei taip galima išsireikšti. Puiki choreografija, nuostabus operatoriaus darbas, o ką jau bekalbėti apie aktorius, apie Tildą Swinton, kuriai čia teko kalbėti itališkai ir net rusiškai, nustebino ir šis nematytas, rafinuotas jos amplua!

Filmas suskirstytas į tris miestus – Milano, Sanremo ir Londoną, kurie kartu žymi ir pagrindinės herojės aistros virsmo lūžius. Šiaip filmas pasirodė rimtas, visada tvyrojo keista paslaptis, keistas trapumas ir žmonių likimo duženos už tų prabangių suknelių, papuošalų ir indų, kurie taip dūžta, kaip ir patys herojai – tiesa, nė viena lėkštė taip ir nesudužo, sudužo tik likimai, tik diskutuotinas klausimas – išvaduojančiai ar pražudančiai? Iš pradžių maniau, kad ši keista meilės istorija neprieis atviros erotikos, nes erotika tiesiog skendėjo detalėse, durų varstymuose, žvilgsnyje, augalų lietime, maisto ruošoje ir staiga kai pradės mylėtis sode, kaip perkūnija per tvankią vasaros dieną, bet scena neįprastai gražiai nufilmuota. Šiaip tikrai filmui neturiu beveik priekaištų, tik viena keista ir banali detalė siužete tiesiog išbadė akis, na, kaip kokioje muilo operoje – paslydo pastumtas sūnus į baseiną ir gavo galą, nes šis sužinojo paslaptį – galvojau, kad finalas bus visai kitoks, bet tikrosios kulminacijos dar reikėjo palaukti, nes pagrindinė herojė Ema, kilusi iš Rusijos, kuri po prabanga visą gyvenimą jautėsi esanti ne ji, o sintetinė moteris, staiga pati ima ir viską prisipažįsta ir ne bet kur kitur, o bažnyčioje, lietui lyjant ir virš kupolo skraidant balandžiui – santuoka, kuri sutvirtinama bažnyčioje, lygiai taip pat ir suardoma tokiais paprastais sutuoktinio žodžiais – tu man daugiau nebeegzistuoji.

Daug puikių aliuzijų, retų ir neįprastų raiškos priemonių, o svarbiausia, kad tiek aktoriams, tiek režisieriui pavyko perteikti jauseną, emociją, skonį. Istoriją gali papasakoti bet kas ir bet kokią, bet kartu išgyventi švelnumą, kartumą, saldumą, baimę, lietų, abejonę... Na, pripažinkime, tam reikia talento. Labai džiaugiuosi ir dėkoju žmonėms, kurie parekomendavo šį filmą, nes „paturėjau“ fantastiškas valandas. Aišku, pradžioje pagalvojau, į ką aš įsivėliau, bet kai pagavau filmo gaires ir vidinę dramos įtampą, tada viskas tapo vienu nesibaigiančiu malonumu. Ačiū ir Tildai Swinton – myliu tave!

Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 79/100
IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela